„Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas”. Šio lakaus posakio autoriumi
laikomas antikinės Graikijos mąstytojas Aristotelis. Tiesa, visuomeniniu
gyvenimo būdu pasižymi ir beždžionės, skruzdėlės, bitės. Taigi žmonės šiuo
požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra
vienas iš būdingiausių žmonijos bruožų.
Kodėl žmonės bendrauja? Trumpai į šį klausimą galima atsakyti taip:
todėl, kad bendraudami gali sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo
poreikių. Pirma, bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome,
kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kur galima pažiūrėti įdomų filmą ir kas
laimėjo krepšinio varžybas. Bendraudami su pardavėjais, barmenais ar taksi
vairuotojais perduodame jiems savo prašymus, pageidavimus. Taigi
bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius
reikalus. Antra, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti
save pačius. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie ir
kokios esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas ir pan. Savo
laimėjimus taip pat galime įvertinti tik palyginę su tuo, ką yra pasiekę
aplinkiniai. Trečia, bet anaiptol ne mažiau svarbu yra tai, jog bendraudami mes
galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę,
daryti aplinkiniams įtaką ir pan. Kitaip sakant, bendrauti mus skatina ir
vadinamieji socialiniai poreikiai.
Socialiniai poreikiai – tie, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar
netiesiogiai dalyvaujant kitiems žmonėms (R. J. Fisher, 1982). Taigi galima
sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška.
Socialiniai poreikiai veikiausiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant
įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Šios normos perimamos vaikystėje iš
mus supančių žmonių, tai vadinama socializacijos procesu. Svarbiausius
socialinius poreikius įvairūs tyrinėtojai įvardija ne visai vienodai. Kai kurie iš jų
linkę pabrėžti destruktyviuosius – agresiją, valdžios troškimą (pvz., S. Freud, A.
Adler). Kiti mano, kad didesnę įtaką elgesiui turi pozityvūs poreikiai –
bendrumo, prieraišumo, meilės (A. Maslow, C. Rogers). Iš tiesų, žmonių
socialiniame elgesyje galima įžvelgti ir pozityvių, ir negatyvių tendencijų.
Socialiniai poreikiai yra prieštaringi, tenkinant vienus iš jų galima netekti
galimybės patenkinti kitus.
Įvairūs autoriai – A. Maslow, H. Murray, D. McClelland ir kt. –
dažniausiai įvardija tokius socialinius poreikius:
Bendrumo (priklausymo) poreikis. Tai poreikis jausti, kad esi kokios
nors grupės, bendruomenės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir
kad tu esi jiems reikalingas. Šis poreikis patenkinamas, kai žmogus turi šeimą,
kurios narius sieja šilti jausmai, mėgstamus bendramokslius ar bendradarbius,
priklauso kokioms nors organizacijoms, klubams ar kitais būdais susiranda
bendraminčių.
Saugumo poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių nejaučia
grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.
Laimėjimų poreikis – tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti
aukščiausius standartus. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Aukštą
laimėjimų poreikį turintys žmonės nevengia imtis atsakomybės, rizikuoti. D.
McClelland nuomone, laimėjimų poreikis – tai kibirkštis, skatinanti ekonomikos
augimą, mokslo pažangą, meninę kūrybą ir įkvepianti visuomenės lyderių
entuziazmą.
Savęs įtvirtinimo poreikis – siekis rasti savo vietą visuomenėje.
Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis – siekis nebūti kitų žeminamam,
niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis – noras
kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.
Pranašumo poreikis – jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti
išskirtinę padėtį.
Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis – realizuoti potencialias savo
galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti. Atskleisti savo galimybes ir išreikšti
save nepalaikant ryšių su kitais žmonėmis būtų neįmanoma, tačiau, kita vertus,
siekiant šio poreikio patenkinimo, neretai tenka priešintis aplinkinių spaudimui,
laužyti visuomenėje priimtas elgesio normas.
Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų rūpintis kitais ir iš jų susilaukti
to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.
Prieraišumo ir meilės poreikis – tai atvirų, intymių santykių tarp dviejų
žmonių siekimas.
Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuo nors dalytis emocijomis,
užmegzti ryšį. Kartais net visai nepažįstami žmonės, priemiesčio stotelėje
drauge laukiantys autobuso, nejaukiai jaučiasi nepersimetę vienas su kitu bent
keliais žodžiais, net jei jiems nereikia įrodinėti savo pranašumą ar keistis
informacija.
Socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams,
pvz., maisto, dauginimosi poreikiams. Tačiau šis skyrimas – gana sąlyginis.
Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis.
Pvz., noras priklausyti kokiai nors žmonių grupei gali turėti tas pačias šaknis,
kaip ir gyvūnų baimė būti nepriimtiems į būrį. O jiems būti nepriimtiems
beveik visada reiškia žūtį. Tad giluminis motyvas, skatinantis žmones
bendrauti, gali būti pamatinis siekis saugoti savo gyvybę, vengti mirties (R. G.
Geen, 1995). Pastaroji prielaida leidžia manyti, kad bendravimo su aplinkiniais
sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš
pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį
gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso
mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme.
Tokį teiginį patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, kad žmonių fizinė
bei psichinė sveikata, gyvenimo trukmė siejasi su ją bendravimo ypatumais.
Vieną plačiai pagarsėjusį tyrimą atliko L. Berkman ir S. Syme Kalifornijoje. Jie
1979 m. 7000 tiriamųjų paprašė atsakyti į įvairius klausimus, nušviečiančius jų
socialinius ryšius. Po devynerių metų įvertinus tų pačių žmonių sveikatą bei
gyvenimo trukmę paaiškėjo, kad tie, kurių socialiniai ryšiai platesni ir
intensyvesni, vidutiniškai gyvena ilgiau. Pvz., per minėtą laikotarpį iš 50-59 m.
amžiaus vyrų grupės mirė 30,8 proc. tų, kurie bendravo mažai, ir tik 9,6 proc. tų,
kurie bendravo daug. Tiesa, šie duomenys neatskleidžia, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Gal tiesiog sveikesni žmonės daugiau bendrauja? Tačiau tyrime
dalyvavę žmonės iš pradžių savo sveikata iš esmės nesiskyrė, taigi labiau
tikėtina, kad bendravimas daro įtaką sveikatai, o ne atvirkščiai. Tyrinėtojų
nuomone, svarbiausias veiksnys šiuo atveju buvo bendravimas šeimoje, toliau –
bendravimas su draugais ir giminėmis, trečioje vietoje – priklausymas
religinėms organizacijoms ir pan. Kiti tyrimai parodė, kad žmonės, turintys, kas
juos palaiko, greičiau įveikia tuberkuliozę, širdies ligas, pasveiksta po operacijų,
rečiau serga artritu, astma. Aplinkinių palaikymas – svarbus veiksnys,
padedantis susidoroti su stresu. Tie, kurie su niekuo nepalaiko artimų santykių,
kur kas dažniau ieško nusiraminimo vartodami alkoholį, rūkydami.