Sakaitalai | MusuGyvenimas.lt

Paslėptasis Negyvosios jūros lobis

Laikas: I a. pr. Kr. vidurys-l a. po Kr. vidurys
Vieta: Kumranas, Jordano slėnis

. .Varinio ritinio lobis, tikras ar įsivaizduojamas, tikriausiai yra Jeruzalės šventyklos lobis.

Kumrano urvuose, netoli šiaurvakarinio Negyvosios jūros kranto, tuomet Didžiosios Britanijos mandato teisėmis valdytoje Palestinoje, XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje rastas paslėptas rankraščių rinkinys. Anglams pasitraukus, ta sritis tapo hašimitų valdomos Jordanijos karalystės dalimi. Paslėptieji dokumentai, daugiausia parašyti ant odos, kietai susukti ir sudėti į molinius indus, buvo paskirstyti po kelis urvus. Išaiškinta, kad tuose rankraščiuose yra beveik visų Senojo Testamento knygų fragmentų ir net didelių dalių, taip pat daug tekstų, kuriuos tikriausiai parašė sekta, gyvenusi Kumrano vietovėje. Šie dokumentai pagarsėjo kaip Negyvosios jūros rankraščiai, o visų keisčiausias, žinoma, yra Varinis ritinys, taip vadinamas dėl to, kad padarytas iš vario.

Rytų Kumrano uolose pilna urvų, kuriuose buvo išslapstyti Negyvosios jūros rankraščiai, tikriausiai 66 m., kilus pirmajam žydų sukilimui prieš Romą.

Atradimas ir restauravimas
Tėvas Roland’as de Vaux, vienas iš Kumrano kasinėtojų vadovų, dviejų dalių Varinį ritinį rado 3-iajame urve 1952 m. Jis atrodė visai kitoks, ir Roland’as net abejojo, ar jis priklauso prie kitų Kumrano rankraščių, be to, nei jis, nei kiti archeologai negalėjo jo išvynioti, nes buvo labai aprūdijęs. Iš to, ką įstengė perskaityti, jie suprato, kad jame gali būti aprašytas paslėptas sidabro ir aukso lobis. Tačiau, dideliam jų nusivylimui, daugiau nieko negalėjo padaryti.

Galų gale po trejų metų Varinis ritinys buvo nugabentas į tuometinį Mančesterio Mokslo ir technikos koledžą šiaurės Anglijoje, kur Technikos fakulteto profesorius H. Wrightas Bakeris sugebėjo jį atverti specialiai sukonstruotu miniatiūriniu diskiniu pjūkleliu. Taip buvo gautos 23 įgaubtos plokštelės, arba pjaustiniai, kuriuose išlikę 12 stulpelių teksto: stulbinantis lobių sąrašas ir jų slaptaviečių senovės Palestinoje aprašymas.

Tą rankraštį turbūt buvo labai brangu pagaminti, ir aiškiai norėta, kad jis ilgam išliktų. Jis sudarytas iš trijų nepaprastai plonų 99 procentų grynumo vario lakštų. Iš pradžių lakštus sukniedijus buvo padaryta 2,4 m ilgio ir 23 cm pločio juosta. Rankraštis iš tikrųjų unikalus: pirma, jis pagamintas iš vario, o ne iš odos kaip kiti Negyvosios jūros rankraščiai. Antra, parašytas hebrajų kalba, kuri vėlyvesnė už biblinę, tačiau ankstyvesnė negu pirmųjų rabinų raštų kalba. Remiantis paleografiniais duomenimis, jis datuojamas I a. viduriu arba gali būti kiek senesnis. Dokumento raštas toks nedailus, kad negalėjo būti parašytas profesionalaus perrašinėtojo. Nuo kitų Negyvosios jūros rankraščių jis skiriasi ir tuo, kad jame nėra nei Biblijos ištraukų, nei tekstų, kurie galėjo būti sukurti pačios Kumrano vienuolių bendruomenės.
Kai kurie mokslininkai spėjo, kad tai legendinis sąrašas, kažkas panašaus į pasakojimą apie paslėpto lobio pėdsakus, kokių randama įvairių pasaulio šalių tautosakoje. Šiandien dauguma mokslininkų mano, kad jame surašytos brangenybių, išgabentų iš Jeruzalės Erodo šventyklos prieš pat romėnams sugriaunant miestą 67 m., slaptavietės.

Vienas iš Varinio ritinio lakštų pjaustinių. Kai kurios raidės, pavyzdžiui, alėtas šeštoje eilutėje iš viršaus ir betas paskutinėje, yra aiškiai matomos, parašytos stačiakampiu šriftu, kuris tebevartojamas šiuolaikiniams hebrajų kalbos leidiniams spausdinti.

