Įdomybės apie dvikovininkus ir dvikovas

APIE NEPATAISOMĄ DVIKOVININKĄ

Hercogas de Rišeljė (Armand de Vignerot du Plessis de Richelieu, 1696-1788), garsiojo kardinolo giminaitis, garsėjo savo meilės nuotykiais bei dvikovomis, už kurias jaunystėje praleido Bastilijoje keturiolika mėnesių. Mažiausiai trijose dvikovose priešininkui teko atsisveikinti su gyvybe, o sykį Bulonės miške dėl jo netgi susikovė dvi damos – grafienė de Nel (de Nel) ir markizė de Polinjak (de Poliniac). Grafienė šovė pirmoji ir nepataikė, o markizės šūvis nuplėšė priešininkei ausies spenelį.

Jei hercogui būtų pritaikyti visi tuo metu galioję įstatymai, jam penkiskart būtų nukirsta galva, atimti visi titulai ir visa nuosavybė. Kaip pasakė Liudviko XV regentas Pilypas Orleanietis: „Jei ponas Rišeljė turėtų keturias galvas, aš nesunkiai surasčiau, už ką nukirsti jas visa s.“ Tada atsidusęs pridūrė: „Ak, jei jis turėtų bent vieną…“

Hercogas de Rišeljė

Faktai į kuriuos sunku patikėti

Paprasti, pagrįsti faktai. Bet jeigu juos išsakyti garsiai, pusė suaugusių planetos žmonių pradės juoktis iš jūsų. Nes kur tai matyta kad…. Bet paskui ateina supratimas, kad nėra jokio melo ar manipuliacijų. Tiesiog įdomūs faktai.

Kiekvienais metais karvės užmuša daugiau žmonių žemėje, nei visi rikliai bendrai.

karvės
karvės

Tai kad viena rūšis yra grobuoniška, o kita ne kelia tik nepasitikėjimą. Tačiau štai skaičiai : nuo susidūrimo su karvėmis kas met miršta 4 žmonės. O po susidūrimo su rykliais miršta ne daugiau nei 1 žmogus per metus.

Everesto aukštis turi apvalų skaičių ir jis „padidėjo”.

everestas
everestas

Britų mokslininkai, pirmieji išmatavę kalno aukštį, gavo tiksliai 29 000 pėdų (8839 m). Patikrino iš naujo, bet viskas teisingai, bet mokslininkai pagalvojo, kad niekas nepatikės tokiu sutapimu ir pridėjo pora pėdų. Ir tik šiais laikais, pasitelkiant naujus matavimo metodus, buvo nustatyta, kad tikrasis Everesto aukštis yra 29 035 pėdos (8848 m).

Žiebtuvėlis buvo sukurtas ankščiau nei degtukai.

žiebtuvėlis
žiebtuvėlis

Degtukai yra šių laiku išradimas, tokie paprasti jie buvo nežinomi tūkstantmečiais žmonėms. Žiebtuvėlis taipogi. Bet 1824 metais Johanas Wolfgangas Döbereineris suprojektavo dujų žiebtuvėlio prototipą, kuris veikė labai gerai. Optimali degtukų sieros galvų bus sugalvota po kelerių metų.

Per pastarąjį pusamžį žmonių populiacija padvigubėjo.

populiacija
populiacija

Sausa statistika: 1960 m. Buvo 3 milijardai žmonių. O 2010 m. Jau buvo daugiau nei 7 mlrd.

Karštas ir šaltas vanduo turi skirtingą čiurlenimo garsą.

Viskas dėl fizinių savybių, kurios kinta kaitinant – skystis keičia klampos koeficientą. Dėl šios priežasties sąveika su aplinka vyksta skirtingai, o tai turi įtakos liejamo vandens garso pasikeitimui.

Pirmieji indai atsirado ankščiau nei mėlynakiai žmonės.

mėlynakiai
mėlynakiai

Patikimai žinoma, kad „mėlynakių“ genas buvo išskirtas maždaug prieš 10 000 metų. Nuo to laiko pradėjo gimti žmonės su grynomis mėlynomis akimis. Tačiau Kinijoje aptikti primityvūs indai iš molio (indų šukės) yra 20 000 metų senumo.

Vienas kamuolinis debesis gali sverti iki pusė milijono kilogramų.

debesis
debesis

Nesvarus debesis danguje iš tikrųjų yra labai sunkus dėl jame esančio koncentruoto vandens. Mokslininkų vertinimu, vidutiniame debesyje viename kubiniame kilometre gali būti 458 tonos skysčio

Povų patelių nėra

povas
povas

Istorinis ir biologinis smalsumas – mes esame įpratę atskirti povo pateles į atskiras rūšis. Ir jo vardas yra ypatingas „pava“. O ne povė.

Paklaida skaičiuojant Kinijos gyventojus yra didesnė nei visų Australijos gyventojų

kinija
kinija

Kinai pasipiktino savo pareigūnais, ir prašo, kad skaičiuojant Kinijos gyventojus jie tilptų į paklaidą 2 procentų. Jei atsižvelgsime į Kinijos gyventojų skaičių 1,378 milijardų žmonių, tai 2% bus 27,57 milijono žmonių, o Australijoje iš viso gyvena 24 milijonai žmonių.

Ketvirtadalis visų žmogaus kaulų yra ant kojų.

kaulai
kaulai

Žmogaus kūne yra 206 kaulai, kiekvienoje kojoje yra 28 kaulai, o tai reiškia pas 56 kaulai ant abiejų kojų. Tai sudaro 27% visų kaulų – daugiau nei ketvirtadalis!

Krakatau ugnikalnio išsiveržimo garsas girdėtas daugiau nei 500 km

karakatau
karakatau

1883 m. Jau buvo nemažai mokslininkų, turinčių gerą įrangą, įskaitant Indoneziją. Todėl išsiveržimo detalės buvo dokumentuojamos labai gerai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad triukšmas buvo girdimas penkių šimtų kilometrų atstumu, o išsiveržimo metu žuvo 36 417 žmonių.

Žemės rykliai yra senesni už medžius

rykliai
rykliai

Tyrinėdami fosilijas, mokslininkai padarė išvadą, kad medžiai atsirado tik devono epochoje, prieš 419 milijonus metų. Tačiau ryklių palaikai gali būti randami milijoną metų anksčiau.

