Sandoros skrynios paieškos

Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!“ 0 kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!“

Sandoros skrynia tradiciškai būdavo nešama į mūšį; šiame Jeano Fouquet (apie 1425-1480) paveiksle ji pavaizduota nešama aplink Jerichą, kad padėtų izraelitams, kovojantiems dėl Pažadėtosios Žemės, užimti miestą.

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Si skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirta nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Sandoros skrynios, įtaisytos ant vežimo, klasikinis vaizdas IV a. sinagogos Kapernaume, Galilėjoje, reljefe. Ji atvaizduota kaip bizantinė šventykla su cilindriniu skliautu, filinginėmis durimis, gaubtu kriauklės formos frontonu viršuje ir sujungtomis kolonomis šonuose.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: „Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus — tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios — pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jerichą. Ji ir pati galėjo kovoti: kai Eben Ežero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

III a. sinagogos Dura Europo mieste, Sirijoje, freska, vaizduojanti, kaip filistinai siunčia atgal Sandoros skrynią.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę — negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587- 586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Šiame Tito arkos (Roma) reljefe atvaizduoti 70 m. po Kr. Jeruzalę užgrobę ir apiplėšę Romos kariai, išnešantys Jeruzalės šventyklos brangenybes. Pasak vienos naujesnių teorijų, prieš romėnams sudeginant Šventyklą, Sandoros skrynia buvo išgabenta ir paslėpta Kumrane, Negyvosios jūros pakrantėje.

Yra ir daug kitų keistų pasakojimų. Pavyzdžiui, įdomi versija, teigianti, kad Sandoros skryniai skirta sugrįžti į Šventyklos kalną ir būti padėtai naujos šventyklos, kuri būsianti pastatyta sutinkant Mesijo amžių, šventų švenčiausioje. Senuose arabų metraščiuose rašoma, kad Sandoros skrynia buvusi saugiai pergabenta į Arabiją; tamplieriai bergždžiai jos ieškoję, kai per kryžiaus žygius buvo užėmę Jeruzalę; yra net teigiančių, jog Sandoros skrynia guli paslėpta Vatikano rūsiuose; dar kiti mano, kad ją pagrobęs Egipto faraonas Šišakas (dar vadintas Šošenku, 945-924 m. pr. Kr.), kai su kariuomene buvo įsiveržęs į Kanaano gilumą. Pasak vienos naujausių teorijų, kai romėnai 70 m. po Kr. sudegino antrąją šventyklą, Sandoros skrynia požeminiais tuneliais buvusi išnešta 30 km į rytus ir paslėpta kažkur netoli Kumrano, kur esanti ir dabar.

Dramblio kaulo plokštelė su sfinkso atvaizdu, IX—VIII a. pr. Kr. Galbūt taip atrodė Sandoros skrynią saugojęs kerubas.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo „Judo liūtas“, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Dešimt dingusių Izraelio giminių

„Tačiau štai ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ – bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs’. Parvesiu juos atgal j jų žemę, kurią daviau jų tėvams“.

ASIRUOS karalius Sargonas Didysis 721 m. pr. Kr. surengė karo žygį į pietus per Siriją ir užpuolė Izraelio karalystę. Sugriovęs iki pamatų jos sostinę Sama- riją, ištrėmė tautos vadus drauge su šeimomis į šiaurės Siriją, ir čia jie pradėjo naują gyvenimą kaip žemdirbiai, amatininkai ir prekiautojai. Tuo metu Izraelio tautą sudarė Rubeno, Gado, Ašero, Efraimo, Manaso, Dano, Naftalio, Isacharo, Simeono ir Zabulono giminės; ir nors tremtiniai buvo tik šių gyventojų mažuma, tautosakoje juos imta vadinti Dešimčia dingusių Izraelio giminių.

Izraelio giminės, stovyklaujančios aplink Padangtę dykumoje; 1557 m. Biblijos iliustracija.

Kas atsitiko su tomis Dešimčia dingusių giminių? Mažai tėra istorinių faktų, tačiau daug spėlionių, padavimų ir kitokios tautosakos įvairiose pasaulio dalyse. Biblijoje apie jas žinių maža. Karalių antroje knygoje (17,6) sakoma, kad kai kurios iš jų naujai įsikūrė šiaurės Sirijoje, Haboro upės slėnyje šalia Gozano (Tel Halafo), ir kitame nežinomame mieste, vadinamame Halachu. Likę tremtiniai buvo išsiųsti į rytus nuo Asirijos, į Medi- jos miestus. Pastarieji tikriausiai per kelias kartas buvo paprasčiausiai asimiliuoti.

Vis dėlto yra viena išimtis. Irako Kurdistano žydai, kalbantys naująja aramėjų kalba, artima ištrėmimo meto kalbai, XX a. pirmoje pusėje imigravo į naująją Izraelio valstybę. Kiti kurdų žydai atvyko iš Irano ir Turkijos, iš viso jų dabar Izraelyje yra apytikriai 100 000. Jų kalba, tai, kad jie atsikėlė iš šiaurės Irako, Sirijos ir rytų Turkijos sričių, ir ypač jų tradicijos — viskas drauge įtikinamai rodo, kad jie yra bent dalis asirų ištremtų žydų palikuonių.