Johnas Allegro tyrinėja dvi Varinio ritinio dalis, gulinčias Palestinos archeologijos muziejaus (dabar Rockefellerio muziejus) stende. Fotografija padaryta netrukus po rankraščio atradimo, prieš jį išvežant j Angliją atverti ir ištirti.

Puslapiai: 1 2

Kaip prasidėjo žemdirbystė?

pagal MusuGyvenimas

Laikas: prieš 12 000-4500 metų
Vieta: Artimieji Rytai, Meksika, Kinija, Andai, Jungtinių Valstijų rytai, Afrika šalia Sacharos

Tai buvo neolito revoliucija.

Didžiąją žmonijos praeities dalį žmonės gyveno iš medžioklės ir rankiojimo. Mes išsivystėme kaip rūšis gerokai anksčiau, nei mūsų protėviai pradėjo gyventi nuolatinėse gyvenvietėse, augindami kultūrinius augalus ir prijaukintus gyvulius, – žemdirbystė yra iš esmės naujas įvykis, ir archeologai dar toli gražu nesupranta, kodėl atėjo tokia radikali žmogaus gyvensenos permaina. Pirmą kartą tai įvyko kiek mažiau kaip prieš 12 000 metų Artimųjų Rytų „derlingajame pusmėnulyje“. Neilgai trukus žemdirbystė buvo savarankiškai išrasta dar šešiose pasaulio vietose: centrinėje Meksikoje apytikriai prieš 9000 metų; kiek vėliau pietų ir šiaurės Kinijoje; paskui centriniuose Anduose, maždaug prieš 7000 metų; ir galiausiai Jungtinių Valstijų rytuose ir Afrikoje šalia Sacharos, maždaug prieš 4500 metų.

Gyvenvietės kalvos Jeriche papėdėje išlikę griuvėsiai ankstyvojo žemdirbių kaimo, kuriame žmonės gyveno mažuose apskrituose būstuose, tačiau pasistatė ir šį didelį bokštą. Viršuje Neolitinė gipso galva iš Jericho.

Bendra visų šių atskirai vykusių permainų aplinkybė yra tai, kad žemdirbystė prasidėjo pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir tikriausiai buvo neatsiejama nuo aplinkos pokyčių, susijusių su visuotiniu atšilimu ir žymiu žmonių populiacijos padidėjimu. Tačiau kiekviename regione išrasto žemės ūkio tipas visiškai skyrėsi nuo kitų; daugiausia jį lėmė vietiniai augalai ir gyvuliai: miežiai, kviečiai, avys ir ožkos Artimuosiuose Rytuose, kukurūzai Meksikoje, ryžiai Kinijoje, soros, sorgai ir galvijai Afrikoje šalia Sacharos. Be to, atrodo, kad kiekvienoje teritorijoje buvo savų įvykių ir savų priežasčių, paskatinusių žmones atsisakyti protėvių gyvensenos, kuriai buvo būdinga medžioklė ir rankiojimas.

Dešinėje ir apačioje Medžiotojų rankiotojų gyvenvietė Abu Hureiroje (Sirija) buvo atrasta po apačioje nupiešto žemdirbių miesto plaušaplyčių namais; jie vertėsi mišriu žemės ūkiu: augino javus ir veisė gyvulius.

Puslapiai: 1 2

Tesėjas ir Minotauras

pagal MusuGyvenimas

Laikas: mitinis / bronzos amžius Vieta: Kreta, Egėjo jūra

Taigi Minojas dabar pasiryžta nešlovę paslėpti,
Ją tolimiausiam kampe daugiamenių rūmų uždaręs.
Savo statybom puikiom seniai pagarsėjęs, Dedalas Rūmus pastato, ženklų pridėliojęs, kad vingiai painiausi Ir praėjimai sukti suklaidintų užklydusio akį.

Nors paprastai vaizduojamas kaip beširdis baisūnas, šiame G. F. Wattso piešinyje Minotauras atrodo gana liūdnai susimąstęs.

Pasak Apolodoro Atėniečio, II a. pr. Kr. pateikusio Tesėjo ir Minotauro padavimą (jo fragmentus galima atsekti iki VI a. pr. Kr. pabaigos), Tesėjas buvo Atėnų karalius. Jo tariamas tėvas buvo mirtingasis karalius Egėjas, tačiau taip pat teigiama, jog Tesėjo „biologinis tėvas“ esąs dievas Poseidonas. Viena pagrindinių šio pasakojimo apie Tesėją temų – jaunuolio tapimas vyru atliekant pavojingus žygdarbius. Kaip būdinga graikų mitams, kelyje į vyriškumą apstu tuščios garbės, ironijos ir sielvarto. Tačiau ar tas pasakojimas remiasi kokia nors platesne istorine tiesa?

