Kiškių bendruomenė jautėsi labai nelaiminga: savajame slėnyje be paliovos persekiojami kitų žvėrių, jie gyveno nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Sykį visiems susirinkus kartu, vienas kiškis išėjo į priekį ir tarė: – Tik pagalvokite! Žmonės, šunys, ereliai ir kiti visokio plauko plėšrūnai be perstojo mums grasina! Nė vienos dienos negalime pragyventi ramiai! Reikia vienąsyk padaryti tam galą!
Pasigirdo pritariantys balsai. – Bet kaip mums to pasiekti? – beviltiškai klausė kiškiai. – Imkime ir iškeliaukime į kitus kraštus, – pasiūlė sumanusis. – Man regis, geresnės išeities nėra: vis tiek čia ne gyvenimas. Visi kiškiai sutiko. Tada jie nusprendė vykti kartu ieškoti naujos tėvynės.
Kaip tarė, taip padarė – kiškiai susikrovė mantą ir visu būriu leidosi į kelią. Palikę savo gimtąjį slėnį, netrukus jie pasiekė didžiulį tvenkinį. Pamačiusios priartėjus tokią gausybę kiškių, baisiausiai sunerimo čia gyvenusios varlės, lig tol ramiausiai sau tupėjusios ant kranto. Garsiai kvarkdamos jos išsilakstė po pievą, o viena kita įšoko į tvenkinį ir paniro po vandeniu. Apstulbę kiškiai sustojo lyg įbesti ir žiūrėjo išpūtę akis į varles.
Matėt? Varlės mūsų bijo! – sušuko jų vedlys. – Mes, kiškiai, išgąsdinome varles! Taigi galime jaustis tikri didvyriai! – Taip, iš tikrųjų! – pritarė jam kiti kiškiai ir, matydami sprunkančias varles, išties pasijuto stiprūs ir drąsūs. — Jos, ko gero, dar nelaimingesnės už mus, – stebėdamiesi nusprendė ilgaausiai. Taip kiškiai apsigalvojo ir nutarė likti savo gimtajame slėnyje. Dabar likimas jiems nebeatrodė toks liūdnas. Jie aiškiai pamatė, kad pasaulyje yra dar nelaimingesnių ir bailesnių padarų už juos, su kuriais niekada nebūtų norėję apsikeisti vietomis.