Sandoros skrynios paieškos

Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!” 0 kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!”

Sandoros skrynia tradiciškai būdavo nešama į mūšį; šiame Jeano Fouquet (apie 1425-1480) paveiksle ji pavaizduota nešama aplink Jerichą, kad padėtų izraelitams, kovojantiems dėl Pažadėtosios Žemės, užimti miestą.

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Si skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirta nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Sandoros skrynios, įtaisytos ant vežimo, klasikinis vaizdas IV a. sinagogos Kapernaume, Galilėjoje, reljefe. Ji atvaizduota kaip bizantinė šventykla su cilindriniu skliautu, filinginėmis durimis, gaubtu kriauklės formos frontonu viršuje ir sujungtomis kolonomis šonuose.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: „Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus — tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios — pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jerichą. Ji ir pati galėjo kovoti: kai Eben Ežero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

III a. sinagogos Dura Europo mieste, Sirijoje, freska, vaizduojanti, kaip filistinai siunčia atgal Sandoros skrynią.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę — negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587- 586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Šiame Tito arkos (Roma) reljefe atvaizduoti 70 m. po Kr. Jeruzalę užgrobę ir apiplėšę Romos kariai, išnešantys Jeruzalės šventyklos brangenybes. Pasak vienos naujesnių teorijų, prieš romėnams sudeginant Šventyklą, Sandoros skrynia buvo išgabenta ir paslėpta Kumrane, Negyvosios jūros pakrantėje.

Yra ir daug kitų keistų pasakojimų. Pavyzdžiui, įdomi versija, teigianti, kad Sandoros skryniai skirta sugrįžti į Šventyklos kalną ir būti padėtai naujos šventyklos, kuri būsianti pastatyta sutinkant Mesijo amžių, šventų švenčiausioje. Senuose arabų metraščiuose rašoma, kad Sandoros skrynia buvusi saugiai pergabenta į Arabiją; tamplieriai bergždžiai jos ieškoję, kai per kryžiaus žygius buvo užėmę Jeruzalę; yra net teigiančių, jog Sandoros skrynia guli paslėpta Vatikano rūsiuose; dar kiti mano, kad ją pagrobęs Egipto faraonas Šišakas (dar vadintas Šošenku, 945-924 m. pr. Kr.), kai su kariuomene buvo įsiveržęs į Kanaano gilumą. Pasak vienos naujausių teorijų, kai romėnai 70 m. po Kr. sudegino antrąją šventyklą, Sandoros skrynia požeminiais tuneliais buvusi išnešta 30 km į rytus ir paslėpta kažkur netoli Kumrano, kur esanti ir dabar.

Dramblio kaulo plokštelė su sfinkso atvaizdu, IX—VIII a. pr. Kr. Galbūt taip atrodė Sandoros skrynią saugojęs kerubas.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo „Judo liūtas“, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Parašykite komentarą