Tačiau šis faktas liko beveik nepastebėtas tarp antplūdžio romantinių istorijų, apgaubusių Dešimtį dingusių giminių. Žydai ortodoksai tiki, kad tos giminės tebegyvena kažkur už mitinės Sambationo upės ir kad Dievas Mesijo atėjimo amžiuje grąžins juos į tėvynę pagal Biblijos pranašystę (pavyzdžiui, Jeremijo 31,7-8). Nuo viduramžių bent iki XIX a. žydai ir krikščionys ieškojo šios legendinės žydų karalystės, kaip manoma, esančios Rytuose ar galbūt Afrikoje, kur dingusios giminės kantriai laukiančios tūkstantmetės karalystės, kad galėtų grįžti į tėvynę. Šia tema parašyta aibė literatūros. Į tokią kilmę pretenduoja daugelis bendruomenių ir tautybių įvairiose pasaulio dalyse, tarp jų mormonai, japonai, Pakistano patanai, nepaliečiai, indėnai ir net anglai bei amerikiečiai.

Judaistų bendruomenė Birmoje: Bet Šalomo bendruomenės sekretorius Lian Tualis. Tidimas, 1987 m.

Ar šios pretenzijos pagrįstos?

Kai kuriais atvejais šios pretenzijos gali būti šiek tiek pagrįstos. Kai Asirija sunaikino Izraelį, apie šimtmetį daugelis pabėgėlių traukėsi į pietus, į dar nepriklausomą Judo karalystę, ypač į jos sostinę Jeruzalę. Tačiau matydami, kokią didelę grėsmę jų nepriklausomybei kelia Asirija, Babilonas ir Egiptas – didžiosios to meto valstybės, – žmonės pradėjo keltis tiek iš Izraelio, tiek iš Judo. Izaijo, gyvenusio Judo karaliaus Ezekijo valdymo metais (727- 698 m. pr. Kr.), pranašystė kalba apie laiką, kai Viešpats surinks tautos likutį, išsisklaidžiusį po Asirijos, Pa- troso, Nubijos, Elamo, Šinaro ir Hamato šalis (Izaijo 11,11-12). Ankstyviausia žydų užjūrio kolonija, dėl kurios turime dokumentinį įrodymą, buvo Jebas (dabar Elefantina) Egipte, t. y. Nilo saloje netoli pirmojo slenksčio ties Asuanu, kur trumpą laiką V a. pr. Kr. pabaigoje stovėjo žydų šventykla. Dauguma žydų ten tikriausiai tarnavo Egipto karaliui kaip samdiniai.

Sinaheribo rūmų reljefo detalė, apie 700 m. pr. Kr.; šeima iš Lachišo, Judo karalystės, asirų varoma į nelaisvę 701 m. pr. Kr. Neabejotina, kad šeima, ėjusi į tremtį iš Izraelio 20 metų anksčiau, būtų atrodžiusi labai panašiai.

Galimas dalykas, kad valdant paskutiniam Babilonijos karaliui Nabonidui (555-539 m. pr. Kr.) būriai žydų lydėjo karalių jo ilgoje kelionėje į Arabiją. Galbūt numatydami Babilonijos imperijos baigtį jai patekus į medų ir persų rankas 539 m. pr. Kr., jie, matyt, nusprendė ten pasilikti. Be to, is Biblijos žinoma, kad pergalingasis Persijos karalius Kyras Didysis 538 m. pr. Kr. išleido įsakus, leidžiančius ištremtoms bendruomenėms grįžti į savo tėvynes. Tačiau ne visi ištremtieji žydai norėjo sugrįžti į Judą (Ezros 1,4;6). Dauguma jų buvo patogiai įsikūrę ir net apsigyvenę kitose salyse, pavyzdžiui, Persijoje ir Medijoje.

Taigi žydų naujakurių bendruomenių už tėvynės ribų jau buvo galima rasti VI ir V a. pr. Kr. Paskui per Helenistinį ir Romos laikotarpius si diaspora didėjo, kol išplito aplink Viduržemio jūrą, — tai galima pamatyti peržvelgus Naujajame Testamente aprašytas šventojo Pauliaus keliones.

Žemėlapis, vaizduojantis tremties iš Izraelio (721 m. pr. Kr.) ir Judo (701 ir 587 m. pr. Kr) ir vėlesnių persikėlimų kelius. Šie priverstiniai ir savanoriški kraustymaisi senovėje paskatino sukurti daugybę padavimų apie dingusias Izraelio gimines.

