Kodėl žlugo majų civilizacija?

Žlugimas
Užėjus didelėms VIII ir IX a. sausroms, majų civilizacija jau juto vis didėjančią įtampą. Sparčiai augantys miestai turėjo pernelyg daug aukštuomenės, buvo ryškus susiskaldymas. Jie veždavo maisto produktus iš gana tolimų vietovių. Varžymasis dėl karinio pranašumo ir prestižo vis labiau slėgė gyventojus. Užėjusios sausros perpildė kantrybės taurę. Sparčiai ėmė mažėti javų derliai ir mokamos duoklės. Galingieji šeimininkai pajuto, kad mažėja jų dvasinis ir pasaulietinis autoritetas neramios ir alkanos liaudies akivaizdoje.

Sausros ir aplinkai padarytos žalos pasekmių negalėjo atlaikyti joks valdovas. Tūkstančiams badaujant, žmonės gelbėdamiesi paliko didžiuosius miestus ir pasklido į mažesnius kaimus. Tolimųjų Kopano miesto apylinkių tyrinėjimai parodė gyventojų sumažėjimą. 700- 850 m. arti miesto ar mieste gyveno 20 000—25 000 žmonių ir kas 80-100 metų gyventojų skaičius padvigubėdavo. Po 850 m. miestų branduolys neteko pusės gyventojų, o kaimo gyventojų padaugėjo beveik 20 procentų. Po 1150 m. Kopano slėnyje gyveno tik nuo 2000 iki 5000 žmonių.

Tokiam sunykimui įtakos turėjo neramumai ir karas. Pavyzdžiui, 645 m. Dos Pilaso (dabartinė šiaurės Gvatemala) valdovai surengė karinių žygių, norėdami išplėsti savo teritoriją. Dos Pilasas tapo turtingu prekybos centru ir klestėjo, kol valdovai nepersistengė. 761 m. Tamarinditas užpuolė kitados galingą kaimyną ir nužudė jo valdovą. Išlikę gyvi didikai pabėgo ir pasistatydino gerai įtvirtintą centrą ant uolingos Agvatekos kalvos. Ne kartą puldinėjami, jie atsilaikė dar pusę šimtmečio, kol smarkūs karo veiksmai išvarė juos į išsimėčiusias gyvenvietes, -jas jie taip pat įtvirtino. Jų ginamuose plotuose, kur buvo tik perdžiūvusių dirbamos žemės sklypų, javų derliai turbūt sparčiai mažėjo. Nebeturėdami kur trauktis, likę gyvi agvatekiečiai apsistojo Petesbatuno ežero pusiasalyje ir sukūrė čia salą tvirtovę, iškasę tris griovius skersai sąsmaukos. Tačiau net šis apsaugos postas buvo paliktas, IX a. pradžioje užėjus didelei sausrai.

Per majų kraštą nuvilnijo ilgalaikių sausros laikotarpių pasekmių bangos. Pietinių žemumų civilizacija žlugo beveik visiškai, ir majų gyvenimo centras persikėlė į šiaurės Jukataną, kur gruntinio vandens lygis buvo arčiau žemės paviršiaus. Pietuose karalių valdžią susilpnino sausros ir maištinga liaudis. Per kelias kartas sudėtingos sanklodos majų miestai valstybės subyrėjo kaip kortų namelis.

Parašykite komentarą