Charlie Chaplinas ir reperis 50 Cent gyveno tuo pačiu metu

caplinas ir centas
caplinas ir centas

Jie „neegzistavo vienu laikmečiu“, bet gyveno – puikus komikas mirė 1977 m. Gruodžio 25 d., Kai būsimam reperiui jau buvo daugiau nei 2 metai

Anglijos dydis mažesnis už Mičiganą

jk
jk

Viskas priklauso kaip skaičiuosite. Jeigu skaičiuosite visą teritoriją ir vandenys, tai Mičiganas bus didesnis. 250 493 kv. Km, palyginti su 242 495 JK, bet matuojant tik sausumos plotą JK bus didesnė.

Apie šampaną

šampanas
šampanas

Jo niekas neišrado. Pirmiausiai jį ištaurino Dievo tarnai, o vėliau jis tapo karalių ir kurtizanių gėrimu. Yra tokia markė – “La Courtisane”. Kita iki šių dienų išlikusi pavadinta “Dom Perignon”, vienuolio vardu.
.
Šampanės sritis užima 34 500 ha teritoriją, čia daug storesnis nei kitur kreidinės dirvos sluoksnis, o temperatūra vienu laipsniu aukštesnė nei kituose regionuose, kur auginama ši kultūra.
.
Sultys pirmiausiai brandinamos didžiulėse ąžuolo statinėse, vėliau, supilsčius į butelius, dar laikomos 5-6 metus. Iš jų negaminamas visiems žinomas šampanas, kuriuo kasmet pripildoma per 200 mln butelių: šviežio, putojančio, tačiau vidutiniško. Tos rūšies vynuogės praturtina brangvynį, suteikia jam ypatingo aromato ir skonio, bei maloniai dirgina geriančiojo nosies ir burnos gleivinę.
.
Šampanas yra meno šedevras, kuris gaminamas iš ‘Chardonnay’ vynuogių, auginamų nedideliame Le Menil siur Ožero vynuogyne. Nedidelė vietovė, kurioje yra 17 kaimų ir didžiulės “Grands Crus” saugyklos, garsėja šimtaprocentiniu šampanu. Tai reiškia, kad pagal priimtą kokybės skalę jis vertinamas 100 taškų. Jei bent vieno taško trūksta, toks šampanas jau patenka į “Premier Cru” klasę. Šiame prieš 300 metų užveistame 1,83 ha vynuogyne derlingais metais surenkama tiek vynuogių, kad iš jų pagaminama 13 000 butelių vienos geriausių Šampanėje vyno rūšių “Clos du Menil Brut Blanc de Blanc”.
.
Specialistams šis pavadinimas daug ką pasako: tai “Monocru” šampanas, pagamintas iš vienintelės tokios šviesių vynuogių rūšies, ‘Chardonnay’ vynuogių. Šį vyną kolekcionuoja aukščioausios kastos gurmanai. Pvz., vienintelį 83-ųjų “Krug” markės šampaną galima aptikti nebent vinotekose. Vienas tokio šampano butelis čia kainuoja tiek, kiek 30 butelių ano putojančio vokiško vyno, kurio taurę Bismarkas, kartą atėjęs pas kaizerį Vilhelmą II, išdidžiai atstūmė, tardamas, kad jo patriotizmas neapsiriboja vien pilvo užgaidomis. Jau anuomet, kai į Vokietiją kasmet buvo eksportuojama virš 100 000 butelių šampano, tarp jo vartotojų buvo nusistovėjusi griežta hierarchija: pradedant eiliniais girtuokliais ir baigiant “krugistais”. Be jų, dar būta šampano gėrėjų ir “Perignon” smaližiautojų. “Krugistų” sektai, įsteigtai 1843, vadovauja jau šeštos kartos atstovai broliai Henris ir Remis Krugai.
.
Pastarasis, kaip sakoma, ceremonmeisteris, yra didžiausias šios srities, vadinamojo “Savoir-vivre” (mokėjimas gyventi) mokslo specialistas. Tereikia apsišarvuoti kantrybe, pasižymėti ištverme bei stropumu ir šiame mene galima nemažai pasiekti, nors vargu ar kam pavyktų prilygti benediktinų vienuoliui Pjerui Perignonui (1638-1715).
.
Pasakojama, kad šis didžiausias vyndarystės žinovas gebėdavo atskirti vynuogių rūšis ir patardavo, kokios rūšies vynuogės yra tinkamiausios vynui spausti. Šiaip ar taip, ne kiekvienam lemta gimti turint “nez du vin” (uoslę vynui), arba liežuvį, ant kurio skonio receptorių daug daugiau nei įprasta. Paulis Krugas, minėtų brolių tėvas, 1969 šampanui “Brut Reserve” yra panaudojęs ne mažiau kaip 49 vynus iš įvairių saugyklų. Pasakojama, kad jo sūnus Henris, vadinęs save “architektu” arba “kompozitoriumi”, meistriškai geba atskirti įvairių saugyklų vynus, todėl jo firmos šampanas, kurio kasmet pagaminama mažiausiai 0,5 mln butelių, yra nepakartojamo skonio. “Krugistai”labai vertina jo “Grande Cuvee”, “Millesime” arba “Rose”.
.
Svarbiausia tinkamai parinkti jauną vyną iš įvairių saugyklų ir jį sumaišyti. Esama 3 vynuogių rūšių, iš kurių gaminamas šampanas. Pagrindinis komponentas – “Pinot Noir” rūšis, iš kurios gaminamas raudonasis vynas. Skonį pagerina “Pinot Meunier”. Nors iš šių vynuogių spaudžiamas vynas nėra itin taurus, tačiau minėta rūšis labai atspari šalčio poveikiui, “Chardonnay” šampanui suteikia šviežumo, subtilumo, putojančių savybių, ilgaamžiškumo.