Į rytus ir vakarus

Todėl nenuostabu, kad žydų migracija vyko ir rytų, ir vakarų kryptimis. Žinoma, jog dar palyginti neseniai žydų bendruomenių buvo Arabijoje ir Kinijoje, ir iki šiol esama Indijoje gyvenančių žydų grupių. Tarp daugelio, kurie tvirtina esą žydų kilmės, yra patanai, pamaldūs musulmonai, gyvenantys Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Nors jie išpažįsta islamą, vadinasi Beni Israel (Izraelio tauta) ir yra išlaikę daugelį žydų papročių, pavyzdžiui, šabą, kurį žydų papročiu švenčia kaip poilsio dieną. Mizo gentis ir Beni Menashe{Manaso vaikai) Birmoje garbina Y’wa; šis vardas skamba panašiai į Izraelio Dievo vardą. O šiaurvakarių Kinijoje gyvena grupė žmonių, vadinamų Ciangmin ir kildinančių save iš Abraomo. Jie turi dvasininkų kastą, kuri atnašauja aukas ir stengiasi išlaikyti apeigų grynumą.

Tokių grupių pavyzdžių yra pernelyg daug, kad galėtume visus išvardyti, tačiau šių pretenzijų į žydišką kilmę negalima nepaisyti. Žydai klajojo plačiai ir apsigyveno daugelyje tolimų vietovių. Per šimtmečius jų palikuonys, palengva asimiliuojami didesnės visuomenės, galėjo lengvai prarasti ryšį su pagrindine judaizmo kryptimi, bet vis dėlto išlaikė neaiškų prisiminimą apie savo kilmę.

Daugelyje pasaulio šalių yra žmonių grupių, laikančių save Izraelio palikuonimis. Čia nupiešta „Įsivaizduojama izraelitų žygio į Japoniją tvarka, iš dalies nusižiūrėta nuo senovinių piešinių“, 1877 m.

Dingusios giminės Afrikoje

Afrikoje irgi gyvena grupių, teigiančių, kad jos esančios žydų kilmės. Iš jų geriausiai žinomi Etiopijos žydai, šiuo metu daugiausia gyvenantys Izraelyje. Tačiau yra dar viena žmonių grupė, dabar išsibarsčiusi po Pietų Afriką, kuri teisėtai galėtų vadintis juodaisiais Afrikos žydais. Tai lembai, kurių sakytinę istoriją neseniai užrašė dr. Tudoras Parfittas iš Londono universiteto. Jie visuomet tvirtino, kad jų proseneliai atėję iš šiaurės, iš Sena vadinamos vietovės, nors nežino, kur ji. Be to, jie mano, nors tai neįrodyta, turėję giminystės ryšių su Etiopijos žydais. Lembai laikosi žydų kašruto taisyklių (kokį maistą galima ir kokio negalima valgyti), ir visai galimas dalykas, kad jie įdiegė Pietų Afrikoje apipjaustymo ritualą.

Dr. Parfittas, susidomėjęs tuo trupučiu žinių, surinktų iš jų istorijos, ir norėdamas atsekti jų ištakas, leidosi į kelionę. Iš Pietų Afrikos per Zimbabvę jis pasiekė Jemeną pietvakariniame Arabijos kampe. Čia rado senovinį Senos miestą, kuris minimas lembų tautosakoje. Atrodo, jog ir daug kitų smulkmenų patvirtina lembų įsitikinimą dėl jų kilmės, kad ir vienodos pavardės, būdingos tiek lembų giminėms, tiek šiai Arabijos sričiai.

Genų liudijimas

Tačiau yra dar vienas įrodymas, pagrįstas naujausių genetinių tyrimų rezultatais, paremiantis lembų įsitikinimą dėl jų kilmės. Neseniai buvo atlikti genetiniai žydų tyrimai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje. Nustatyta, kad daugiau kaip 70-ies procentų kohanų (dvasininkų giminė, laikanti save tiesioginiais Mozės brolio Aarono, kuriam buvo pavestos vyriausiojo kunigo pareigos, palikuonimis) Y chromosomos turi vienodus DNR požymių rinkinius. Tai daug didesnė dalis, negu randama tarp žydų, kurie nėra kohanai. Genetinių požymių sutapimas nežydų vyrų grupėse pasitaiko dar rečiau. Galima manyti, jog tai patvirtina kohanų teiginį, kad jie iš tikro turėjo bendrus protėvius, gyvenusius apytikriai prieš 3000 metų.

Vėliau atlikti lembų tyrimai parodė, kad vyrų, turinčių šį DNR požymį, tarp jų pasitaiko beveik taip pat dažnai kaip tarp žydų vyrų apskritai. Pažymėtina, kad vyresniojoje lembų gentyje bhuba tokį chromosomų požymį turi daug didesnė dalis – net 53,8 procento — žydų, o tai yra ne ką mažesnis dažnis nei tarp pačių kohanų. Tiriant nežydų grupes, nė vienoje nerasta tokio dažno šio savito genetinio požymio pasikartojimo.

