Sugrįžk, mano siela, kiek dar
tūnosi apgaulės sode?
Siunčiau tau šimtus žinučių,
rodžiau šimtus kelių,
arba tu niekada jų neskaitei,
arba manų patarimų nepaisai.
Sugrįžk, mano siela, negaišia
su kietaširdžiais,
jie tavęs neįvertina.
Kam ieškai vandens,
kai esi srautas?
Ar pamiršai? Esi karaliaus
sakalas, esi Mylimojo
spindulys, dieviškasis stebuklas!
***
Nesielvartauki dėl būtų džiaugsmų, būk tikras,
jie vėl pasirodys kitu pavidalu*
Vaikas džiaugias žindomas pienu,
bet sykį atjunkęs jis naujų džiaugsmų atranda,
duonų ir medų*
Džiaugsmas rodos įvairiais pavidalais,
jis keliauja iš vienos vietos į kitų*
Jis gali staiga apsireikšti lietumi
ar rožių lysve; štai jis ateina kaip vanduo,
štai kaip grožis ar kaip skalsi duona*
Bet nelauktai jis gali parodyti veidų
iš anapus širmos ir sunaikinti visus stabus,
trukdančius tau ieškoti Dievo*
Miegant, kai siela palieka kūnų,
tu gali susapnuoti save kaip aukštų kiparisų
ar nuostabių rožę, bet įspėju, mano drauge,
visi šie vaiduokliai išnyksta,
vos tik siela sugrįžta į kūnų*
Nepasikliauki niekuo, tik sava širdimi*
***
Žmogus gali ištverti trumpą lietų,
tačiau netrukus jau ieško pastogės,
o antys kryksi laimingos,
nes lietaus vanduo jas maitina*
***
