Greitakojis kiškis labai puikavosi, kad yra neprilygstamas bėgikas. Kartą pamatęs kelyje pamažu slenkantį vėžlį, prišoko prie jo ir ėmė šaipytis: – Ei tu, kerėpla! Ko gero, net akmuo juda greičiau už tave! Vėžliui lig tol niekada nebuvo atėję į galvą eiti su kuo nors lenktynių. Tačiau tokia pašaipa jį baisiausiai suerzino. – Tai bent įžūlumas! Ar tu jau toks įsitikinęs, kad esi už mane greitesnis? – metė jis iššūkį kiškiui.
— Žinoma, kad taip — nėra net ko abejoti! — pašaipiai nusijuokė kiškis. -Tai išmėginkime jėgas lenktynėse, – atkirto vėžlys. – Tada ir paaiškės, kuris iš mūsų greitesnis. Toks vėžlio pasiūlymas labai nustebino kiškį, bet jis nedelsdamas sutiko. Juk pergalė buvo užtikrinta! Tučtuojau abu aptarė lenktynių trasą. Jie turėjo perbėgti visą didžiulę girią.
Netrukus prie lenktynių trasos susirinko gausybė susidomėjusių miško gyventojų. Apuokas davė starto ženklą, ir lenktynės prasidėjo. Vėžlys rėpliojo pamažu, bet atkakliai ir užtikrintai. Kiškis gi puolė šuoliuoti strimgalviais. Tačiau kelias ligi tikslo pasirodė besąs ilgesnis nei manyta. Beliuoksėdamas tokiais didžiuliais šuoliais kiškis pavargo. Likus visai nedaug iki pabaigos, jis šnopuodamas prigulė ant žolės, kad truputėlį pailsėtų. Nespėjo nė suvokti, kaip ėmė ir užmigo.
Tik džiaugsmingi žiūrovų sveikinimai pažadino jį iš snaudulio. Vėžlys jau buvo pasiekęs tikslą ir laimėjęs lenktynes! Kiškiui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad jis iš puikybės save pervertino. Jo greitumas nelėmė pergalės – lėtapėdis vėžlys įveikė jį savo užsispyrimu.
įsidėmėk: Atkaklumas dažnai padeda pasiekti tikslą.
