Pvz., jei vaikui priekaištaujama dėl to, kad per pietus jis čepsi ir ima
mėsą rankomis, jei jis už tai nubaudžiamas (negauna deserto), tikėtina, kad ateityje jis vengs tokio elgesio, valgys mandagiai, naudodamasis šakute ir peiliu.
Jei už tai jis dar bus ir pagiriamas, paskatinamas, mandagus elgesys prie stalo
jam veikiausiai taps įpročiu. Panašiai paskatinimai bei nuobaudos gali daryti
įtaką agresyvaus arba draugiško, palaikančio elgesio su kitais žmonėmis
įsitvirtinimui, gebėjimui atsiskleisti arba įtarumui, uždarumui.
Tyrinėdami mokymąsi, šios psichologijos krypties atstovai (J. Watson,
B. F. Skinner ir kt.) atskleidė daug svarbių dalykų apie aplinkos įtaką žmonių
elgesiui. Bet nesunku pastebėti ir esminius jų požiūrio trūkumus. Jei viskas iš
tiesų būtų taip, kaip aiškinama jų mokymosi modelyje, tektų pripažinti, kad
žmogus tik kaip robotas mechaniškai reaguoja į aplinkos poveikius. Tačiau
žmonės gali numatyti savo elgesio padarinius. Pvz., mes galime svarstyti, kas
bus šį kartą, jei pasielgsime taip, kaip visada. Nutarus, kad padariniai gali būti
nepageidautini, galima pasielgti kitaip. Be to, kiekvienas žmogaus veiksmas
sukelia ir savęs vertinimo reakcijas, kitaip sakant, žmogus gali ir pats sau
„skirti” tam tikras nuobaudas bei paskatinimus ir atsižvelgti į juos ateityje.
Įvertinę visa tai, vėliau biheviorizmo šalininkai pakeitė ankstesniąją mokymosi
schemą tokia: S —>x —>R.
Kaip matome, joje tarp stimulo ir reakcijos yra tarpinis elementas,
lemiantis tai, kad į tą patį stimulą ne visada reaguojama vienodai. Koks tai
elementas, bihevioristai iš esmės neaiškino, tačiau laikė, kad jis susijęs su
vidinėmis asmens ypatybėmis.
XX a. antrojoje pusėje amerikiečių psichologas A.Bandura sukūrė
socialinio mokymosi teoriją, kurioje teigiama, kad svarbiausias tarpininkas tarp
aplinkos stimulų ir asmens reakcijų į juos yra žmogaus gebėjimas mąstyti, o
taip pat įvairūs asmenybės ypatumai. Ginče tarp vidinius arba išorinius elgesio
veiksnius pabrėžiančių teorijų šis požiūris užima tarpinę padėtį ir derina abi šias
viena kitai prieštaraujančias nuomones. Dabar tai yra priimtiniausias
aiškinimas, kaip žmonės išmoksta tam tikrų socialinio elgesio būdų.
A. Bandūra požiūriu, gebėdami numatyti savo elgesio padarinius,
žmonės savo elgesiu gali keisti, formuoti pačią aplinką, kuri savo ruožtu vėliau
daro poveikį jų elgesiui. Socialinio mokymosi teorijoje tai vadinama abipuse
įtaka (determinizmu). Taigi mūsų elgesys konkrečiu atveju priklausys nuo
aplinkos ir nuo mūsų požiūrio į tą aplinką. Savo ruožtu šis elgesys turės įtaką
tam, kokia aplinka mus sups ateityje. Pvz., baigę mokyklą, mes renkamės, ką ir
kur toliau studijuoti. Mūsų pasirinkimas bent iš dalies priklausys nuo to, kokie
mokytojai ir ko iki šiol mus mokė, taip pat nuo to, kaip mes vertinome jų
pastangas, skleidžiamas žinias bei idėjas. Pasirinkę kurią nors aukštąją mokyklą ar kt., pakliūsime į tam tikrą aplinką, kuri vėl darys įtaką mūsų pažiūroms ir
elgesiui. Šiai sąveikai paaiškinti A. Bandūra pasiūlė trijų tarpusavyje
priklausomų komponentų modelį (1.1 pav.).
1.1 pav. Abipusės įtakos schema, kurią pasiūlė A. Bandura
ryšiams tarp elgesio, aplinkos ir asmeninių-pažintinių veiksnių
paaiškinti (pagal J Feist, 1994 ir D. G. Myers, 2000)