Nors tai galutinai neįrodo, bet gerokai paremia lembų pretenzijas į žydišką kilmę. Vertėtų tęsti šį projektą tarp kitų žmonių grupių, reiškiančių pretenzijas į žydišką kilmę. Nors mažai tikėtina (bet nėra neįmanoma), kad šios grupės iš tikro kilusios iš vadinamųjų Izraelio Dešimties dingusių giminių, genetinis tyrimas bent galutinai parodytų, ar tarp jų narių yra vyrų, kurių chromosomos liudija žydų, galbūt net kunigų giminystės liniją. Net jei niekada neišspręsime pačios Dešimties dingusių giminių problemos, tai gal bent galėsime rasti kai kurių per pastaruosius du tūkstantmečius pražuvusių žydų gimines.

Lembų eisena Vendalende, Pietų Afrikoje. Lembai tiki, kad jie pradėjo vieno Dievo, kurį vadina Mvaliu, garbinimą Pietų Afrikoje, taip pat įdiegė tame krašte apipjaustymo ritualą. Be to, gerai atmenami jų ryšiai su Didžiosios Zimbabvės vietove.

Atlantida. Faktas ar prasimanymas?

Laikas: nežinomas (apie 9600 m. pr. Kr.? / 1520 m. pr. Kr.? / mitinis)
Vieta: Viduržemio jūra? / Atlanto vandenynas?

Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimq ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas. PLATONAS, „TIMAJAS“, IV A PR. KR. (vertė N. Kardelis)

Didelės ir galingos šalies, pačioje žmonijos istorijos aušroje viešpatavusios senovės pasaulyje ir tiesiog staiga pražuvusios dėl neįsivaizduojamo kataklizmo, paslaptis daugiau kaip du tūkstantmečius žadina žmonių vaizduotę. Čia, žinoma, kalbame apie garsiąją Atlantidos salos valstybę.

Atlantidos mito kontekstas

Nors sakoma, kad Atlantida savo klestėjimo viršūnę pasiekė daugiau kaip prieš 11 000 metų, tik maždaug prieš 2350 metų – tarp 359 ir 347 m. pr. Kr. – ji pirmą kart minima literatūroje. Jos vardas pasirodo dviejuose graikų filosofo Platono dialoguose: „Timajas“ ir „Kritijas“, pavadintuose pagal pagrindinius pašnekovus Platono įsivaizduotuose Sokrato pokalbiuose su mokiniais. „Tima- jo“ dialogo pradžioje Sokratas pamini praėjusios dienos svarstymus apie geriausią valstybę. Čia Platonas turi omeny savo garsųjį dialogą „Valstybė“, iš tikrųjų parašytą keleriais metais anksčiau. Paskui Sokratas išvardija tobulo valdymo ypatybes (išdėstytas „Valstybėje“): amatininkai ir žemdirbiai turi būti atskirti nuo valstybės gynimo; kareiviai švelnūs, išmankštinti fiziškai, turi išmanyti menus, gyventi bendruomenėje ir neturėti nei aukso, nei sidabro, nei asmeninės nuosavybės.

I a. po Kr. marmurinė Platono (427-347 m. pr. Kr.), Atlantidos istorijos pradininko, skulptūra. Platonas supažindino pasaulį su Atlantida ir aprašė savo tobulą visuomenę dviejuose dialoguose: „Timajas“ ir „Kritijas“.

Sokratas, nusivylęs hipotetiniais svarstymais, pateikia savo mokiniams užduotį iš, galima sakyti, praktinės filosofijos. Jis pasiūlo jiems duoti tobulos visuomenės, kuri gyvena pagal „Valstybėje“ nurodytus principus, dalyvaudama teisingame kare, pavyzdį.

Kritijas, paklusniai vykdydamas mokytojo pageidavimą, pradeda: „Taigi paklausyk padavimo, Sokratai, nors ir labai neįtikėtino, tačiau tikrai neišgalvoto“. Kritijas išgirdęs šią istoriją iš savo senelio (taip pat vardu Kritijas), o tas girdėjęs ją iš savo tėvo Dropido. Dropi- dui istoriją papasakojęs graikų išminčius Solonas, sužinojęs ją iš Egipto žynių, lankydamasis Egipte daugiau kaip prieš 200 metų.

Paminklas Chairedemui ir Likėjui, kariams, žuvusiems Peloponeso kare tarp Atėnų ir Spartos (431-404 m. pr. Kr.). Galimas dalykas, kai kuriuos šios kovos, vykusios Platono gyvenamuoju metu, elementus ir abiejų miestų valstybių bruožus – pavyzdžiui, politinę Spartos santvarką – Platonas panaudojo vaizduodamas Atlantidos ir Atėnų susirėmimą.

Tobuloji valstybė – ne Atlantida, o Atėnai

Egipto žyniai papasakojo Solonui istoriją apie senovės Atėnus, kurie „išsiskyrė visų savo įstatymų tobulumu“. Šį 9300 metų prieš Platoną laikotarpio miestą valstybę jis pasirinko savo idealios valstybės modeliu. Žyniai papasakoja Solonui apie didžiausią senovės atėniečių žygdarbį: jie kovoje nugalėję „galybę, įžūliai žygiavusią užkariauti visos Europos ir Azijos“. Pasak jų, ši ekspan- sionistinė valstybė iškilusi saloje anapus „Heraklio stulpų“, Atlanto vandenyne.