Tesėjui gimus Troidzenos mieste, Egėjas padėjo savo kardą ir sandalus po uola miesto apylinkėse ir nurodė žmonai Aitrai, kad laikytų berniuką Troidzenoje, kol jis pakankamai užaugs ir sustiprės, kad įstengtų pasiimti šiuos daiktus iš po uolos. Kai tai įvyks, Tesėjas turės iškeliauti pas tėvą į Atėnus.

Ir štai Tesėjas išaugo ir tapo augalotas, stiprus jaunuolis. Tada jis lengvai atkėlė uolą ir pasiėmė tėvo daiktus. Atlikęs šią užduotį, ketino vykti į Atėnus, kaip buvo nurodyta. Aitra maldavo jį keliauti jūra, bet Tesėjas pasirinko pavojingesnį sausumos kelią, kur buvo pilna plėšikų, galvažudžių ir laukinių žvėrių. Kaip ir reikėjo tikėtis, kelyje jis susidūrė su daugybe pavojų ir juos įveikė. Panaudodamas savo nepaprastą jėgą ir apgaulę, Tesėjas sėkmingai atlaikė kiekvieną iššūkį; pavyzdžiui, įmetė į jūrą žiaurųjį plėšiką Skironą, užmušė piktavalį Prokrustą, nugalabijo Kromiono šerną, kuris tikriausiai buvo daug niršesnis, negu gali atrodyti.

Atėniečių kraujo duoklė Minotaurui
Kai Tesėjas atkeliavo į Atėnus, sužinojo apie jo šalį ištikusią didelę tragediją. Prieš kelerius metus — Apolodo- ras sako, kad tai atsitikę prieš Trojos karą, – Kretos karaliaus Minojo sūnus Androgėjas buvo užmuštas mūšyje prieš Atėnus. Iš įniršio ir sielvarto karalius Minojas pareikalavo atlyginimo krauju, ir atėniečiai sutiko stengdamiesi išvengti didesnio konflikto su Kreta. Kiekvienais metais (kai kuriuose mito variantuose kas devynerius metus) į Kretą būdavo nuvežami septyni jaunuoliai ir septynios merginos ir atiduodami siaubingai pabaisai, pusiau žmogui, pusiau jaučiui Minotaurui, kuris juos nužudydavo savo kalėjime labirinte.

**Kairėje** Stulbinančio labirinto viduryje Tesėjas ruošiasi suduoti Minotaurui mirtiną smūgį. Mozaika šalia Zalcburgo stovinčioje viloje, 400 m. pradžia. **Dešinėje** Minotaurą nugalėjęs Tesėjas ilsisi, atsisėdęs ant kvapą išleidusios pabaisos. Antonio Cano- vos skulptūra, 1781-1783 m.

Minotauro kilmė aiškinama bergždžiomis karaliaus Minojo pastangomis apgauti dievus. Minojas paprašė tobulo jaučio aukai, ir Poseidonas sutiko. Jautis buvo toks puikus, jog Minojas nusprendė jį pasilaikyti, o paaukojo kitą, ne tokį tobulą. Poseidonas perprato Minojo apgaulę ir sumanė piktą bausmę. Įpykęs dievas apkerėjo Minojo žmoną Pasifają, ir šioji aistringai ir beviltiškai įsimylėjo dieviškąjį jautį. Galiausiai ji pasimylėjo su jaučiu, tapo nėščia ir pagimdė Minotaurą. Minojo užsakymu žymus architektas Dedalas pastatė labirintą, kuriame buvo įkalintas Minotauras; taip Kretos piliečiai buvo apsaugoti nuo jo siautėjimo.

Tesėjas atvyko į Atėnus kaip tik tuo metu, kai eilinis aukai skirtų atėniečių būrys buvo įsodintas į laivą juodomis burėmis, kuris turėjo nugabenti juos į Kretą mirčiai. Tesėjas pasisiūlė būti vienas iš parinktųjų, įsitikinęs, kad įveiks Minotaurą ir padarys galą tam žiauriam aukojimui. Karalius Egėjas mėgino atkalbėti sūnų, tačiau galų gale sutiko prisakęs: jei Tesėjui pasiseks laimėti kovą su Minotauru ir rasti kelią iš labirinto, pergalingai grįždamas į Atėnus Kretos laivu, jis turėsiąs pakeisti juodas bures baltomis — tai tėvui būtų ženklas, kad Tesėjas laimėjo.

