kaip | MusuGyvenimas.lt

Kaip skaityti upę?

upė
upė

Kiekvienas žvejas norėdamas pagauti žuvį, aišku, turi pirmiausia rasti vietą, kurioje jos
yra. Tačiau dauguma žvejų neįvertina upės. Stebint upę, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,
kad srovės greitis visur vienodas. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, jog yra daug
įvairių srovių, kai kurios net labai ryškios. Skirtingose srovėse ir laikosi įvairių rūšių žuvys.
Upėse, kuriose gaudėte vasarą, be abejo pagausite ir žiemą, tik reikia nepamiršti, kad
žuvis pasitraukia į kitas vietas. Stiprioje srovėje žuvys juda tik tiek, kiek reikia, kad
susirastų sau patogią vietelę. Būtent upės srovės pakitimas žiemą ir priverčia žuvis keisti
įprastą judėjimą.
Koks bebūtų srovės greitis, pats vandens paviršius yra užuomina apie tai kas slypi po
vandeniu. Vienos vietos teka ramiai, kol kitos nuolat ir nenutrūkstamai šėlsta. Kas bebūtų,
ar ramus čiurlenimas ar stiprus kunkuliavimas, sudrumstas paviršius yra tarsi
povandeninio dugno atspindys. Pastovus kunkuliavimas ir sukūriai vyksta dėl duobėtos
upės vagos ar dėl įvairių kliuvinių, tokių kaip medžių kelmai. Nelygi upės vaga,
nukreipianti upės srovę rodo, kad ties vingiu dugnas nuožulnus ir žvyrėtas, ten yra
pakankamai maisto ir, be abejo, galite rasti žuvies. Tačiau žuvies tokioje vietoje rasite tik tokiu atveju, kai srovės paviršius yra pakankamai ramus. Jei tėkmė yra pakankamai stipri, galinti pavirsti įnirtinga srove, kunkuliuojančiu vandeniu, žuvies tikrai nebus. Pastoviai kunkuliuojantis vanduo susidaro dėl didelių ir dažnai pasitaikančių dugno nuosėdų. Sūkuriai atsirandantys dėl
šių kliūčių žuvims yra visiškai neparankūs, kadangi jos nesugeba susidoroti su tokiais srovės pokyčiais. Tačiau gali būti ir išimčių, tai vietos, kur labai daug sūkurių, vanduo tiesiog verda. Tokiose vietose paprastai ant žvyrėto dugno yra daug didelių akmenų ar kažko panašaus. Labai svarbu jausti skirtumą tarp šėlstančių vandens sukurių susidariusių, kaip jau minėjau
akmenuotose upės vietose ir nedidelio pastovaus raibuliavimo sekliose vietose. Vandens paviršius sekliose vietose raibuliuos net jei dugnas bus padengtas smulkiu žvyru. Tokios vietovės bus be žuvies. Duobės upės vagose plačiose seklumose yra puikios vietos, kuriose galime aptikti šapalų, kuojų bei ūsorių. Netgi mažas įdūbimas yra svarbus upėje, ypač jeigu ji ištisai yra sekli. Tada tai gali būti tik vienintelė puiki žvejybinė vieta šioje upės dalyje. Žavu, kai daug didelių žuvų gali tilpti mažoje įdubėlėje.
Nenutrūkstamas vandens paviršiaus bangavimas reiškia, kad dugne daug nugrimzdusių dumblių. Įvairūs panirę mažmožiai ir priverčia vandens paviršių raibuliuoti. Sekliose vietose tai ypač pastebima, o ten, kur gylis didesnis – mažiau. Povandeninis
kliuvinių samplūdis padalina srovę, sukurdamas du upės srovės tipus. Kai šaknys sulaiko pagrindinius vandenis, vanduo suformuoja pasroviui lėčiau tekantį upelį, prieš tai kai dvi atskiros srovės susijungia. Toks sustingimas yra labai puiki dauba, ypač šapalams, ūsoriams ir lydekoms.

Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip žvejoti?

Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.

ežeras
ežeras

Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.

Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).

Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro.

Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?

Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti,
jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:

  1. Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui
    nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto
    seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu.
    Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti
    pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai
    (bridkelnės).
  2. Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą
    tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia
    kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas
    būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip
    aprašyta pirmame variante.
  3. Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai
    paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio
    vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.
  4. Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai
    reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to
    palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.
    Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas,
    kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos
    vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai
    žvejojama naudojant pašarą).
    Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.
    Tvenkinyje arba nedideliame ežere
    Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba
    šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu
    užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius,
    žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts
    nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.
    Kokius įrankius naudoti?
    Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio
    meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas –
    uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.
    Tekančiame vandenyje
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė.
    Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima
    pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė.
    Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.
    Kokius įrankius naudoti?
    Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai
    nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas,
    žiogas.
    Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė,
    karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse.
    Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.
    Kokius įrankius naudoti?
    Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris
    – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.
    Bendri patarimai

Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į
vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.
Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite
tinklelį.
Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti
smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite
pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią
žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.