Atlantida valdžiusi visą Šiaurės Afriką iki pat Egipto. Tačiau po jos pralaimėjimo atėniečiams, anot Kriti- jo, dievai Atlantidą visiškai sunaikino, sukėlę didžiulius žemės drebėjimus ir potvynius.

Trumpai išdėstęs Sokratui Atlantidos istoriją, Kritijas priduria: „Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimą ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas“. Iš tikrųjų Kritijo apibūdinta senovės Atėnų visuomenė puikiai, iki smulkmenų – bet ne atsitiktinai – atitinka Platono hipotetinę idealią valstybę, aprašytą jo „Valstybėje“.

Athanasijaus Kircherio 1678 m. sudarytas Atlantidos žemėlapis. Atlantida parodyta už Heraklio stulpų, vidury Atlanto vandenyno. Atkreipkite dėmesį, kad šiaurė yra apačioje.

Istorijos šaltinio paieškos

Ar Platonas Atlantidos arba senovės Atėnų aprašymą grindė tikra istorija, ar visa tai išgalvojo? Iš tikrųjų buvo viena didi Viduržemio jūros civilizacija – vadinamoji Minojo kultūra, klestėjusi Kretos saloje ir laikyta sena net Platono meto graikų požiūriu, – kurią bent iš dalies sunaikino didelė gamtinė katastrofa. Daugelis šių dienų mokslininkų kelia mintį, kad nors Atlantidos dydis ir vieta „Timajo“ ir „Kritijo“ dialoguose buvo labai perdėti ar klaidingai suprasti (galbūt dėl klaidingo vertimo), Platono pasakojimas galų gale pagrįstas kataklizminiu ugnikalnio išsiveržimu Teros saloje, esančioje Egėjo jūroje į rytus nuo Graikijos ir į šiaurę nuo Kretos. Kaldera, likusi po Teros išsiveržimo XVII ar XVI a. pr. Kr. (dėl datos dar ginčijamasi, žr. p. 271-274), yra dvigubai didesnė už Krakatau ugnikalnio, kuris, išsiveržęs 1883 m., pražudė dešimtis tūkstančių žmonių. Galingesnis Teros išsiveržimas tikriausiai dar labiau nusiaubė aplinką, ir tikėtina, kad buvo paminėtas tokių kraštų kaip Egiptas, patyrusių netiesioginį jo poveikį, istorijos šaltiniuose.

Kai kuriems specialistams minoj inė Kreta yra Atlantida, ir tai, ką aprašė Platonas dialoguose, jie laiko kiek iškreiptu Teros išsiveržimo sukelto suniokojimo vaizdu. Tačiau, norėdamas taip teigti, turi nepaisyti fakto, kad Kreta buvo ne toje vietoje, ne tokio dydžio, klestėjo ne tuo metu, niekuomet nekariavo su Atėnais ir nebuvo sugriauta kataklizmų, arba bent privalai paaiškinti, kodėl taip yra. Archeologiniai tyrimai parodė, kad nors Minojo epochos pajūrio bendruomenės labai nukentėjo nuo Teros išsiveržimo sukelto cunamio, Minojo kultūra ne tik išliko, bet ir klestėjo galbūt dar du šimtmečius.

Kiti autoriai tvirtina, jog Atlantidos modeliu tapo legendinė Minojo kultūros kolonija Teros saloje. Aišku, kad ugnikalnio išsiveržimas nušlavė nuo žemės paviršiaus tenykštę minoj inę gyvenvietę, tačiau taip pat aišku, kad Platonas nekalba vien apie senovės civilizacijai priklausiusios atokios kolonijos pražūtį – kad ir kokia įspūdinga ji būtų buvusi. Be to, Tėra taip pat ne toje vietoje, akivaizdžiai ne to dydžio ir ne to amžiaus, kad galėtų būti tiesioginiu Platono Atlantidos modeliu.

Atlantidos vizija naujaisiais amžiais

Negalima baigti Atlantidos aptarimo, nepaminėjus fantastiškų pareiškimų apie dingusį žemyną, padarytų XIX ir XX a. Bene labiausiai šioje srityje pasižymėjo Minesotos kongreso narys, du kartus pralaimėjęs viceprezidento rinkimus, istorikas mėgėjas Ignatius Donnelly, atgaivinęs šį mitą savo knygoje „Atlantida. Prieštvaninis pasaulis“, išleistoje 1881 m. Donnelly įsitikinimu, Platono Atlantida esanti visų kultūros laimėjimų pagrindas ir versmė, davusi pradžią Egipto, Mesopotamijos, Indo slėnio ir Europos, taip pat Pietų ir Siaurės Amerikos civilizacijoms. Jo tezė neatlaiko skvarbaus mokslo žvilgsnio: nėra įrodymų, kad visų šių kultūrų raidą lėmė koks nors kitas pirminis šaltinis, jei Atlantidą ir paliksim nuošaly. Tačiau, palyginti su kitais XIX a. pabaigos mąstytojais, Donnelly yra intelektinio santūrumo pavyzdys.

