Klozeto istorija | MusuGyvenimas.lt

Klozeto istorija

klozeto istorija
klozeto istorija

Sociologai teigia, jog tai vienintelė intymi vietelė šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje. Archeologai įrodo, kad šumerai ja naudojosi jau prieš 3000 metų pr. Kr. Tai buvo talpos su vandeniu, kurios atsiverdavo, patraukus virvę. Egiptiečiai vaikščiodavo į būdelę, įrengtą prie būsto iš kiemo pusės. Joje ant sumūrytų iš plytų narvelių stovėdavo kalkakmenio krėslai su skyle viduryje. Į narvelius buvo beriamas smėlis, kurį reikėdavo kas kiek laiko pakeisti.
.
Labai patogūs įrenginiai buvo Mohedžo Dare. Net skurdžiausia troba turėjo išvietę ir vonią. Bet didžiausiais estetais šioje srityje galima laikyti senovės Romos ir Graikijos turčius. Patalpos, išklotos marmuru, papuoštos mozaikomis, vaizduojančiomis nimfų ir satyrų žaidimus arba Dzeuso intymius nuotykius, labiau priminė meilės gūžtą, negu vietą, skirtą gamtiniams poreikiams.
.
Didžiausia priešingybė Antikos patricijaus namų tualetui – viduramžių feodalų išvietė. Pilies “Neccesario” būdavo įrengiamas bokšte – tai šalta mūrinė patalpa su plytų sėdyne, kurios vietoje palikta anga. Nešvarumai krisdavo tiesiai į pilies griovį. Kartais pilių statytojai prilipdydavo išvietes prie šoninių sienų taip, kad anga atsidurtų anapus mūrų. Kai aplink pilį pasklisdavo toks kvapas, kurio nebeįmanoma ištverti, dvariškiai tiesiog persikeldavo į kitą vietą, laukdami, kol gamta pati viską sutvarkys. Štai kodėl taip dažnai iš būsto į būstą kilnojosi karaliai ir kunigaikščiai.
.
Kryžiuočiai sumanė dar įmantresnį dalyką: pakakdavo truktelėti svertą, ir visi sėdintys išvietėje svečiai krisdavo į palei Malborką tekančio Nogato bangas.
.
Vavelis, kuriame išliko seniausia Lenkijoje – dar nuo karaliaus Lokietkos laikų – idealiai išsaugota išvietė, maloniai stebindavo užsieniečius savo švara. Čia buvo nežinomi to meto prancūzų papročiai, kai Luvre ir damos, ir muškietininkai atlikdavo savo reikalus rūmų koridoriuose ar tiesiog į židinius.
.
Daugiausiai laiko skylėtame soste praleisdavo, kaip rašo Dlugošas, karalius Jogaila, gal todėl, kad nepaprastai mėgo kriaušes. O tokių smagių pasisėdėjimų metu valdovas likdavo didžiai maloningas ir tuomet su juo galėjai gyvai išspręsti bet kokį reikalą.
.
Miestuose tik turtuoliai savo mūriniuose namuose skirdavo specialias patalpas vadinamiems garderobams. Dauguma miestelėnų naudojosi moliniais indais, kuriuos ištuštindavo tiesiog į gatvę. Įžvalgios miesto tarybos leisdavo pilti išmatas tik valandą prieš aušrą (tais laikais buvo keliamasi anksti) arba po to, kai pasigirsdavo raginimas gesinti šviesas. Kas nusižengdavo tokiam potvarkiui, turėdavo mokėti baudą.
.
Hanzos miestai savo statutuose buvo įsipareigoję statyti ir išlaikyti viešus tualetus netoli miesto vartų ir turgaus aikščių. Išmatas už tam tikrą mokestį įsigydavo priemiesčio daržininkai, o pajamos buvo skiriamos našlaičių prieglaudoms.
.
Kaip tvirtina išradimų enciklopedijos, vandens klozeto mechanizmo sumanymo autorystė priklauso anglų didikui Džonui Haringtonui iš Somerseto kunigaikštystės. Savo kūrinį seras Džonas paskyrė karalienei Elžbietai I, kuri, sužavėta tokiu patogiu įrenginiu, 1590 jo autorių apdovanojo žemės valdomis.
.
Deja, net aukščiausioji protekcija nepadėjo Haringtono išradimui labiau paplisti – tuomet buvo madingi foteliai-tualetai. Tai buvo puošnus raižytas baldas su tam reikalui ištraukiama sėdyne ir viduje įtaisyta dėže, slepiančia atitinkamą indą. Tokį įrenginį, suprojektuotą aukštos klasės dailidžių, su atkaltėlėmis, vaizduojančiomis liūtų galvas ir atlošu, apvainikuotu lelijų žiedais, turėjo savo kabinete Liudvikas XIV. Jo pavaldinių netrikdė, kad valdovas suteikdavo audiencijas, sėdėdamas tokiame soste. Fotelis-tualetas monarcho kabinete buvo viso labo vienas iš 264 panašių baldų, stovinčių Luvro ir Versalio kambariuose. Kai kurie buvo net dviviečiai, sofos formos, kas įgalindavo vesti intymius pokalbius be smalsios svitos dalyvavimo.
.
XIX a dvaruose ir dvareliuose prie ponų miegamųjų buvo įrengti “kakuarai”. Dabar jau žinome, kodėl senelės klausdavo: “Ar nenori kakučio ?” Kiti namiškiai naudojosi naktipuodžiais arba sode diskretiškai paslėptu nameliu su širdele. Miestuose, nuomojamuose namuose, damos patyliukais įsmukdavo nedidelėn kamarėlėn koridoriaus arba ilgo balkono gale.
.
