Alų pradėjo gaminti babiloniečiai maždaug prieš 3000 metų. Jis buvo gaminamas ir senovės Egipte. Čia jis netgi buvo apdėtas specialiu mokesčiu, kuris vadinosi labai paprastai – alaus akcizas. Egipte alus buvo labai mėgstamas. Sen. Egipto mitologijoje pasakojama, kad Dievas pasiuntė savo dukterį Hatorą nubausti nuodėmingųjų žmonių. Tačiau gerasis vyriausiasis Dievo sūnus Ra apgynė žmones. Jis pavaišino Hatorą “migdančiu gėrimu” (spėjama, kad tai buvo alus). Išgėrusi jūrą alaus, Hatora užmigo ir neįvykdė tėvo paliepimo.
.
Vienas svarbiausių alaus komponentų – apyniai. Pirmąsyk juos veikale “Gamtos istorija” paminėjo Plinijus Vyresnysis I mūsų eros amžiuje. Tuo laiku ir Tacitas rašė, kad alų vartoja germanai.
.
Viduramžiais alus buvo gaminamas ir geriamas visoje Europoje. Štai IX a. Karolio Didžiojo, Karolio Plikagalvio tėvo metraštyje užsimenama apie apynių naudojimą alaus gamyboje. Tačiau įspūdingiausi mūšiai dėl alaus vyko, žinoma, Vokietijoje. 1390 Vokietijoje, Citau mieste buvo pastatyta didelė darykla, galinti iškart išvirti 700 litrų alaus. Tačiau gana greitai kilo konfliktai su gretimu Gioprlico miestu.
.
Giorliciečiai apkaltino kaimynus įstatymų nesilaikymu ir užpuolė konkurentų alaus vilkstinę. Kautynių vietoje telkšojo alaus klanai, iki šiol ši vieta vadinama Alaus Bala. Taip prasidėjo dviejų miestų alaus karas, trukęs iki 1491 metų. Tuo metu Vokietijoje galiojo “Alaus mylios” įstatymas, draudžiantis prekiauti svetimu alumi arčiau kaip mylios atstumu nuo miesto.
.
Galbūt, kad išvengtų panašių nesusipratimų, 1489 Bremeno aludariai įkūrė pirmąją Vokietijoje aludarių gildiją. Tačiau suklestėjo alus ne Bremene, bet Bavarijoje. 1516 Bavarijos hercogas Vilhelmas IV, karuose su turkais turėjęs didelių nuostolių, nusprendė sustiprinti bavariško alaus gamybą, kad padidintų iždo įplaukas. Jis išleido specialų įstatymą, kurio vokiečių aludariai laikosi iki šiol. “Alaus švarumo taisyklės” reikalavo, kad alus būtų gaminamas tik iš apynių, salyklo (daiginti miežiai) ir vandens, nenaudojant kitų priedų, pvz., vyšnių, obuolių, rugių. Dar 1985 pora vokiečių firmų bandė šias taisykles pažeisti, tuo sukeldamos didelį skandalą. Biznis jiems nepasisekė.
.
Garsi alaus tradicijomis ir Čekija. Pirmasis pasaulyje šviesus, aukso spalvos alus pradėtas gaminti XIX amžiuje Pilzene. 1842 Pilzeno aludariai padavė į teismą vokiečių firmą, kad ji gamina Pilzeno alų. Teismas leido vokiečiams gaminti alų, tačiau įpareigojo etiketėje būtinai parašyti, kuriame mieste jis pagamintas. Šis įvykis laikomas Pilzeno markės gimimo diena.
.
Lietuvoje alus gaminamas nuo XI a., o XVI a. alaus gamyba suklestėjo. Tačiau Lietuvos kunigaikštis alaus privilegiją suteikė ne lietuviams, o vokiečiams, mat šie pasiūlė taupiausią alaus gamybos technologiją.
.
Seniausia Lietuvos alaus darykla įkurta 1784 Klaipėdoje – “Švyturys”. Po poros metų Šiauliuose grafas Zubovas įkūrė “Guberniją”. Vilniuje nuo 1869 iki 1945 veikė “Šopeno alaus darykla”, kurios įkūrėjas – vokietis Vilhelmas Šopenas. 1945 ši darykla pavadinta “Tauru”. Labai ilgą laiką alų Lietuvoje gamino tik užsieniečiai. Tik 1932 Mažeikiuose, buvusiame švedų degtukų fabrike įsikūrė “Brolių Šadauskų” alaus darykla. Iki karo Prienuose veikė alaus darykla “Goldberg”, kurią karo pradžioje, anot legendos, subombardavo karo lakūnas, savininko Šakovo sūnus.
.
Stambiausias ikikarinės Lietuvos aludaris buvo Engelmanas. Jis sumokėdavo kitiems alaus gamintojams už tai, kad jie uždarytų savo daryklas. Iki 1932 šitaip likvidavo daryklas Kaune, Šakiuose, Žagarėje, Jurbarke, Pakruojyje. Beje, Engelmano piniginė matyt nebuvo bedugnė, nes 1927 buvo priverstas sukurti bendrą firmą su uždariusiu savo pelningą daryklą Kauno aludariu Volfu. Nauja firma vadinosi “Volfo – Engelmano alaus darykla”. Sovietinės okupacijos metais ji vadinosi “Raudonoji pašvaistė”, o dabar – “Ragutis”.