.
Visi šie vynai spaudžiami iš vynuogių, surenkamų 311 Šampanės apygardų. 26 šampano markės priklauso “Šampanės vyno aukščiausios markės sindikatui”. Be jų, dar esama kelių ne tokių garsių ir keli tūkstančiai dar kitokių markių, pavadinimų. Beje, prekybos firmos dažnai prekiauja tuo pačiu šampanu, paženklindamos ją vis kitokia marke. Paprastai ant butelio etiketės įrašomos raidės MA (Marque d’Acheteur).
.
Šampano skoniui ir jo putojančioms savybėms daug įtakos turi tinkamai parinktas indas, į kurį jis bus pilstomas. Geriausiai tinka iki šiol naudojamos plačiadugnės taurės. Šampano nevalia maišyti: visas trejų metų triūsas, galima sakyti, per 30 sek nueina niekais. Šampanas be burbuliukų – jau ne šampanas. Šampano taurėmis nepatartina ir susidaužti. Taurės neskamba, nes garso bangos lūžta atsimušusios į oro burbuliukus.
.
Tikrąjį vyno aromatą dama pajus tik tada, jei ji neišsikvėpinusi. Prieš geriant šampaną rekomenduojama nusivalyti lūpų dažus. Net mažiausias riebalų kiekis sugadina šampano skonį. Šampano taurės skalaujamos tik karštu vandeniu, nenaudojant jokių nuriebalinimo priemonių. Mažiausias toks lašelis sugadins šampaną – nebekils burbuliukai. Paskui taurės šluostomos idealiai švariu rankšluoščiu. Burbuliukų pasigesime ir pilstydami pasenusį šampaną. Gardžiausias šampanas – nupirktas tais metais, kada jis pagamintas. Mat jis prieš tai jau buvo brandintas. Bent taip priimta manyti. Netiesa, sako Krugas. Gerą “Cuvees” galima ilgai išlaikyti. Vis dar labai vertinami šampanai, pagaminti 1947 ar 1928 metais. Ir ne dėl aukštos kainos, bet dėl antikvarinės vertės.
.
Šampano temperamentas priklauso nuo jo temperatūros. Kuo ji žemesnė, tuo jis gardesnis. Geriausia, kai jis atšaldomas iki 11°, į stalą galima paduoti atšaldytą iki 7-8, o gerti – iki 9 laipsnių. Žemiau 7 jis praranda pačias geriausias savybes.
.
Nuo 1927 tik iš Šampanėje 34 000 ha plote išaugintų vynuogių sulčių pagamintas gėrimas turi teisę vadintis šampanu. Tarptautinės sutartys užtikrina šampano markės monopolį. Nuo 1994 Eurosąjungoje išvis uždrausta etiketėje nurodyti, kad koks kitas analogiškas gėrimas pagamintas pagal šampano gamybos technologiją.
.
Prastas šampanas noksta didelėse statinėse ar cisternose, o originalusis, prieš 300 metų išrastas Perinjono – storo stiklo buteliuose. Specialiose lentynose buteliai suguldomi kiek žemyn nuleistais kaklais. Kiekvienas reguliariai sukratomas ir apsukamas, kol mielės susirenka po kamščiu, kad jas galima būtų nupilti.
.
Šampano eksportas gerokai padidėjo 60-ųjų gale. 1970-aisiais eksportuota 31 mln butelių, po dešimtmečio – 55 mln, o 1989 – jau 95 mln. Kasmet gamintojai vis didino kainas. 1988 šampanas kainavo dukart brangiau nei prieš 10 metų.
.
Anksčiau šampaną gamino mažos įmonės, dabar tai didelių koncernų produktas. Pusę pasaulio poreikio patenkina 5 susivienijimai su 18 gamyklų: Louis Vuitton-Moet-Hennesy, Marne et Champagne, Seagram, Laurent-Perrier bei Remy et Associes.
.
Blogi vėjai papūtė 1989, nors tada buvo pagaminta net 249 mln butelių. Prasidėjus Persų įlankos karui ekonomika pradėjo smukti, anglai ir amerikiečiai šampano atsisako. 1991 anglai trečdaliu, šveicarai – 19,4%, o JAV – 12,7% sumažino importą, paklausa labai sumažėjo Japonijoje ir Vokietijoje. Net patys prancūzai išgėrė 16 mln butelių mažiau nei 1989, revoliucijos jubiliejaus metais. 1992 šampano gamintojai nuėmė gerą derlių, bet ekonominė padėtis blogėjo toliau, 1993 tapo krizės metais ir šampano gamintojams. Neatsiperka didžiulės investicijos naujiems įrengimams, įdėtos 9-ąjame dešimtmetyje, bumo laikais.
.
Šampano butelių rietuvės kaupiasi sandėliuose: nuo 1989 jų pagaminta apie 1,2 mlrd. Iki 1991 parduota 700 mln, o per dvejus metus atsargos pasipildė dar 220 mln. Garsių gamintojų dinastijų vadovai guodžiasi tik tuo, kad kelerius metus ilgiau palaikytas šampanas bus dar puikesnis.
.
Pardavimas mažėja ir dėl putojančių vynų konkurencijos. Gamintojai pradėjo kainų karą. atsirado šampano net po 40 frankų už butelį ir garsiausių markių (“Moet et Chandon”) gamintojai išsigando, kad pigus šampanas diskredituos jų gerą vardą. Bet atsilaikyti prieš rinką užplūdusį pigų šampaną sunku. Tiesa, šiek tiek gero šampano eksportuoti pradėta į Rytų Europą.

