liūtas | MusuGyvenimas.lt

Liūtas ir dramblys

Liūtas nuo senų senovės buvo džiunglių karalius. Bet jis buvo toks rūstus ir negailestingas, kad kiti gyventojai nusprendė keliauti pas išminčių ir prašyti pagalbos.

liūtas ir dramblys
liūtas ir dramblys

Pone, – kreipėsi į išminčių gyvūnai, — padėkite mums ir suteikite drambliui jėgų sutramdyti liūtą! Išminčius taip ir padarė. Dramblys tapo toks galingas, kad išvarė liūtą iš miškų ir pats ėmė vadovauti karalystei. Tačiau jis buvo dar blogesnis valdovas, todėl žvėrys sugrįžo pas išminčių ir prašo: – Pone, atimkite iš dramblio teisę valdyti ir sugrąžinkite į sostą liūtą! – Ką gi, iš dviejų blogybių geriau pasirinkti mažesnę, – sutiko išminčius ir grąžino liūtą į jo sostą.

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

liūtas
liūtas

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

lapė
lapė

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!

Liūtas ir ožka [ PASAKA ]

liūtas
liūtas

Kartą bekeliaudamas liūtas pamatė aukštai ant uolos stovinčią ožką. „Šioji man būtų išties puikūs pietūs“, — pagalvojo sau liūtas. – Ko ten karstaisi po tas uolas? – suktai užkalbino liūtas ožką. – Juk čia, apačioje, tiek daug sultingos, vešlios žolės. O ant uolų nėra nė menkiausio augalėlio. Leiskis verčiau žemyn čia pas mane!

Bet ožka tik mekendama pakratė galvą. – Imsiu ir patikėsiu, kad išalkęs liūtas nori man gero! – atsakė ji. – Čia, aukštai ant uolos, jaučiuosi saugi ir užtikrinta. O jei tik nusileisčiau žemyn, tuoj mane pultum! Liūtas tik piktai suurzgė ir alkanas patraukė tolyn, nes ožka perprato jo kėslus. Jai pakako nuovokos aklai nepasikliauti jo gražbylystėmis.

Saugokis patarimo, kurį duoda savanaudis!

ožka
ožka

Karvė, avis, ožka ir liūtas [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdamos karvė, avis ir ožka labai išalko, tačiau niekaip negalėjo susirasti maisto. Kadangi visos trys nebuvo taiklios ir patyrusios medžiotojos, todėl nusprendė pasikviesti į draugiją liūtą. Netrukus jie visi kartu sumedžiojo didžiulį elnią, kurio būtų pakakę visiems pasistiprinti. Tačiau padalijęs grobį į keturias dalis, liūtas uždėjo savo galingą leteną ir tarė:

Pirmoji dalis skirta man, kadangi esu liūtas! Antrąją dalį taip pat pasiimsiu aš, nes esu narsiausias! Trečiąją dalį būsite priverstos skirti man už tai, kad esu už jus stipresnis! O jei kuri nors iš jūsų išdrįs paliesti ketvirtąją dalį, sulauks didelės bėdos! Dabar karvė, avis ir ožka suprato, kad labai apsiriko, susidėjusios su liūtu. Medžioklėje jis buvo vertingas bendrininkas. Tačiau dalybose jo bičiulystė išgaravo kaip dūmas, o jos negalėjo apsiginti.

Pasitikėk, bet ne visais!

Liūtas ir pelė [ Pasaka ]

Kartą bekeliaudama maža pelytė pamatė žolėse miegantį liūtą. Priėjusi arčiau, smalsuolė ėmė apžiūrinėti jį iš visų pusių. Dar labiau įsidrąsinusi pelytė net užsiropštė ant liūto. Kai pasiekė pasišiaušusią liūto galvą, šis pabudo ir tvirta letena sučiupo mažąją drąsuolę.

liūtas
liūtas

Piktai riaumodamas, liūtas jau ruošėsi suėsti ramybės drumstėją. Tačiau pelytė ėmė gailiai cypti: – Ak, aš labai gailiuosi! Ir labai prašau man atleisti! Aš tikrai nenorėjau jums trukdyti, didysis, galingasis liūte! Nustebęs liūtas sukluso ir, apimtas smalsumo, sužiuro į pelytę. O šioji nesiliovė toliau maldavusi: – Ak, jei manęs pasigailėsite, galbūt vieną dieną ir aš galėsiu jums pagelbėti! Liūtas smagiai nusikvatojo – ir kaipgi toks menkas padaras kaip ši pelė galėtų jam padėti? Vis dėlto pasigailėjęs paleido ją laisvėn.

Kurį laiką ta įžūli pelė dar neišėjo liūtui iš galvos. Tačiau ilgainiui jis ją pamiršo. Bet atsitiko taip, kad kartą liūtas, ieškodamas maisto, per daug priartėjo prie gyvenvietės ir neapdairiai įkliuvo į žmonių paspęstas pinkles. Jis bemat susivokė pakliuvęs į tankiai suregztą tinklą, tačiau jau buvo per vėlu! Kiek besistengė ir plėšėsi, iš tinklo ištrūkti nepavyko.

pelė
pelė

Niekaip neišsivaduodamas liūtas ėmė baisiai staugti – pradžioje iš įsiūčio, o vėliau – iš nevilties.

Jis staugė taip garsiai, kad buvo girdėti labai toli. Mažoji pelytė taip pat išgirdo liūto staugimą ir kiek įkabindama nuskuodė į tą vietą.

— Valandėlę! Tuoj tave išvaduosiu! — sušuko ji liūtui. — Tu buvai man geras, todėl dabar džiaugiuosi, galėdama tau atsidėkoti. Kibusi į darbą, savo mažais, bet aštriais dantukais pelytė netruko sukapoti tinklo virvių. Pagaliau liūtas galėjo išsilaisvinti iš pančių. – Ačiū tau, mažoji pelyte! – tarė dėkodamas liūtas. — Niekada negalvojau, kad toks menkutis padarėlis kaip pelė galėtų padėti man, dideliam ir stipriam liūtui. Tačiau tu padėjai man sužinoti naujų dalykų!