Rumi Meilės eilės ir netik

Eikš ir dėkis prie įsimylėjėlių,
mes atversime vartus į Meilės Sodų*
Glauskis mūsų namų šešėly
nes mes esame saulės kaimynai*
Galime būti nematomi kaip siela
ir nepaliekantys pėdsakų kaip meilė, bet visąlaik
esame su tavimi* Nemėgink mūsų apibrėžti,
nes esame aukščiau visų sąvokų*
Tu lyg upelis, įkalintas po žeme,
prisidėk ir plūski su mumis kartu į jūrą*
Mes pralošėm viską ir pasiekėm
absoliučios tuštumos būseną*
Žinodami, kad nežinome,
dabar dainuojame nežinojimo dainas*

***

Sėdėdamas vešliame sode po medžiu,
sufijus, nuleidęs galvą ant kelių., užsimerkęs
paniro į kontempliaciją*
Praeivis, jo būsenos suerzintas,
neišlaikęs paklausė:
„Kaip tu gali miegoti? Domėkis
Dievo ženklais aplinkui“
Sufijus ramiai atsakė:
„Dievo ženklus regiu savo širdy!“

***

Naktį, tarsi vėjo nešiojamas,
klajoju bemiegis po miestą.
Blaivūs žmonės elgiasi apdairiai,
tik man nepavyksta išsaugoti sveiko proto,
esu žlugęs ir girtas, nes įsimylėjęs.

Parašykite komentarą