Klozeto istorija

klozeto istorija
klozeto istorija

Sociologai teigia, jog tai vienintelė intymi vietelė šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje. Archeologai įrodo, kad šumerai ja naudojosi jau prieš 3000 metų pr. Kr. Tai buvo talpos su vandeniu, kurios atsiverdavo, patraukus virvę. Egiptiečiai vaikščiodavo į būdelę, įrengtą prie būsto iš kiemo pusės. Joje ant sumūrytų iš plytų narvelių stovėdavo kalkakmenio krėslai su skyle viduryje. Į narvelius buvo beriamas smėlis, kurį reikėdavo kas kiek laiko pakeisti.
.
Labai patogūs įrenginiai buvo Mohedžo Dare. Net skurdžiausia troba turėjo išvietę ir vonią. Bet didžiausiais estetais šioje srityje galima laikyti senovės Romos ir Graikijos turčius. Patalpos, išklotos marmuru, papuoštos mozaikomis, vaizduojančiomis nimfų ir satyrų žaidimus arba Dzeuso intymius nuotykius, labiau priminė meilės gūžtą, negu vietą, skirtą gamtiniams poreikiams.
.
Didžiausia priešingybė Antikos patricijaus namų tualetui – viduramžių feodalų išvietė. Pilies “Neccesario” būdavo įrengiamas bokšte – tai šalta mūrinė patalpa su plytų sėdyne, kurios vietoje palikta anga. Nešvarumai krisdavo tiesiai į pilies griovį. Kartais pilių statytojai prilipdydavo išvietes prie šoninių sienų taip, kad anga atsidurtų anapus mūrų. Kai aplink pilį pasklisdavo toks kvapas, kurio nebeįmanoma ištverti, dvariškiai tiesiog persikeldavo į kitą vietą, laukdami, kol gamta pati viską sutvarkys. Štai kodėl taip dažnai iš būsto į būstą kilnojosi karaliai ir kunigaikščiai.
.
Kryžiuočiai sumanė dar įmantresnį dalyką: pakakdavo truktelėti svertą, ir visi sėdintys išvietėje svečiai krisdavo į palei Malborką tekančio Nogato bangas.
.
Vavelis, kuriame išliko seniausia Lenkijoje – dar nuo karaliaus Lokietkos laikų – idealiai išsaugota išvietė, maloniai stebindavo užsieniečius savo švara. Čia buvo nežinomi to meto prancūzų papročiai, kai Luvre ir damos, ir muškietininkai atlikdavo savo reikalus rūmų koridoriuose ar tiesiog į židinius.
.
Daugiausiai laiko skylėtame soste praleisdavo, kaip rašo Dlugošas, karalius Jogaila, gal todėl, kad nepaprastai mėgo kriaušes. O tokių smagių pasisėdėjimų metu valdovas likdavo didžiai maloningas ir tuomet su juo galėjai gyvai išspręsti bet kokį reikalą.
.
Miestuose tik turtuoliai savo mūriniuose namuose skirdavo specialias patalpas vadinamiems garderobams. Dauguma miestelėnų naudojosi moliniais indais, kuriuos ištuštindavo tiesiog į gatvę. Įžvalgios miesto tarybos leisdavo pilti išmatas tik valandą prieš aušrą (tais laikais buvo keliamasi anksti) arba po to, kai pasigirsdavo raginimas gesinti šviesas. Kas nusižengdavo tokiam potvarkiui, turėdavo mokėti baudą.
.
Hanzos miestai savo statutuose buvo įsipareigoję statyti ir išlaikyti viešus tualetus netoli miesto vartų ir turgaus aikščių. Išmatas už tam tikrą mokestį įsigydavo priemiesčio daržininkai, o pajamos buvo skiriamos našlaičių prieglaudoms.
.
Kaip tvirtina išradimų enciklopedijos, vandens klozeto mechanizmo sumanymo autorystė priklauso anglų didikui Džonui Haringtonui iš Somerseto kunigaikštystės. Savo kūrinį seras Džonas paskyrė karalienei Elžbietai I, kuri, sužavėta tokiu patogiu įrenginiu, 1590 jo autorių apdovanojo žemės valdomis.
.
Deja, net aukščiausioji protekcija nepadėjo Haringtono išradimui labiau paplisti – tuomet buvo madingi foteliai-tualetai. Tai buvo puošnus raižytas baldas su tam reikalui ištraukiama sėdyne ir viduje įtaisyta dėže, slepiančia atitinkamą indą. Tokį įrenginį, suprojektuotą aukštos klasės dailidžių, su atkaltėlėmis, vaizduojančiomis liūtų galvas ir atlošu, apvainikuotu lelijų žiedais, turėjo savo kabinete Liudvikas XIV. Jo pavaldinių netrikdė, kad valdovas suteikdavo audiencijas, sėdėdamas tokiame soste. Fotelis-tualetas monarcho kabinete buvo viso labo vienas iš 264 panašių baldų, stovinčių Luvro ir Versalio kambariuose. Kai kurie buvo net dviviečiai, sofos formos, kas įgalindavo vesti intymius pokalbius be smalsios svitos dalyvavimo.
.
XIX a dvaruose ir dvareliuose prie ponų miegamųjų buvo įrengti “kakuarai”. Dabar jau žinome, kodėl senelės klausdavo: “Ar nenori kakučio ?” Kiti namiškiai naudojosi naktipuodžiais arba sode diskretiškai paslėptu nameliu su širdele. Miestuose, nuomojamuose namuose, damos patyliukais įsmukdavo nedidelėn kamarėlėn koridoriaus arba ilgo balkono gale.
.
