Bendravimo įgūdžiai ir įpročiai

Kaip matyti, šiuo atveju tvirtinama, kad ne tik aplinka daro įtaką mūsų
elgesiui, bet ir elgesys kuria aplinką, kurioje gyvename. „Elgesys yra viena iš
įtakingiausių būsimų įvykių determinančių. Agresyvūs žmonės savo elgesiu
provokuoja priešišką aplinką, o draugiškai besielgiantys susikuria taikią aplinką
esant toms pačioms aplinkybėms. Mes visi pažįstame linkusių susikurti
problemas žmonių, kurie savo elgesiu nepastebimai sukuria aplink save
neigiamą socialinį klimatą, kur jie bebūtų”. (A. Bandūra, 1997). Asmeniniaipažintiniai
veiksniai – tai mūsų pažintinės galios, visų pirma gebėjimas mąstyti,
o taip pat poreikiai, jausmai, asmenybės bruožai ir kiti vidiniai ypatumai.
Aplinka šiuo atveju taip pat suprantama labai plačiai, tai ir aplinkinių elgesys
reaguojant į mūsų poelgius, ir įvairūs atsitiktiniai, nenumatyti įvykiai, pvz.,
netikėtos pažintys, iš anksto nesuplanuoti poelgiai ir pan. Atsitiktinių įvykių
reikšmę mūsų gyvenime A. Bandūra laikė ypač didele.

Dar viena naujovė, kurią A. Bandūra įtvirtino mokymosi teorijoje, yra
tai, kad jis deramai įvertino žmonių galimybes mokytis ne tik patiems išbandant
vienus ar kitus elgesio būdus, bet ir stebint kitų žmonių elgesį. Kitaip sakant,
mes galime mokytis ne tik iš savų, bet ir iš svetimų klaidų, o taip pat iš sėkmingų poelgių. Mes labiau linkę mokytis iš tų, kurie mums patinka, kuriais
norėtume sekti, į kuriuos norėtume būti panašūs.

Niekas nenori mokyti savo vaikų nepageidautino elgesio. Tačiau
neretai tėvai skatina tokį elgesį, visai to nenorėdami. Tai puikiai iliustruoja ši
D. G. Myers (2000, p. 268) aprašyta situacija.
Bilis: „Ar gali užrišti man batus?”
Tėvas (skaito laikraštį).
Bilis: „Tėti, negaliu užsirišti batų”
Tėvas: „Aha, tuojau, minutėlę.”
Bilis: „TĖĖTEE, UŽRIŠK MAN BATUS!”
Tėvas: „Kiek kartų aš tavęs prašiau nebliauti? Kurį batą pirmiau
rišime?”

Mokslininkų svarstymus apie tai, kokią įtaką elgesiui turi vidiniai ir
išoriniai veiksniai, apibendrina šie N. S. Endler (1976) teiginiai:
• Elgesys – tai nuolatinės tarpusavio sąveikos tarp asmenybės ir
aplinkos, į kurią įeina ir mus supantys žmonės, išdava
• Asmens pozicija sąveikaujant su aplinka yra aktyvi ir sąmoninga
• Iš vidinių veiksnių elgesį labiausiai veikia pažintinės galios, nors
emocijos taip pat yra svarbios
• Kalbant apie aplinkos veiksnius, svarbiausia yra tai, kokią reikšmę
žmogus jiems suteikia, kaip juos interpretuoja.

Vadinasi, tai, kaip mes bendrausime, visų pirma priklausys nuo to, kaip į
mūsų poelgius reaguoja kiti: kokį elgesį skatina, palaiko, kokį – ignoruoja ir už
kokį susilaukiame nuobaudų, nepritarimo (tai – aplinkos poveikis). Bendrauti
taip pat mokomės, stebėdami, kaip su mumis ir vieni su kitais bendrauja mūsų
tėvai, draugai, tie, kuriems simpatizuojame, į kuriuos norime būti panašūs
(mokymasis stebint). Kita vertus, apie jų ir savo pačių elgesį mes darome tam
tikras išvadas, atsižvelgdami į savo poreikius, vertybes ir kt. Esame skirtingi ir
iš prigimties, todėl bendravimui turės įtakos ir įgimtos savybės, pvz.,
temperamentas: vieni žmonės greitai „užsidega”, kiti išlieka šalti net tada, kai
atmosfera aplinkui gerokai įkaista (tai asmeniniai-pažintiniai veiksniai).

Kartojantis panašioms situacijoms, ilgainiui įgyjame tam tikrų
bendravimo įgūdžių ir įpročių. Įgūdžiais vadinami gerai išmokti veiksmai, kurie
atliekami automatiškai, be sąmoningos kontrolės ir reguliavimo. Jei tokie
automatizuoti veiksmai ar jų rezultatai kaskart leidžia patirti teigiamas
emocijas, atsiranda poreikis juos kartoti. Tai jau yra įpročiai. Keitimosi informacija, tarpusavio suvokimo, santykių palaikymo įgūdžiai bei įpročiai,
kaip jau minėta, turi reikšmingos įtakos mūsų gyvenimo kokybei.

Parašykite komentarą