Lapė ir gandras nuo seno gyveno kaimynystėje. Tačiau vienas kito tiesiog negalėjo pakęsti – mat ilgasnapis per garsiai kalendavo, o smalsioji kūmutė mėgo pasidairyti pro tvorą, kas dedasi kaimyno sode.
Kartą lapė nusprendė iškrėsti gandrui piktą pokštą. – Kaimynėli, – saldžiai tarė ji, – norėčiau pakviesti tave vakarienės, todėl labai apsidžiaugsiu, jei ateisi pas mane šiandien vakare. Toks kvietimas labai nustebino gandrą, tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, vakare jis vis dėlto nuėjo pas lapę.
Tačiau jiems dar nepradėjus vakarieniauti, gandras suvokė lapės suktybę. Ant stalo garavo labai gardi sriuba, bet ji buvo patiekta tokiose plokščiose lėkštėse, kad gandras savo snapu niekaip negalėjo jos paragauti.
Apsimetėlė lapė tačiau elgėsi taip, lyg nieko nepastebėtų. – Na, kaimynėli, paragauk gi nors truputėlį!- meilikaujamai įkalbinėjo ji gandrą. – Juk tikrai gardi sriubytė! Gandras neišsidavė pykstąs, nors lapės elgesys baisiausiai jį įsiutino. Vos grįžęs į namus, jis ėmė kurpti keršto planą. Visą naktį nemigęs, paryčiais jį jau turėjo. Ilgai nedelsdamas, nukeliavo pas lapę ir tarė: – Atsidėkodamas už puikias vaišes, norėčiau šįvakar pakviesti tave pavakarieniauti mano namuose.
Lapė nujautė, kad gandras irgi sumanė ją apmauti, tačiau vis dėlto nuėjo pas jį į namus.
Bet vos tik pamačiusi padengtą stalą, lapė suprato gandro klastą. Visi valgiai buvo patiekti tokiuose aukštuose, siauruose induose, kad tik gandras savo ilgu snapu galėjo juos pasiekti. — Skanaus! – tarė gandras ir puolė vakarieniauti su didžiausiu apetitu. Lapė gi liko tą vakarą alkana. Tačiau vieno svarbaus dalyko ji pasimokė:
Ko nenori sulaukt iš kitų, to paties nedaryki ir tu.