.
Iki 1959 alus buvo gaminamas ir Stakliškėse (“Dainavos”, “Ukrainietiškas” ir kt.). 1977 įkurta “Utenos” darykla.
.
Viduramžių Olandijoje prekybiniai sandėriai, pasirašyti po pietų, buvo laikomi negaliojančiais, nes, tuometinės valdžios nuomone, tuo metu gyventojų protai jau būdavo apkvaitę nuo tais laikais nepaprastai populiaraus alaus.
.
Auksaspalvis alus tada buvo vienintelis prieinamas gėrimas, nesukeliąs ligų ir negalavimų. Alus buvo laikomas sveikesniu už vandenį, kuris dažnai būdavo užterštas – nebuvo kanalizacijos, o nutekamiejio grioviai buvo gatvėse. Kava ir arbata buvo nežinomi, o apie pieną buvo manoma, kad jis sukelia negalavimus. Normalus suaugęs olandas išgerdavo per metus apie 400 l alaus, o dabar – vos 88 litrus. XIII amžiuje alų gėrė ir vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji. Viename muziejuje pakabintame paveiksle pavaizduotos mergaitės iš našlaičių namų, vakarienės meu geriančios alų.
.
Alus buvo išrastas mesopotamijoje. Stebina tai, kad jį išrado kepėjai, kurie atsitiktinai pastebėjo, kad palikti šiltoje vietoje drėgni duonos kepalėliai rūgsta. Susidomėję ir paeksperimentavę, išmoko gaminti gėrimą, davusį pradžią dabartiniam alui. Net iki viduramžių alų virė daugiausiai kepėjai. Tačiau nesusilaukė populiarumo tarp graikų ir romėnų, kurie labiau mėgo vyną. Nepaisant to, alus vis labiau populiarėjo Romos imperijos šiauriniuose pakraščiuose.
.
Tuometinio alaus vis dėlto negalima lyginti su dabar gaminamu alumi. Pirmiausiai, jis turėjo mažai laipsnių, buvo neskaidrus ir neputojo. Norėdami pagerinti jo kokybę, viduramžiais aludariai ir namų šeimininkės virdavo alų, pridėję žolelių. Taip XIII ir XIV amžių sandūroje pradėjo gerinti apyniais. Pirmąsyk tai išbandė vokietės vienuolės, o XIV a tas būdas pasiekė olandiją. Tačiau į ją veždavo alų statinėse iš vokietijos – Hamburgo, Vismaro ir Bremeno. Tada ir prasidėjo nepaprasta alaus karjera Olandijoje.
.
XV a pabaigoje čia buvo pagaminamas net milijonas statinių per metus. To meto aludariai susikraudavo didžiulius turtus, alaus daryklose dirbdavo tūkstančiai darbininkų, o tai turėjo nemenką įtaką ūkio vystymuisi Olandijoje. Pakanka prisiminti, kad net tais laikais joje buvo gaminama 8000 alaus rūšių. Brangiausios, skirtos eksportui rūšys kainavo 12 kartų daygiau už pigiausias, kurias alaus daryklų darbininkai gaudavo kaip užmokesčio dalį. Tuo metu tai buvo įprastas paprotys.
.
Girtuokliaujama buvo smarkiai. Užsieniečiai, lankydamiesiai šiame krašte, stebėdavosi miestų gatvėse neblaivių žmonių gausumu.
.
XVIII a alui atėjo sunkesni laikai. Auksaspalvį gėrimą pradėjo išstumti importuojama iš Indijos kava ir arbata. Nuo to laiko gatvėse nebebuvo tolerantiškai žiūrima į išgėrusius. Tačiau alaus verslas taip greitai nenusmuko. Jūrininkai, plaukiantys į tolimas kolonijas, visuomet pasiimdavo daug statinių alaus. Buvo kalbama, kad apynių gėrimas “užkonservuoja” organizmą. Dėl tų pasikeitimų metinis alaus vartojimas Olandijoje sumažėjo iki 40 litrų vienam žmogui. Alaus daryklų savininkai greitai bankrutavo. XIX a išliko tik stipriausi, kurie turėjo pinigų įdiegti daug naujovių, pagerinusių alaus kokybę. Medicinos ir chemijos mokslų išsivystymas išmokė aludarius kontroliuoti cheminius procesus, vykstančius verdant alų.
.
Išmokta gaminti ir šviesų alų. Imtasi reklamos. Amsterdamo muziejuje eksponuojama daug XIX a plakatų, raginančių gerti alų. Tačiau tai turėjo ir blogųjų pusių. Alaus daryklų gigantai išstūmė iš rinkos mažesniuosius aludarius, gaminusius unikalios ir puikios kokybės alų, kokio dabar nerasime gerdami masiškai gaminamas rūšis. Senieji alaus virimo būdai išliko tiktai keliuose Europos vienuolynuose, tačiau prie jų prieiti neįmanoma.