Šiuolaikinį vandens klozetą sukonstravo ir užpatentavo anglas Aleksandras Komingas, laikrodininkas, 1775. Tačiau tik po pusės amžiaus kitas mechanikas, irgi anglas – Tomas Kreperis šiam išradimui suteikė pavidalą, primenantį šiandieninį.
.
Pirmasis miestas, kuriame pradėjo masiškai statyti tokio tipo WC, buvo Londonas. Ir visai ne dėl to, kad norėta pripažinti Kreperio konstrukciją, tiesiog reikėjo užkirsti kelią choleros epidemijai, nuo kurios Londone 1849 mirė beveik 20 000 gyventojų. Būtent tai ir privertė karalienę Viktoriją skirti stambią sumą miesto kanalizacijos ir viešųjų tualetų įrengimui. Tuomet ir atsirado nauja profesija, tiesa, tada tai buvo tik viešosios išvietės sargas, renkantis ketvirtadalio penso mokestį už naudojimąsi.
.
Vandens klozetais kelią skynėsi nelengvai. Pirmasis tokio tipo įrengimas buvo sumontuotas Koburge, Vokietijoje, anglų karalienės Viktorijos vizitui. Karalienės miegamąjame, prie pat galvūgalio, atsirado kabina su sėdyne, apmušta raudonu pliušu. Galicija – Austrijos okupuotas kraštas, kur disidentų akys buvo nukreiptos į Vieną – nemėgo jokių naujovių. Imperatorius Francas Jozefas I tik XIX a pabaigoje leido Šėnburno rūmuose įrengti klozetą su nuleidžiamu vandeniu. Bet kai jo didenybė pagaliau jį pamėgo, su mielu noru ten pasisėdėdavo. Pasigirdus nervinančiam telefono skambučiui, jis imdavo šaukti: “Valandėlę. Juk matot, kad dar nebaigėm”.
.
WC – tokia anglų žodžių water closet santrumpa pradėta vadinti tualetus visame pasaulyje turtuolių namuose bei viešbučiuose sparčiai darėsi vis patogesni ir net puošnesni. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1884 už namų vonios kambarį ir visa, kas su tuo susiję, buvo apdovanoti: Pjeras Lasalis, fajanso fabriko savininkas, ir jo darbuotojas dekoruotojas Žeraras Grasetas. Abu ponai sukūrė intymų tualeto kampelį : kriauklė, prausyklė ir bide buvo levandos šiedų atspalvio ir papuoštos vandens lelijų piešiniais. Vandens bakelį laikė kariatidės sodriais biustais, o pasidabruota virvės rankenėlė buvo vendens lelijos formos. Tą tualetą, puošniausią iš visų parodos eksponatų, už 7000 auksinių frankų nupirko vienas žymus finansininkas ir padovanojo garsiai Paryžiaus kurtizanei.
.
Įstabiausią tualetą XIX a Europoje turėjo garsi prancūzų kurtizanė Paiva savo pilaitėje Paryžiuje, prie Eliziejaus laukų. Vidury apartamentų, įrengtų kaip ištaigingas salonas, stovėjo gana aukštas, išskaptuotu viduriu rausvo marmuro stulpas, kurio viršus buvo aptaisytas perlamutru padengtu lanku, o ant jo buvo dar tokios pat formos speciali aksominė pagalvėlė. Į tokį sostą reikėjo kopti 6 marmuro pakopomis. Atrama ir atkaltės buvo sandalo medžio, irgi padengtos aksomu. Marmuro stulpo viduje buvo įtaisyta kriauklė, pagal specialų užsakymą pagaminta Sevro porceliano fabrike ir ranka išmarginta gėlių ornamentu.
.
Auksinėje Holivudo epochoje – XX a 3 dešimtmečio pabaigoje – šiame sapnų fabriko mieste buvo net sanitarinės įrangos, skirtos garsių žvaigždžių vonioms ir tualetams, dirbtuvė. Besklaideant šios firmos katalogą dar ir šiandien gali apsvaigti galva. Ko tik nebuvo siūloma, norint padaryti jaukesniu pasisėdėjimą intymioje vietelėje. Sėdynės, primenančios įvairių stilių sostus – Faraono, Karaliaus Saulės, Austrijos imperatoriaus, inkų valdovo – tokie buvo pavadinimai. Tualetinis popierius – natūralaus šilko, batisto, ploniausios drobės faktūros. Piešiniai ant jo irgi buvo visiškai neįprasti – pradedant kukliais persų kilimų motyvais, idilės peizažais, sentimentaliomis scenomis, baigiant raštu, primenančiu kino juostą. Kriauklės buvo gaminamos net 86 rūšių. Kad tokioje užeigoje oras būtų visada grynas, firma duodavo (jei pirkėjas įsigydavo visą komplektą – tai veltui) dar ir dezodorantų flakonus su tokiais neįprastais kvapais kaip “džiunglių alsavimas”, “rojaus sodai” ar “ką tik nušienauta pieva”.
.
Jau apie 1960-uosius tarptautinės vonių įrangos parodose buvo pradėtos eksponuoti taip pat ir klozetų kriauklės bei sėdynės. Mūsų laikais daugiausiai dėmesio skiriama patogumais, kartais labai jau rafinuotiems. Vis išmintingesnių tualetų kūryboje pirmauja japonai. Neseniai parodoje Tokijuje buvo demonstruojamos sėdynės su įmontuotu aparatu, kuris apiplauna vartotoją drungnu vandeniu ir džiovina šiltu oru. Toks vanduo kvepia lavanda, pušimi, žibuoklėmis.
.
Yra tualetų su šildoma sėdyne, būna vandenį nuleidžainčių mechanizmų, kurie, pradėdami veikti, įjungia garso juostą su Vienos valsu, keliais Mocarto taktais, smagiu maršu ar kitokia muzikine fraze.

Parašykite komentarą