Rumi Meilės eilės ir netik

Praradus tave, Mylimasai,
pavasaris manęs nebedžiugina,
tegu dygliai nustelbia sodą,
tegu lyja akmenimis*

***

Sykį tikintysis paklausė Vartų angelo:
„Ar tiesa, kad pragaras yra kelias,
kurį pereina ir tikintys, ir netikintieji?
Nes savame kelyje nemačiau nei dūmų, nei ugnies ,“
„Tas kelias, kuriuo ėjai, išties buvo pragaras, – nusišypsojo angelas, –
Tačiau tu įveikei savo žemesniąją prigimtį,
todėl tau jis atrodo kaip sodas.
Pasėjęs atsidavimo sėklų, tu pykčio ugnį
pavertei užuojauta, o nežinojimą
išmintimi. Pavydo dygliai virto rožėmis,
ir dabar tavo ūmi siela virto rožių sodu,
kur lakštingalos gieda giesmes,“

***

Gabendamas savo mantą tylos link,
ieškok ženklų kelyje,
tačiau nepagalvok esąs vienas iš jų.
Nenuleisk akių nuo Pranašo draugų,
jie tavo kelrodės žvaigždės.
Tylėk, nes žodžiai tik temdo tavo regėjimą.

Parašykite komentarą