Šiuolaikinį vandens klozetą sukonstravo ir užpatentavo anglas Aleksandras Komingas, laikrodininkas, 1775. Tačiau tik po pusės amžiaus kitas mechanikas, irgi anglas – Tomas Kreperis šiam išradimui suteikė pavidalą, primenantį šiandieninį.
.
Pirmasis miestas, kuriame pradėjo masiškai statyti tokio tipo WC, buvo Londonas. Ir visai ne dėl to, kad norėta pripažinti Kreperio konstrukciją, tiesiog reikėjo užkirsti kelią choleros epidemijai, nuo kurios Londone 1849 mirė beveik 20 000 gyventojų. Būtent tai ir privertė karalienę Viktoriją skirti stambią sumą miesto kanalizacijos ir viešųjų tualetų įrengimui. Tuomet ir atsirado nauja profesija, tiesa, tada tai buvo tik viešosios išvietės sargas, renkantis ketvirtadalio penso mokestį už naudojimąsi.
.
Vandens klozetais kelią skynėsi nelengvai. Pirmasis tokio tipo įrengimas buvo sumontuotas Koburge, Vokietijoje, anglų karalienės Viktorijos vizitui. Karalienės miegamąjame, prie pat galvūgalio, atsirado kabina su sėdyne, apmušta raudonu pliušu. Galicija – Austrijos okupuotas kraštas, kur disidentų akys buvo nukreiptos į Vieną – nemėgo jokių naujovių. Imperatorius Francas Jozefas I tik XIX a pabaigoje leido Šėnburno rūmuose įrengti klozetą su nuleidžiamu vandeniu. Bet kai jo didenybė pagaliau jį pamėgo, su mielu noru ten pasisėdėdavo. Pasigirdus nervinančiam telefono skambučiui, jis imdavo šaukti: “Valandėlę. Juk matot, kad dar nebaigėm”.
.
WC – tokia anglų žodžių water closet santrumpa pradėta vadinti tualetus visame pasaulyje turtuolių namuose bei viešbučiuose sparčiai darėsi vis patogesni ir net puošnesni. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1884 už namų vonios kambarį ir visa, kas su tuo susiję, buvo apdovanoti: Pjeras Lasalis, fajanso fabriko savininkas, ir jo darbuotojas dekoruotojas Žeraras Grasetas. Abu ponai sukūrė intymų tualeto kampelį : kriauklė, prausyklė ir bide buvo levandos šiedų atspalvio ir papuoštos vandens lelijų piešiniais. Vandens bakelį laikė kariatidės sodriais biustais, o pasidabruota virvės rankenėlė buvo vendens lelijos formos. Tą tualetą, puošniausią iš visų parodos eksponatų, už 7000 auksinių frankų nupirko vienas žymus finansininkas ir padovanojo garsiai Paryžiaus kurtizanei.
.
Įstabiausią tualetą XIX a Europoje turėjo garsi prancūzų kurtizanė Paiva savo pilaitėje Paryžiuje, prie Eliziejaus laukų. Vidury apartamentų, įrengtų kaip ištaigingas salonas, stovėjo gana aukštas, išskaptuotu viduriu rausvo marmuro stulpas, kurio viršus buvo aptaisytas perlamutru padengtu lanku, o ant jo buvo dar tokios pat formos speciali aksominė pagalvėlė. Į tokį sostą reikėjo kopti 6 marmuro pakopomis. Atrama ir atkaltės buvo sandalo medžio, irgi padengtos aksomu. Marmuro stulpo viduje buvo įtaisyta kriauklė, pagal specialų užsakymą pagaminta Sevro porceliano fabrike ir ranka išmarginta gėlių ornamentu.
.
Auksinėje Holivudo epochoje – XX a 3 dešimtmečio pabaigoje – šiame sapnų fabriko mieste buvo net sanitarinės įrangos, skirtos garsių žvaigždžių vonioms ir tualetams, dirbtuvė. Besklaideant šios firmos katalogą dar ir šiandien gali apsvaigti galva. Ko tik nebuvo siūloma, norint padaryti jaukesniu pasisėdėjimą intymioje vietelėje. Sėdynės, primenančios įvairių stilių sostus – Faraono, Karaliaus Saulės, Austrijos imperatoriaus, inkų valdovo – tokie buvo pavadinimai. Tualetinis popierius – natūralaus šilko, batisto, ploniausios drobės faktūros. Piešiniai ant jo irgi buvo visiškai neįprasti – pradedant kukliais persų kilimų motyvais, idilės peizažais, sentimentaliomis scenomis, baigiant raštu, primenančiu kino juostą. Kriauklės buvo gaminamos net 86 rūšių. Kad tokioje užeigoje oras būtų visada grynas, firma duodavo (jei pirkėjas įsigydavo visą komplektą – tai veltui) dar ir dezodorantų flakonus su tokiais neįprastais kvapais kaip “džiunglių alsavimas”, “rojaus sodai” ar “ką tik nušienauta pieva”.
.
Jau apie 1960-uosius tarptautinės vonių įrangos parodose buvo pradėtos eksponuoti taip pat ir klozetų kriauklės bei sėdynės. Mūsų laikais daugiausiai dėmesio skiriama patogumais, kartais labai jau rafinuotiems. Vis išmintingesnių tualetų kūryboje pirmauja japonai. Neseniai parodoje Tokijuje buvo demonstruojamos sėdynės su įmontuotu aparatu, kuris apiplauna vartotoją drungnu vandeniu ir džiovina šiltu oru. Toks vanduo kvepia lavanda, pušimi, žibuoklėmis.
.
Yra tualetų su šildoma sėdyne, būna vandenį nuleidžainčių mechanizmų, kurie, pradėdami veikti, įjungia garso juostą su Vienos valsu, keliais Mocarto taktais, smagiu maršu ar kitokia muzikine fraze.