Elenos Blavatskajos vadovaujami teosofai teigė, kad at- lantidiečiai skraidę lėktuvais ir auginę javus, gautus iš nežemiškų ateivių. Daug vėliau, XX a. pabaigoje, mediumai ėmė teigti palaiką ryšį su dvasiomis iš dingusio žemyno, duodančiomis įvairių atlantidiškų patarimų šiuolaikinio pasaulio piliečiams. Žinoma, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokių pareiškimų pagrįstumą.

Platono požiūris

Neabejotina, kad Platonas, kurdamas dialogus apie Atlantidą, rėmėsi jam žinomais istoriniais duomenimis. Galbūt tuomet gyvavo padavimai apie senas gamtines katastrofas, kurios daugiau kaip 1000 metų prieš Platono laikus sunaikino galingą valstybę, ir Platonas panaudojo šias istorijas savo mintims perteikti. Tačiau tie tyrėjai, kurie bent iš dalies pažodžiui aiškina „Timają“ ir „Kritiją“, pripažįsta, kad Platonas neketino rašyti istorijos, bet kai kuriuos pasakojimo elementus tyčia išgalvojo kaip metaforas, padedančias išreikšti jo moralą. Pavyzdžiui, Rodney Castledenas knygoje „Pražuvusi Atlantida“ įrodinėja, jog Platono Atlantida puikiai atitinka minojinės Kretos ir Teros derinį, bet kartu pažymi, kad dalis šio pasakojimo yra naujesnių laikų istorijos ir Peloponeso karo, sukiršinusio Atėnus su Sparta, atpasakojimas. Sparta laimėjo pergalę, ir atrodo, kad Platono pateiktas Atėnų aprašymas atspindi jos politinę santvarką.

Pagaliau nėra ko ieškoti „Timajuje“ ir „Kritijuje“ tokių aprašomų Atlantidos požymių, kurie tiksliai atitiktų konkrečių senovės visuomenių ypatybes, nes pagrindinis Platono tikslas buvo ne toks. Platonui Atlantida rūpėjo greičiau ne kaip civilizacija, bet kaip intrigos priemonė. Smulkmenos, kurias jis mini Kritijo lūpomis, skirtos ne istorijai atspindėti, bet svarbesniam dalykui, turint omeny, kad Platonas, šiaip ar taip, buvo ne istorikas, o filosofas. Norėdamas išreikšti savo mintį, Platonas turi parodyti Atlantidą beveik kaip neįveikiamą varžovę. Autoriaus sumanymu detalus Adantidos aprašymas — jos materialioji gerovė, technologinė pažanga ir karinė galia — turėjo padaryti įspūdį skaitytojui. Kad mažesnė, neturtingesnė, technologiniu požiūriu mažiau išsivysčiusi ir kariniu atžvilgiu silpnesnė atėniečių visuomenė galėjo nugalėti at- lantidiečius, perteikia esminę Platono mintį: istorijoje reikšminga ne vien turtas ir galia. Svarbiau, kaip žmonės save valdo. Platonui intelekto laimėjimas, tobulos valdžios ir visuomenės sukūrimas, daug svarbesnis — ir pergalin- gesnis už materialiuosius turtus ar karinę jėgą. Platonui, kaip mokytojui, daro garbę, kad dėstydamas šį požiūrį jis sukuria nepaprastai įdomią istoriją.

Kas atsitiko neandertaliečiams?

Laikas: prieš 250 000-28 000 metų Vieta: Europa ir Vakarų Azija. .. .jie nebuvo nei „nauji ir tobulesni“ Homo erectus variantai, nei apytikriai Homo sapiens prototipai. Tai buvo jie patys, neandertaliečiai, – viena iš savičiausių, sėkmingiausių ir įdomiausių žmonių grupių, kada nors praturtinusių mūsų giminės istorijų.

