Praradus tave, Mylimasai,
pavasaris manęs nebedžiugina,
tegu dygliai nustelbia sodą,
tegu lyja akmenimis*
***
Sykį tikintysis paklausė Vartų angelo:
„Ar tiesa, kad pragaras yra kelias,
kurį pereina ir tikintys, ir netikintieji?
Nes savame kelyje nemačiau nei dūmų, nei ugnies ,“
„Tas kelias, kuriuo ėjai, išties buvo pragaras, – nusišypsojo angelas, –
Tačiau tu įveikei savo žemesniąją prigimtį,
todėl tau jis atrodo kaip sodas.
Pasėjęs atsidavimo sėklų, tu pykčio ugnį
pavertei užuojauta, o nežinojimą
išmintimi. Pavydo dygliai virto rožėmis,
ir dabar tavo ūmi siela virto rožių sodu,
kur lakštingalos gieda giesmes,“
***
Gabendamas savo mantą tylos link,
ieškok ženklų kelyje,
tačiau nepagalvok esąs vienas iš jų.
Nenuleisk akių nuo Pranašo draugų,
jie tavo kelrodės žvaigždės.
Tylėk, nes žodžiai tik temdo tavo regėjimą.
