Juslės yra proto įrankiai,
o protas yra Dvasios įrankis*
Kai protas sutrinka,
Dvasia grąžina aiškumą ir darną*
Mūsų troškimai ir mintys užauga sielą,
kaip dumbliai užauga tvenkinio paviršių*
Ego tarpsta drumzliname vandenyje,
o protui reikia aiškumo ir skaidrumo*
Tegu protas tampa meistru,
o juslės paklusniais tarnais*
Meistras, užmigdęs savo jusles, gali
išvysti vidinį pasaulį, kylantį iš Dvasios*
Net būdraudamas jis sapnuoja –
sapnuoja, kad atveria vartus į Dieviškąją Tiesą*
***
Kai visi užmiega,
o namai tušti ir tylūs,
pats laikas žengti į sodą,
palenkti obels skraistę arčiau persiko
ir pašnibždom išduoti rožės paslaptį jazminui*
Pavasaris, kaip Kristus, murma burtažodžius,
kurie grąžina į gyvenimą kančios išvargintus augali
Jie praveria lūpas dėkingi,
ir siela apsvaigsta nuo jų kvapo*
Žvelgdamas į gaisą, sklindantį tamsoj,
į rožės ir tulpės veidus,
įžiūriu juose slypinčią šviesą*
Plazda lapas ant šakos ir dreba mano širdis,
vėjas virpina lapus, o grožis virpina širdį*
***
Miriau šimtus kartų, Mylimasai,
tačiau Tavo aromatas grąžindavo mane atgal
Šimtus kartų buvau netekęs sielos,
tačiau Tavo balsas ją vėl sugrąžina*
Įžadą, mūsų duotą tą didžią valandą,
Tu priėmei; šimtus kartų laužiau jį,
apgautas troškimo Tave pasiekti*
Kaip norėčiau vėl žvelgt į Tave
ir pasiūlyti širdį kaip jauką Tavajai meilei*
Esi liepsna žmonių širdyse,
sukanti ratą kaip mėnulis žydru mano širdies skliautu*