Neandertaliečiams atsitiko tas pats, kas atsitiko didžiajai daugumai rūšių, kada nors gyvenusių Žemėje, -jie išnyko. Čia nėra nieko nepaprasto, ir atskleisdami vis daugiau žmogaus evoliucijos paslapčių sužinojome, kad neandertaliečiai buvo tik vėlyviausias iš daugelio skirtingų žmonių ir žmogaus protėvių tipų, patyrusių tą pačią lemtį. Tačiau neandertaliečių likimas ypatingas ir įdomus tuo, kad jie išnyko taip neseniai, mažiau kaip prieš 30 000 metų, ir kad jiems išnykus planetoje liko gyventi vienintelė mūsų genties rūšis — Homo sapiens. Tai tikrai nepaprasta, nes visų kitų gyvūnų tipų, tarp jų mūsų artimiausių giminaičių šimpanzių ir gorilų, tebegyvena bent dvi rūšys, o daugumos gyvūnų tipų yra daug daugiau rūšių. Be to, atrodo, kad neandertaliečiams viskas palankiai susiklostė: jie turėjo tokio pat dydžio kaip žmonių smegenis, fiziologiją, nepaprastai gerai prisitaikiusią prie gyvenimo pleistoceno aplinkoje, mokėjo pasigaminti sudėtingus akmeninius įrankius ir buvo geri stambiųjų žvėrių medžiotojai. Ir vis dėlto jų populiacija, daugiau kaip 200 000 metų klestėjusi Europoje ir Vakarų Azijoje, galiausiai ėmė mažėti ir visiškai išnyko. Archeologai ir antropologai dar negali tiksliai atsakyti į klausimą, kas jiems atsitiko.

Pirmojo rasto neandertaliečio kaukolės piešinys. Ji buvo atkasta 1856 m. Neandertalio slėnyje Vokietijoje – iš čia ir kilo neandertaliečio pavadinimas.

Klasikiniai neandertaliečiai

Homo neanderthalensis išsirutuliojo iš rūšies, vadinamos Homo heidelbergensis, kuri apgyvendino Europą mažiau kaip prieš milijoną metų. Antropologai dar nesutaria, kuris fosilijos pavyzdys kuriai rūšiai priskirtinas, tačiau akivaizdu, jog prieš 150 000 metų išsivystė klasikiniai neandertaliečio bruožai. T ai visų pirma veidas gana didele išsikišusia nosimi ir iškiliais antakių lankais ir kaukolė, plokščia ir nuožulni, palyginti su aukštu ir apvaliu dabartinio žmogaus kaukolės skliautu. Jie buvo stambaus, tvirto kūno sudėjimo su didele statinės pavidalo krūtinės ląsta ir raumeningomis rankomis bei kojomis. Kaulai buvo stori ir sunkūs, bylojantys apie nelengvą gyvenimą ir didelį fizinį aktyvumą. Iš urvuose, kuriuose jie gyveno, rastų palaikų sužinome, kad jie buvo gabūs stambiųjų žvėrių medžiotojai, ietimis su akmeniniais antgaliais nudobdavę arklių, elnių ir stumbrų. Medžioklė dažnai vykdavo atšiaurioje ledynų aplinkoje — atvirame, panašiame į tundros kraštovaizdyje. Išgyventi jie galėjo tik bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems daugiausia fizine jėga. Jų gyvenimo laikotarpiu įvyko ryškių aplinkos permainų. Maždaug prieš 125 000 metų Europoje išplito miškai, tačiau neandertaliečiai pasirodė sugebą prisitaikyti prie naujų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios tiko kaip maistas ar būstui įsirengti, drabužiams ir įrankiams gamintis. Apskritai jie buvo labai vykusi rūšis, sugebanti gyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, kokias tik žmonėms yra tekę patirti, prisitaikantys prie permainų, tad, regis, pasirengę išlikti ir gyventi dabartiniame pasaulyje. Tai kas gi buvo ne taip? Evoliuciniu požiūriu viskas buvo, kaip turi būti; o įvyko tai, kad į žemės plotus, kuriuose neandertaliečiai medžiojo ir rankiojo maistą, atėjusi nauja rūšis laimėjo prieš juos varžybas dėl maisto, urvų ir akmens šaltinių. Ekologijos taisyklė sako, kad dvi skirtingos rūšys negali dalytis tos pačios „nišos“, — būtent taip ir atsitiko Vakarų Azijoje maždaug prieš 100 000 metų ir Europoje prieš 40 000 metų. Ta nauja rūšis buvome mes – Homo sapiens.

Pasaulio, kuriame gyveno neandertaliečiai, žemėlapis. Didelę jų gyvenamo laikotarpio dalį tolimas šiaurvakarines sritis dengė ledynai.

Neandertaliečių susidūrimas su dabartiniais žmonėmis

Išsirutuliojusios Afrikoje maždaug prieš 130 000 metų, Homo sapiens grupės netrukus pradėjo plisti į Aziją ir Europą. Tebėra neaišku, kodėl jos degė tokia klajonių aistra, tačiau akivaizdu, kad prieš 60 000 metų jos jau buvo išplitusios po Pietų Aziją ir nusigavusios į Australiją. Kitos grupės buvo nukeliavusios į Izraelį prieš 100 000 metų ir laidojo savo mirusiuosius Kafzos ir Schulo olose. Galbūt jos ten susidūrė su neandertaliečiais, – o gal ir ne. Nors neandertaliečiai tiksliai toje pačioje vietoje gyveno prieš 125 000 ir 65 000 metų, archeologams neaišku, ar jie ten tebegyveno, kai pasirodė dabartiniai žmonės, ar visi jau buvo iškeliavę į Europą

Paskutiniai neandertaliečiai, gyvenę Prancūzijoje (prieš 33 000-30 000 metų), pradėjo gaminti papuošalus iš žvėrių kaulų ir dantų; šis vėrinys rastas Arsi prie Kiuro.