Įdomiu faktų rinkinys

įdomus faktai
įdomus faktai
  • Nuo trisdešimties metų žmogus po truputį pradeda mažėti.
  • Kramtomoje gumoje yra kaučiuko.
  • Seniausias pasaulyje kramtomosios gumos gabaliukas yra 9000 metų senumo.
  • Žmogaus šlaunies kaulai yra stipresni už betoną.
  • Rankų nagai auga 4 kartus greičiau negu kojų.
  • Moterys mirkčioja dvigubai daugiau už vyrus.
  • Suaugusio žmogaus smegenys sveria apie 1 kg 200 g.
  • 1963 Randy Gardneris nemiegojęs išbuvo 264 valandas. Tai pasaulio rekordas.
  • Stipriausias kūno raumuo yra liežuvis.
  • Vyro nugaros smegenys yra 45 cm, o moters 43 cm ilgio.
  • Moters širdis plaka greičiau nei vyro.
  • Čiaudėjant žmogaus širdis sustoja.
  • Bendras žmogaus odos svoris yra maždaug 2,5 kg.
  • Šypsodamasis žmogus naudoja vidutiniškai 17 raumenų.
  • Susiraukdamas žmogus naudoja vidutiniškai 43 raumenis.
  • Dešinysis žmogaus plautis priima daugiau oro negu kairysis.
  • Fiziškai yra neįmanoma nusičiaudėti atsimerkus.
  • Žmogaus šonkauliai sujuda maždaug 5 milijonus kartų per metus (kvėpuojant).
  • Vyrai žagsi dažniau negu moterys.
  • Dauguma žmonių vorų bijo labiau nei mirties.
  • Ketvirtis žmogaus kaulų yra pėdose.
  • Kosmose astronautai negali verkti, nes nėra
  • gravitacijos. Taigi ašaros negali bėgti.
  • Žmonės kalba vidutiniškai 120 žodžių per minutę greičiu.
  • Tarzanas reiškia „baltaodis”.
  • Šešis kartus didesnė tikimybė, kad žaibas nutrenks vyrą, o ne moterį.
  • Eskimų kalboje yra 20 skirtingų žodžių sniegui pavadinti.
  • 65 metų amerikietis prie televizoriaus būna praleidęs vidutiniškai 9 metus.
  • Elektros kėdę išrado dantistas.
  • Vidutiniškai per metus žmogus susapnuoja 1460 sapnus.
  • Leonardo da Vincis galėjo viena ranka rašyti ir tuo pačiu metu kita ranka tapyti.
  • Tik vienas Van Gogho paveikslas buvo parduotas jam pačiam būnant gyvam.
  • Žirkles išrado Leonardas da Vincis.
  • Iki Pizos bokšto viršūnės – 269 laipteliai.
  • Eifelio bokšte yra 1792 laipteliai.
  • Venera yra vienintelė planeta, kuri sukasi laikrodžio rodyklės kryptimi.
  • Šiuo metu labiausiai paplitęs vardas pasaulyje yra Mohammedas.
  • Kas ketvirtas amerikietis yra pasirodęs per televiziją.
  • Olimpiniame aukso medalyje privalo būti 92,5% sidabro.
  • Mėnesyje, kuris prasideda sekmadieniu, vienas penktadienis visada bus 13 dieną.
  • Tik 55% amerikiečių žino, kad saulė yra žvaigždė
  • Los Andžele automobilių yra daugiau nei žmonių.
  • Norint iki saulės nuvažiuoti automobiliu, reiktų 150 metų.
  • J.S. Bachas turėjo 20 vaikų – 7 su pirmąja žmona ir 13 – su antrąja.
  • Golfo kamuoliukas turi 336 duobutes.
  • Šeškai miega maždaug 20 valandų per parą.
  • Šiaurės elniai mėgsta bananus.
  • Dauguma dramblių sveria mažiau negu mėlynojo banginio liežuvis.
  • Blusa gali nušokti atstumą, 350 kartų viršijantį jos kūno ilgį. Tai tas pats, jei žmogus peršoktų futbolo stadioną.
  • Šamai turi daugiau nei 27 000 skonio receptorių.
  • Drugelių skonio receptoriai išdėstyti ant kojų.
  • Drambliai – vieninteliai gyvūnai, kurie nemoka šokinėti.
  • Baltieji lokiai – kairiarankiai.
  • Stručio akis yra didesnė už jo smegenis.
  • Omarų kraujas mėlynas.
  • Pasodinta kavos pupelė duoda vaisius tik po 5 metų.
  • Indiško lotoso sėklos išlieka daigios 300-400 metų.
  • Begemoto patelės pienas yra šviesiai rožinės spalvos.
  • Genys medį gali kapoti 20 kartų per sekundę dažniu.
  • Afrikos dramblys turi tik 4 dantis.
  • Šimpanzė išmoksta save atpažinti veidrodyje, o kitos beždžionės – ne.
  • Aštuonkojo akies vyzdys yra stačiakampio formos.
  • Delfinai miega atmerkę vieną akį.
  • Bitės turi 5 akis. Trys mažos akys yra bitės galvos viršuje, o dvi didelės – priekyje.
  • Bičių akys yra plaukuotos.
  • Nauji dantys rykliui gali išaugti per savaitę.
  • Taip pat kaip ir žmonės, katės ir šunys būna kairiarankiai arba dešiniarankiai (leteniai).
  • Kolibriai negali vaikščioti.
  • Anties krykimas neaidi. Niekas nežino kodėl.
  • Prabudusios skruzdelės, panašiai kaip ir žmonės, rąžosi ir žiovauja.
  • Šokoladas žudo šunis. Šokoladas veikia šunų širdį ir nervų sistemą. 100 g šokolado nedideliam šuneliui gali būti mirtina dozė.
  • Aklas chameleonas vis tiek keičia spalvas.
  • Per dieną dramblys gali suėsti apie 200 kg šieno ir išgerti apie 230 l vandens.
  • Savo lizduose paukščiai nemiega. Čia jie gali tik snūstelti, bet miega jie kitose vietose.
  • Drugeliai gali skristi apie 30 km per valandą greičiu.
  • Šunys gali girdėti garsus, kurių negirdi žmogus.
  • Romos imperatorius Kaligula paskyrė savo arklį senatoriumi.
  • Kiaulei pasižiūrėti į dangų nėra jokių fizinių galimybių.
  • Laumžirgio gyvenimo trukmė – 24 valandos.
  • Norint kietai išvirti stručio kiaušinį, reikia 4 valandų

