Kartą žiemą kartu keliavo kiškis ir lapė. Abu buvo labai alkani. Lapei jau seniai žarna žarną rijo, o kiškis būtų galėjęs ir ausis iš to alkio nusigraužti. Ir staiga jie pamatė ateinančią mergaitę su pilna pintine šviežių bandelių.
Lapė ir sako kiškiui: – Kai mergaitė prieis arčiau, tu griūk ant žemės ir apsimesk negyvu. Ji pasilenks tavęs apžiūrėti, o aš tuo metu pintinę pačiupsiu.
lapė
Kaip tarė, taip ir padarė. Kiškis išsitiesė ant žemės, mergaitė priėjo prie jo, o lapė tuo metu pintinę su bandelėmis nukniaukė ir leidosi bėgti kiek įkabindama. Skubėjo lapė su ta pintine, nes nesiruošė su kiškiu grobiu dalytis ir pati viską suėsti norėjo. Supyko kiškis. Kai juodu pribėgo kūdrą, tarė lapei:
– -Matai eketę? Įmerk į ją uodegą, bematant žuvų užkibs. Papuotausime kaip ponai.
Lapė taip ir padarė. O po valandžiukės mato, kad uodega įšalo lede. Tada kiškis paėmė pintinę ir pasigardžiuodamas lapei matant sugraužė visas bandeles.
Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.
lapė
— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.
Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!
Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“
liūtas
Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.
lapė
Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“
Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!
Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!
Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!
Vieną gražų rudens vakarą lapė išėjo pasivaikščioti po apylinkes. Akį glostant auksinio saulėlydžio spinduliams, lapė priėjo vynuogių krūmą. Pakėlusi akis aukštyn, godžiai įsispitrijo į mėlynas prisirpusias vynuogių kekes, svyrančias nuo šakelių. „Kaip būtų malonu dabar pasimėgauti keletu saldžių uogelių“, – pagalvojo lapė ir ėmė stiebtis link vynuogių.
lapė
Tačiau kad ir kiek besistengė, jai niekaip nesisekė pasiekti nė vienos kekės.
Žvirblis ir pelė, kurie gyveno netoliese, išlindę iš savo būstų smalsiai sekė lapės pastangas. O šioji jau ėmėsi kitokių veiksmų: atsirėmusi į vynuogienojo kamieną, mėgino jį palenkti. Tačiau ir šis bandymas lapei nepavyko. Po kurio laiko vargšė vis dėlto pasidavė ir, atsitūpusi po krūmu, piktu žvilgsniu vėrė nepasiekiamas uogas.
Stebėdami pasipiktinusią lapę, slankiojančią aplink vynuogių krūmą, žvirblis su pele tyliai kikeno. „Būčiau tikrai verta pajuokos, jei nenusiraškyčiau sau nė vienos kekės“, – suirzusi pagalvojo lapė ir darsyk pamėgino pasiekti tikslą, iš visų jėgų trankydama vynuogienojo kamieną ir tikėdamasi, kad šįsyk tikrai nukris keletas uogų. Tačiau visos jos pastangos buvo veltui! Nuo krūmo nenukrito ne tik nė viena uoga, bet ir nė vienas lapelis.
Matydami, kaip nusivylusi lapė trina nuo trankymo sopantį snukį, žvirblis su pele negalėjo susilaikyti iš juoko. – Kūmutė užsimanė per aukštai iššokti! – sučirškė žvirblis. Lapė susigėdo, supratusi, kad ją kažkas stebi. – Visai ne! – atkirto ji su panieka. – Šitos vynuogės paprasčiausiai dar neprinokusios! Aišku, kad jos dar rūgščios! Neimčiau jų nė už dyką! Ir išdidžiai iškėlusi galvą nusliūkino šalin. O žvirblis su pele dar ilgai nenustojo kikenę. Jie puikiai suprato: lapė išpeikė vynuoges tik todėl, kad negalėjo jų pasiekti.
Vieną ankstyvą vasaros rytą lapė vaikštinėjo po mišką gėrėdamasi tyla ir ramybe. Netikėtai jos ausis pasiekė kažkokie garsai, sklindantys iš krūmų. Suklususi lapė pasuko ieškoti ramybės trikdytojo.
Netrukus ji pamatė šerną, galandantį dantis į medžio kamieną. – Ko čia dabar be reikalo vargsti? — paklausė lapė. — Juk nė iš tolo nesimato jokio medžiotojo nei kokio kito pavojaus, kurį turėtum gindamasis pasitikti iššiepęs aštrias iltis!
— O tai kada man galąsti savo iltis? — atkirto sernas. — Dabar aplink taiku ir tylu. O kai iškils pavojus, laiko nebebus. Todėl geriau pasiruošti iš anksto. Taip man daug ramiau! Suvokus šerno apdairumą, lapei beliko tik pritariamai linktelėti. -Taip, taip, suprantu, – tarė ji šernui, – esi tikrai išmintingas, nes ramiais laikais neužmiršti, kad reikia būti pasiruošus ir neramiems.
Lapė ir gandras nuo seno gyveno kaimynystėje. Tačiau vienas kito tiesiog negalėjo pakęsti – mat ilgasnapis per garsiai kalendavo, o smalsioji kūmutė mėgo pasidairyti pro tvorą, kas dedasi kaimyno sode.
lapė
Kartą lapė nusprendė iškrėsti gandrui piktą pokštą. – Kaimynėli, – saldžiai tarė ji, – norėčiau pakviesti tave vakarienės, todėl labai apsidžiaugsiu, jei ateisi pas mane šiandien vakare. Toks kvietimas labai nustebino gandrą, tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, vakare jis vis dėlto nuėjo pas lapę.
Tačiau jiems dar nepradėjus vakarieniauti, gandras suvokė lapės suktybę. Ant stalo garavo labai gardi sriuba, bet ji buvo patiekta tokiose plokščiose lėkštėse, kad gandras savo snapu niekaip negalėjo jos paragauti.
Apsimetėlė lapė tačiau elgėsi taip, lyg nieko nepastebėtų. – Na, kaimynėli, paragauk gi nors truputėlį!- meilikaujamai įkalbinėjo ji gandrą. – Juk tikrai gardi sriubytė! Gandras neišsidavė pykstąs, nors lapės elgesys baisiausiai jį įsiutino. Vos grįžęs į namus, jis ėmė kurpti keršto planą. Visą naktį nemigęs, paryčiais jį jau turėjo. Ilgai nedelsdamas, nukeliavo pas lapę ir tarė: – Atsidėkodamas už puikias vaišes, norėčiau šįvakar pakviesti tave pavakarieniauti mano namuose.
gandras
Lapė nujautė, kad gandras irgi sumanė ją apmauti, tačiau vis dėlto nuėjo pas jį į namus.
Bet vos tik pamačiusi padengtą stalą, lapė suprato gandro klastą. Visi valgiai buvo patiekti tokiuose aukštuose, siauruose induose, kad tik gandras savo ilgu snapu galėjo juos pasiekti. — Skanaus! – tarė gandras ir puolė vakarieniauti su didžiausiu apetitu. Lapė gi liko tą vakarą alkana. Tačiau vieno svarbaus dalyko ji pasimokė:
Ko nenori sulaukt iš kitų, to paties nedaryki ir tu.
