Kartą maža pelytė išsiruošė į kelionę. Lig tol ji dar niekada nebuvo išėjusi toliau savo namų slenksčio. Pelytė labai džiaugėsi sulaukusi dienos, kai pagaliau galės pasidairyti po pasaulį.
Po kurio laiko vėl grįžusi į namus, pelytė susižavėjusi pasakojo apie nuotykius, patirtus kelionės metu: — Ak, koks tas pasaulis platus ir neaprėpiamas! Savo kelyje turėjau įveikti šniokščiančias upes ir milžiniškus kalnus, o vieną kartą patekau į neapsakomai gražų ir jaukų sodą, kuris tviskėjo tūkstančiais spalvų ir kvepėjo nuostabiausiais kvapais. Nieko gražesnio nebuvau gyvenime mačiusi!
Tačiau netrukus išgirdau kažką panašaus į murkimą, – tęsė pelytė. – Apsidairiusi pamačiau didelį žvėrį, žaidžiantį su kažkokiu mažulyčiu padaru, tyliai zvimbiančiu ore. Tas didžiulis žvėris buvo žvilgančiu minkštu kailiu ir ilga uodega. Jis švelniai ir grakščiai šokinėjo pirmyn atgal, kol mažasis nuskrido šalin. Tada dailusis žvėris apsidairė aplink ir pastebėjo mane. Iš pradžių negalėjau pajudėti iš vietos – taip mane užbūrė jo akys, žibančios saulėje tarsi tauriausi brangakmeniai!
Jau buvau besiruošianti prisistatyti tam žvėriui, kai staiga iš krūmų išlindo kitas, daug bjauresnis padaras, – pasakojo pelytė toliau. – Tai buvo dvikojė būtybė su kažkokiu įmantriu raudonu gūbriu ant galvos, iš abiejų šonų mostaguojanti keistomis šluotomis ir leidžianti siaubingus garsus iš gerklės. Kai toji pabaisa puolė link manęs, kas man beliko, jei ne bėgti kiek kojos neša iš to gražiojo sodo!
— Brangute! — sušuko pasibaisėjusi pelytės mama. — Tu net neįsivaizduoji, kokio pavojaus išvengei! Tas meilusis žvėris buvo katinas! Jis norėjo sugauti bitę, bet ir tavęs nebūtų pasigailėjęs! O tasai, kuris tau pasirodė pabaisa, buvo ne kas kitas kaip gaidys. Jis pelyčių nemedžioja ir yra mūsų bičiulis. Paleidęs kakarinę jis išgelbėjo tau gyvybę! Taigi niekad nespręsk pagal išvaizdą apie kieno nors būdą!