Įdomybės apie alų

apie alų
apie alų

Alų pradėjo gaminti babiloniečiai maždaug prieš 3000 metų. Jis buvo gaminamas ir senovės Egipte. Čia jis netgi buvo apdėtas specialiu mokesčiu, kuris vadinosi labai paprastai – alaus akcizas. Egipte alus buvo labai mėgstamas. Sen. Egipto mitologijoje pasakojama, kad Dievas pasiuntė savo dukterį Hatorą nubausti nuodėmingųjų žmonių. Tačiau gerasis vyriausiasis Dievo sūnus Ra apgynė žmones. Jis pavaišino Hatorą “migdančiu gėrimu” (spėjama, kad tai buvo alus). Išgėrusi jūrą alaus, Hatora užmigo ir neįvykdė tėvo paliepimo.
.
Vienas svarbiausių alaus komponentų – apyniai. Pirmąsyk juos veikale “Gamtos istorija” paminėjo Plinijus Vyresnysis I mūsų eros amžiuje. Tuo laiku ir Tacitas rašė, kad alų vartoja germanai.
.
Viduramžiais alus buvo gaminamas ir geriamas visoje Europoje. Štai IX a. Karolio Didžiojo, Karolio Plikagalvio tėvo metraštyje užsimenama apie apynių naudojimą alaus gamyboje. Tačiau įspūdingiausi mūšiai dėl alaus vyko, žinoma, Vokietijoje. 1390 Vokietijoje, Citau mieste buvo pastatyta didelė darykla, galinti iškart išvirti 700 litrų alaus. Tačiau gana greitai kilo konfliktai su gretimu Gioprlico miestu.
.
Giorliciečiai apkaltino kaimynus įstatymų nesilaikymu ir užpuolė konkurentų alaus vilkstinę. Kautynių vietoje telkšojo alaus klanai, iki šiol ši vieta vadinama Alaus Bala. Taip prasidėjo dviejų miestų alaus karas, trukęs iki 1491 metų. Tuo metu Vokietijoje galiojo “Alaus mylios” įstatymas, draudžiantis prekiauti svetimu alumi arčiau kaip mylios atstumu nuo miesto.
.
Galbūt, kad išvengtų panašių nesusipratimų, 1489 Bremeno aludariai įkūrė pirmąją Vokietijoje aludarių gildiją. Tačiau suklestėjo alus ne Bremene, bet Bavarijoje. 1516 Bavarijos hercogas Vilhelmas IV, karuose su turkais turėjęs didelių nuostolių, nusprendė sustiprinti bavariško alaus gamybą, kad padidintų iždo įplaukas. Jis išleido specialų įstatymą, kurio vokiečių aludariai laikosi iki šiol. “Alaus švarumo taisyklės” reikalavo, kad alus būtų gaminamas tik iš apynių, salyklo (daiginti miežiai) ir vandens, nenaudojant kitų priedų, pvz., vyšnių, obuolių, rugių. Dar 1985 pora vokiečių firmų bandė šias taisykles pažeisti, tuo sukeldamos didelį skandalą. Biznis jiems nepasisekė.
.
Garsi alaus tradicijomis ir Čekija. Pirmasis pasaulyje šviesus, aukso spalvos alus pradėtas gaminti XIX amžiuje Pilzene. 1842 Pilzeno aludariai padavė į teismą vokiečių firmą, kad ji gamina Pilzeno alų. Teismas leido vokiečiams gaminti alų, tačiau įpareigojo etiketėje būtinai parašyti, kuriame mieste jis pagamintas. Šis įvykis laikomas Pilzeno markės gimimo diena.
.
Lietuvoje alus gaminamas nuo XI a., o XVI a. alaus gamyba suklestėjo. Tačiau Lietuvos kunigaikštis alaus privilegiją suteikė ne lietuviams, o vokiečiams, mat šie pasiūlė taupiausią alaus gamybos technologiją.
.
Seniausia Lietuvos alaus darykla įkurta 1784 Klaipėdoje – “Švyturys”. Po poros metų Šiauliuose grafas Zubovas įkūrė “Guberniją”. Vilniuje nuo 1869 iki 1945 veikė “Šopeno alaus darykla”, kurios įkūrėjas – vokietis Vilhelmas Šopenas. 1945 ši darykla pavadinta “Tauru”. Labai ilgą laiką alų Lietuvoje gamino tik užsieniečiai. Tik 1932 Mažeikiuose, buvusiame švedų degtukų fabrike įsikūrė “Brolių Šadauskų” alaus darykla. Iki karo Prienuose veikė alaus darykla “Goldberg”, kurią karo pradžioje, anot legendos, subombardavo karo lakūnas, savininko Šakovo sūnus.
.
Stambiausias ikikarinės Lietuvos aludaris buvo Engelmanas. Jis sumokėdavo kitiems alaus gamintojams už tai, kad jie uždarytų savo daryklas. Iki 1932 šitaip likvidavo daryklas Kaune, Šakiuose, Žagarėje, Jurbarke, Pakruojyje. Beje, Engelmano piniginė matyt nebuvo bedugnė, nes 1927 buvo priverstas sukurti bendrą firmą su uždariusiu savo pelningą daryklą Kauno aludariu Volfu. Nauja firma vadinosi “Volfo – Engelmano alaus darykla”. Sovietinės okupacijos metais ji vadinosi “Raudonoji pašvaistė”, o dabar – “Ragutis”.
.
Iki 1959 alus buvo gaminamas ir Stakliškėse (“Dainavos”, “Ukrainietiškas” ir kt.). 1977 įkurta “Utenos” darykla.
.
Viduramžių Olandijoje prekybiniai sandėriai, pasirašyti po pietų, buvo laikomi negaliojančiais, nes, tuometinės valdžios nuomone, tuo metu gyventojų protai jau būdavo apkvaitę nuo tais laikais nepaprastai populiaraus alaus.
.
Auksaspalvis alus tada buvo vienintelis prieinamas gėrimas, nesukeliąs ligų ir negalavimų. Alus buvo laikomas sveikesniu už vandenį, kuris dažnai būdavo užterštas – nebuvo kanalizacijos, o nutekamiejio grioviai buvo gatvėse. Kava ir arbata buvo nežinomi, o apie pieną buvo manoma, kad jis sukelia negalavimus. Normalus suaugęs olandas išgerdavo per metus apie 400 l alaus, o dabar – vos 88 litrus. XIII amžiuje alų gėrė ir vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji. Viename muziejuje pakabintame paveiksle pavaizduotos mergaitės iš našlaičių namų, vakarienės meu geriančios alų.
.
Alus buvo išrastas mesopotamijoje. Stebina tai, kad jį išrado kepėjai, kurie atsitiktinai pastebėjo, kad palikti šiltoje vietoje drėgni duonos kepalėliai rūgsta. Susidomėję ir paeksperimentavę, išmoko gaminti gėrimą, davusį pradžią dabartiniam alui. Net iki viduramžių alų virė daugiausiai kepėjai. Tačiau nesusilaukė populiarumo tarp graikų ir romėnų, kurie labiau mėgo vyną. Nepaisant to, alus vis labiau populiarėjo Romos imperijos šiauriniuose pakraščiuose.
.
Tuometinio alaus vis dėlto negalima lyginti su dabar gaminamu alumi. Pirmiausiai, jis turėjo mažai laipsnių, buvo neskaidrus ir neputojo. Norėdami pagerinti jo kokybę, viduramžiais aludariai ir namų šeimininkės virdavo alų, pridėję žolelių. Taip XIII ir XIV amžių sandūroje pradėjo gerinti apyniais. Pirmąsyk tai išbandė vokietės vienuolės, o XIV a tas būdas pasiekė olandiją. Tačiau į ją veždavo alų statinėse iš vokietijos – Hamburgo, Vismaro ir Bremeno. Tada ir prasidėjo nepaprasta alaus karjera Olandijoje.
.
XV a pabaigoje čia buvo pagaminamas net milijonas statinių per metus. To meto aludariai susikraudavo didžiulius turtus, alaus daryklose dirbdavo tūkstančiai darbininkų, o tai turėjo nemenką įtaką ūkio vystymuisi Olandijoje. Pakanka prisiminti, kad net tais laikais joje buvo gaminama 8000 alaus rūšių. Brangiausios, skirtos eksportui rūšys kainavo 12 kartų daygiau už pigiausias, kurias alaus daryklų darbininkai gaudavo kaip užmokesčio dalį. Tuo metu tai buvo įprastas paprotys.
.
Girtuokliaujama buvo smarkiai. Užsieniečiai, lankydamiesiai šiame krašte, stebėdavosi miestų gatvėse neblaivių žmonių gausumu.
.
XVIII a alui atėjo sunkesni laikai. Auksaspalvį gėrimą pradėjo išstumti importuojama iš Indijos kava ir arbata. Nuo to laiko gatvėse nebebuvo tolerantiškai žiūrima į išgėrusius. Tačiau alaus verslas taip greitai nenusmuko. Jūrininkai, plaukiantys į tolimas kolonijas, visuomet pasiimdavo daug statinių alaus. Buvo kalbama, kad apynių gėrimas “užkonservuoja” organizmą. Dėl tų pasikeitimų metinis alaus vartojimas Olandijoje sumažėjo iki 40 litrų vienam žmogui. Alaus daryklų savininkai greitai bankrutavo. XIX a išliko tik stipriausi, kurie turėjo pinigų įdiegti daug naujovių, pagerinusių alaus kokybę. Medicinos ir chemijos mokslų išsivystymas išmokė aludarius kontroliuoti cheminius procesus, vykstančius verdant alų.
.
Išmokta gaminti ir šviesų alų. Imtasi reklamos. Amsterdamo muziejuje eksponuojama daug XIX a plakatų, raginančių gerti alų. Tačiau tai turėjo ir blogųjų pusių. Alaus daryklų gigantai išstūmė iš rinkos mažesniuosius aludarius, gaminusius unikalios ir puikios kokybės alų, kokio dabar nerasime gerdami masiškai gaminamas rūšis. Senieji alaus virimo būdai išliko tiktai keliuose Europos vienuolynuose, tačiau prie jų prieiti neįmanoma.

