Kodėl žlugo majų civilizacija? | MusuGyvenimas.lt - Part 2

Kodėl žlugo majų civilizacija?

kopano miestas
Kopano miestas

Dešinėje Tatjanos Proskuriakov nupiešta majų Kopano miesto (dabar Hondūro teritorijoje) centrinės dalies rekonstrukcija. Archeologai sugebėjo atskleisti sudėtingą šios gyvenvietės architektūros istoriją; miesto ir apylinkių tyrimai parodė, kad VIII-IX a. katastrofiškai sumažėjo jo gyventojų skaičius.

Apačioje Popol Vuh poemoje pateiktuose majų pasaulio sukūrimo mituose figūruoja raštininkų globėjas Tvinas Hunahpu. Jo tėvo, kukurūzų dievo, vardas užrašytas ant šio indo apvado. Pasak majų mitų, žmonija buvo sukurta iš kukurūzų, ir šie javai majams buvo labai svarbūs.

Tvinas Hunahpu
Tvinas Hunahpu

Majų žemės ūkis
Majų žemumos visiškai nepanašios į derlingąjį Nilo slėnį ar į tankaus drėkinimo tinklo išraižytas močių žemes Peru (p. 279). Jukatano pusiasalis – platus klintinis žemyno kyšulys, prastai nusausėjands ir nedaug teturintis nuolatinių upių. Karšto ir drėgno klimato žemumose krituliai iškrinta nereguliariai, tačiau čia augo tankūs pirmykščiai miškai, kuriuos visus majai iškirto. Žaluma, kurią matome šiandien, yra atkurtas miškas. Šios neat- laidžios žemės dirvos palyginti nederlingos, ir jas kultivuoti galima tik iškirtus ar išdeginus mišką. Iškirsti plotai, vadinami milpa, derlingi būdavo tik apie porą metų, paskui būdavo paliekami pūdymauti iki septynerių metų. Tokie laukai turbūt negalėjo išmaitinti didelių miestų, o ką jau kalbėti apie daugybę kaimų, todėl majai nusausindavo pelkes, paversdami žemdirbystei netinkamą žemę labai našiais žemės sklypais – kol buvo pakankamai gruntinio vandens. Be to, jie augino javus terasiniuose šlaituose, išgaudami kiek galėdami daugiau iš kiekvieno apsodinto plotelio.

Majų dirbamų žemių gamtovaizdis buvo didžiulė, sudėtinga mozaika, tačiau gerokai prieš valstybės žlugimą jų žemės ūkio gamyba priėjo galimybių ribas. Trumpą laiką jų žemdirbystė būdavo sėkmingai intensyvinama vietiniu lygiu, ypač kai auganti valdovų ir kilmingųjų klasė, matyt, griežtai kontroliavo žemdirbių produkciją ir javų derlius, imdami duokles. Tačiau jie negalėjo standartizuoti žemės ūkio gamybos didelėse srityse kaip egiptiečiai ar močiai, kur plataus masto drėkinimo sistema sudarė sąlygas standartizacijai. Majų aplinka buvo labai įvairi, su prastomis, lengvai nualinamomis atogrąžų dirvomis ir beveik nenuspėjamais kritulių kiekiais. Šeimininkai reikalavo vis didesnės duoklės, o tuo tarpu daugėjo nualintų dirvų, gausios liūtys, krintančios ant plikos žemės, kėlė plačiai plintančią dirvožemio eroziją ir nuolatos ėmė trūkti malkų. Paskutinį smūgį sudavė didelės sausros laikotarpis.

Sausros
Tikslūs besikeičiančių klimato sąlygų liudijimai išliko to krašto ežeruose susikaupusių nuosėdų sluoksniuose. Cičankanabo ežeras Jukatano pusiasalyje pirmą kartą buvo užneštas apytikriai 6200 m. pr. Kr., kai Karibų jūros ir vietinių vandenų lygis smarkiai pakilo. Ežero nuosėdų gręžinių mėginiai rodo, kad aplinkos sąlygos išbuvo gana drėgnos iki maždaug 1000 m. pr. Kr., o tada klimatas tapo sausesnis. Sausėjimas vyko toliau, kol pasiekė didžiausią lygį 800—1000 m. po Kr. — majų žlugimo laikotarpiu. Šių dviejų šimtmečių sausrų ciklas buvo sausringiausias pastarųjų 8000 metų laikotarpis.

Pavyzdžiui, Punta Lagūnos ežeras Kintana Roo srityje turi sparčiai besikaupiančių nuosėdų klodus, ir jų gręžinių bandiniai leidžia sudaryti tokią pat tikslią drėgnų ir sausringų metų chronologiją kaip medžių rievių seka. 585 m. būta dažnų sausringų laikotarpių, sutampančių su viena didesniųjų sausrų, atsispindinčių Kelkajos ledyno sluoksniuose (Anduose), kuri paveikė močių civilizaciją. Atrodo, kad ši sausra kiek sutrikdė majų gyvenimo ritmą, tačiau kiti du šimtmečiai buvo labai lietingi ir krašto ekonomika ėmė augti. Paskui kraštą vargino ilgas sausringas laikotarpis, 725-1020 m., o didžiausios sausros ištiko 862 ir 986 m. Sausros staigiai baigėsi 1020 m. Apie šimtą metų to ežero gamtinės sąlygos buvo vienos iš drėgniausių per 8000 metų.

Parašykite komentarą