– Kai prasidėjo gaisras aš įbėgau į namą ir ant rankų išnešiau savo uošvienę lauk.
– Kas buvo tas buvo, nepergyvenk. Ko tik nepadarai išgėręs.
***
Palaidojo uošvienę. Žentas stovi kapinėse prie ką tik supilto kauburėlio, staiga kažkoks paukštis praskrisdamas apdergia jam petį. Žentas lėtai pakelia akis į dangų ir tyliai sako:
– Tai jūs, uošvienėle, jau ten?
***
Vyras išgirsta skambutį į duris, atidaro, o ten uošvienė. Ji ir skundžiasi žentui:
– Mane vyras išvarė, ar galiu keletą dienų čia pagyventi?
– Žinoma, įsikurkite ten, prie laiptų, kad netrukdytumėte kaimynui durų atsidaryti.
***
Palaidojo uošvienę. Žentas stovi kapinėse prie ką tik supilto kauburėlio, staiga kažkoks paukštis praskrisdamas apdergia jam petį. Žentas lėtai pakelia akis į dangų ir tyliai sako:
– Tai jūs, uošvienėle, jau ten?
***
Pas psichiatrą:
– Daktare, aš nuolat sapnuoju ta patį košmarą: uošvienę, kuri už pavadėlio vedžioja krokodilą. Jūs tik įsivaizduokit: gruoblėta, žalsvai pilka oda, tamsiai rudos karpos, neapykanta degantis žvilgsnis ir baisūs, geltoni ir aštrūs dantys…
– Taip, tai iš tikro baisu…
– Palaukit, daktare, aš dar apie krokodilą nepapasakojau…
***
Kaime vakare į žmogelio duris pasibeldė kaimynas:
– Labas, klausyk, gal galėtum leisti vandens iš tavo šulinio pasisemti? Kelis kibiriukus?
– Žinoma, kokios problemos!
Praėjo valanda, žmogelis, vis girdėdamas triukšmą kieme, išėjo pažiūrėti ir pamatė kaimyną, lakstantį nuo savo šulinio prie kaimyno su kibiru: pasisemia vandens iš žmogelio šulinio, nubėga prie saviškio ir išpila.
– Tau ką, protas pasimaišė? – Nustebo žmogelis.
Kaimynas stabtelėjo ir tarė:
– Ne, tiesiog toks reikalas… Matai, mano uošvienė į šulinį įkrito, o vandens jai tik iki kaklo…