Įdomūs faktai apie bučinius

įdomus faktai apie bučinius
įdomus faktai apie bučinius

Bučiniai… Kiekvieną dieną, ir ne po vieną kartą, žmogus tampa liudytoju, arba ir dalyviu proceso, kuris žinomas kaip „bučinys“. Ir vargu ar yra žmogus, kuriam šis procesas būtų nemalonus. Pakalbėkime apie kokius faktus mes žinome apie bučinius?

Nuo 1981 (1) bučinio esmę studijuoja Tarptautinis komitetas prie SNO. Įdomus darbas, tiesa?

Amerikietis A. E. Volframas iš Minesotos pasiekė rekordą pagal žmonių bučinių kiekį per laiko vienetą. Festivalio metu, vykusio jo valstijoje, per 8 valandas jis pabučiavo 8001(9) žmogų. Ir atsirask tokio kiekio norinčiųjų!

Pirmasis bučinys kine užfiksuotas 1886 (5) metais. Tomo Edisono 30-ies sekundinis filmas vadinosi „Bučinys“.

Žmogaus lūpos šimtus kartų jautresnės, negu pirštų galiukai. Tikras bučinys padidina pulsą iki 100 kartų ir daugiau dūžių per minutę.

Nekaltas bučinys „čmok – čmok“ sudegina 5 kalorijas. Padidinę bučiavimo intensyvumą, jūs galite sudeginti iki 30 kalorijų per vieną bučinį. Palyginkime greito ėjimo minutė sudegina tik 4 – 5 kalorijas! Bučiuokitės – puikus būdas suliesėti.

Bučinio metu nuo vieno žmogaus kitam perduodama 278 (8) įvairių kultūrų bakterijos. Laimei, 95 procentai iš jų nesukelia jokios grėsmės. Pagalvokite apie likusius 5 procentus.

Pamaldus budistas, medituodamas Kailašo kalne, bučiuoja žemę daugiau negu 30 tūkst. kartų.

Kas dešimtas jaunuolis pradeda bučiuotis „tikrai“ dar nesulaukęs 10-ies metų amžiaus. Sulaukus keturiolikos metų jau 50 proc. abiejų lyčių jaunuoliai žino, kas tai yra ilgas ir aistringas bučinys.

Faktoriai, žudantys moteris norą bučiuotis: pirmoje vietoje blogas kvapas iš burnos, antroje vietoje – prakaito kvapas, trečioje – kelios dienos neskustas vyriškio veidas.

Ketvirtis apklaustųjų merginų tarp 15 ir 24 metų prisipažino, kad dėl vieno vienintelio savo dievaičio bučinio, jos su malonumu sutiktų visus metus lyginti jo drabužius.

Vidutiniškai moteris bučiuoja 7 – 9 vyrus, prieš apsispręsdama tuoktis.

Iš visų gyvulių tarpo šimpanzės bučinys labiausiai panašus į žmogiškąjį. Taip pat bučiuojasi į lūpas šunys, arkliai ir kanadietiškos dygliakiaulės.

Senovės Egipte nežinota apie bučinius. Tikriausiai, karalienė Kleopatra, žinoma savo laimėjimais vyrais, tačiau niekada tikrai nesibučiavo. Jeigu tiktai Cėzaris jos neišmokino…

Viduramžiais Italijos vyriškis, pabučiavęs merginą žmonėms matant, turėdavo būtinai ją vesti. Neapolyje įstatymai buvo labiausiai žiaurūs: pasibučiavimą viešoje vietoje, ir dar matant aukšto rango dvasiniam asmeniui, galima buvo uždaryti į kalėjimą, arba netgi užmušti.

1979 (8) Deividas Bouis išrado aparatą „lūpografą“, kuris užfiksuodavo dėl identifikacijos lūpų atspaudus. Po to Amerikoje buvo suruoštas „lūpogramų“ aukcionas žymiems žmonėms. Visos lėšos 16 tūkst. dolerių buvo skirtas vaikų gynimo fondui. Tame aukcione vienas Miko Džagerio lūpų antspaudas buvo parduotas už 1600 (7) dolerių. Gaila, tačiau „lūpografas“ taip ir buvo užmirštas kriminalistikoje.

Japonijoje laikoma labai nepadoru bučiuotis matant pašaliniams. Dėl tos priežasties japonų filmuose niekuomet nepamatysite bučinio grožio. Visame pasaulyje „japoniškasis“ bučinys atrodo taip: Pora atsistoja viena nuo kitos per žingsnį, ištempus lūpas, palinksta viena kitos ir tik paliečia partnerio lūpas. Burna neatveriama!

Eskimai, polineziečiai nebučiuoja vienas kito į lūpas. Jie trinasi nosimis. Pamėginkite, gal patiks!