Jiems atplaukus j Kretą, Tesėjas ir kiti buvo nuvesti į labirintą. Karaliaus Minojo duktė protingoji Ariadnė iš karto įsimylėjo Tesėją ir sumanė paprastą būdą, kaip neleisti jam pasiklysti labirinte: ji davė jam šilkinių siūlų kamuoliuką, kurį Tesėjas eidamas vyniojo, kol pasiekė snaudžiantį Minotaurą. Minotauras pabudo, ir prasidėjo žiauri kova. Sudavęs mirtiną smūgį, Tesėjas nugalėjo žvėrį. Sekdamas išvyniotu siūlu, jis išėjo iš labirinto ir džiūgaudamas grįžo į Atėnus. Deja, pamiršo savo pažadą pakeisti laivo bures. Kai Egėjas pamatė grįžtantį laivą juodomis burėmis, jis pamanė, kad sūnus žuvo. Apsigavęs Egėjas, apimtas nenumaldomo sielvarto, puolė nuo aukšto skardžio į jūrą ir paskendo.

Puslapiai: 1 2

Kodėl žlugo majų civilizacija?

pagal MusuGyvenimas

Laikas: apie 900 m.
Vieta: Centrinės Amerikos pietinės majų žemumos

Visi statiniai, žmogaus kūrybos darbai, buvo baisingai suniokoti. Žmonės išblaškyti, sudarkyti. Burnos ir veidai sulaužyti ir sutraiškyti.

Vidurio Amerikos senovės majai buvo viena iš ryškiausių ir ilgiausiai gyvavusių prieškolumbinės Amerikos civilizacijų. Kadaise buvę kuklūs kaimo žemdirbiai, majai pavertė savo atogrąžinę žemumų tėvynę į galingų valdovų valdomų miestų valstybių kraštą. Nuo paskutinių kelių amžių prieš Kristų iki 900 m. po Kr. majų civilizacija klestėjo pietinėse Meksikos žemumose, Gvatemaloje ir Hondūre. Galingos valdovų dinastijos vadovavo agresyviems miestams valstybėms, pavyzdžiui, Kopanui, Palenkei ir Tikaliui, kaip dieviškieji valdovai, šamanai ir tarpininkai tarp gyvųjų ir dievų bei protėvių.

majų žemėlapis — Majų tėvynės žemėlapis su pagrindiniais, tekste minimais miestais ir kitomis gyvenvietėmis.

Jie save laikė Pasaulio medžiais, laidininkais, per kuriuos žmonės bendrauja su dvasiniu pasauliu. Majų valdovas reiškė daug daugiau negu pasaulietinis valdovas. Jis buvo majų galia, per šventą karaliaus valdžios instituciją susijusi su jo gimine ir didelėmis bei mažomis bendruomenėmis, o genealoginiais ryšiais — su garbinamais protėviais. Majų nelaimei, ta jų palaikoma karaliaus valdžia priklausė nuo žemės ūkio, o šis buvo nevienodo lygio priklausomai nuo aplinkos.

Apie 800 m. pietinės žemumos majų civilizacija staiga sugriuvo. Didieji apeiginiai šios srities centrai buvo palikti ir didžiuliai žemės plotai apleisti, ir niekad į juos negrįžta. Tikalio miesto, kitados turėjusio 25 000- 80 000 gyventojų (skaičiavimai įvairuoja), žmonių skaičius sumažėjo iki trečdalio to kiekio. Likusieji būrėsi didžiųjų piramidžių bei aikščių griuvėsiuose ir mėgino gyventi kaip anksčiau. Bet per kelias kartas išnyko ir jie. Mokslininkai seniai suka galvas dėl majų žūties, mėgindami paaiškinti ją ekologine permaina, socialiniais poslinkiais, politine revoliucija, karu ir kitomis priežastimis. Tai lieka viena didžiausių praeities paslapčių, nors nauji paleoklimatologijos atradimai iškėlė sausrą kaip vieną iš pagrindinių neigiamų veiksnių.

Visi, tiriantys majų žlugimą, sutinka, kad jį sukėlė ekologinių, politinių ir socialinių veiksnių sąveika. 800 m. pietų žemumų gyventojų tankis buvo 200 žmonių kvadratiniame kilometre tokiame dideliame plote, kad stokojantys maisto žemdirbiai negalėjo rasti naujos, nedirbamos žemės. Jos paprasčiausiai nebuvo likusios. Kai civilizacija žlugo, majų žemės ūkio gamyba buvo pasiekusi savo galimybių ribas, todėl žmonėms sausra buvo pražūtinga. Naujos mokslininkų hipotezės didžią dalį kaltės priskiria trumpalaikiams klimato pokyčiams.

Puslapiai: 1 2 3