Tačiau beveik galima neabejoti, kad kai dabartiniai žmonės prieš 40 000 metų atkeliavo į Rytų Europą, o paskui greitai ėmė sklisti į vakarus, abi rūšys sužinojo apie viena kitą. Nėra kitų tiesioginio jų ryšio ženklų, išskyrus rastus papuošalus iš kaulų ir elnio ragų, kuriuos kai kurie neandertaliečiai pradėjo daryti pietvakarinėje Prancūzijoje apytikriai prieš 33 000 metų. Tai jiems buvo visiškai nauja veikla, o dabartinių žmonių kultūroje ji buvo jau įsigalėjusi. Atrodo, kad neandertaliečiai mėgdžiojo pastaruosius, naudodami savo metodus ir pasirinkdami savo medžiagas, bet įkvėpti to, ką matė dėvint dabartinius žmones.

Gibraltaro žmogus – vienas iš anksčiausiai rastų neandertaliečių. Dabar žinome, kad jis buvo vienas iš vėlyviausių neandertaliečių, nes pietinė Pirėnų pusiasalio dalis buvo paskutinė neandertaliečių prieglauda, dabartiniams žmonėms paplitus po visą likusią Europą.

Labai greitai po šio meto Europoje neliko jokių neandertaliečių pėdsakų, išskyrus Pirėnų pusiasalį. Nėra jokių ženklų, kad būtų vykusios fizinės grumtynės, o ką jau kalbėti apie žudynes arba tokį genocidą, koks vyko, kai europiečiai susidūrė su vietinėmis Amerikos ir Australijos tautomis. Tačiau iš archeologijos šaltinių žinome, kad dabartinių žmonių gyvensena beveik niekuo nesiskyrė nuo neandertaliečių gyvensenos. Jie taip pat medžiojo stambiuosius gyvūnus, naudojo akmenis kaip žaliavą įrankiams, gyveno urvuose. T ai klasikinis tos pačios nišos užėmimo pavyzdys — ir viena rūšis turėjo užleisti vietą kitai. Galbūt stebina tai, kad tą padaryti teko neandertaliečiams. Juk jie jau daug tūkstančių metų gyveno Europoje ir, kitaip nei atėjusių dabartinių žmonių, jų fiziologija buvo labai tinkama atšiaurioms, šaltoms sąlygoms, o dabartinių žmonių kūno sudėjimas ir galūnių proporcijos labiau tiko pusiaujo sritims nei arkties gamtovaizdžiams. Vis dėlto dabartiniai žmonės tikriausiai turėjo bent vieną esminį pranašumą, ir tai, regis, buvo jų kultūra, kuri, matyt, buvo skirtingo pobūdžio psichikos ar proto padarinys.

Lagar Veljo vaikas datuojamas prieš 24 000 metų – taigi 4000 metų po paskutinio mums žinomo neandertaliečio, tačiau manoma, kad jis turi mišrius. Homo sapiens ir neandertaliečio, bruožus; tarp pastarųjų – trumpos, storos jo galūnės. Tai galbūt tų dviejų žmogaus rūšių kryžminimosi liudijimas. Kiti antropologai spėja, kad Lagar Veljo vaikas – tiesiog itin kresnas Homo sapiens berniukas.

Ryškiausias skirtumas tarp neandertaliečių ir dabartinių žmonių yra tai, kad pastarieji kūrė meną: drožė skulptūrėles ir tapė ant urvų sienų. Si veikla galėjo suteikti jiems pranašumą, nes meną buvo galima panaudoti kaip priemonę, padedančią žmonėms prisitaikyti prie sunkių gamtinių sąlygų; pavyzdžiui, jis galėjo tapti informacijos, kad ir apie žvėrių elgesį, saugykla — genties enciklopedija, o per apeigas, susijusias su tuo menu, žmonės būtų galėję keistis žiniomis taip, kaip niekuomet nebuvo daroma neandertaliečių bendruomenėse. Tačiau atrodo, kad didžiuma tų meno kūrinių buvo sukurti neandertaliečiams jau išnykus iš Europos kraštovaizdžio. Turbūt šis menas atspindi ne ką kita, kaip daug didesnį dabartinių žmonių kūrybingumą ir išradingumą, o dėl šio pranašumo jie tikriausiai galėjo greičiau susirasti medžiojamųjų žvėrių ir prisirinkti augalų, galėjo išrasti įrankių, leidžiančių jiems naudoti daugiau ir įvairesnių išteklių, ir pradėjo eksploatuoti gamtą daug intensyviau, negu kada nors tą darė neandertaliečiai. Todėl dabartinių žmonių populiacija augo, o neandertaliečių mažėjo, jiems traukiantis į užkampius, kurių dar nepasiekė dabartiniai žmonės.

Nuo tada, kai buvo atrastos pirmos neandertaliečių fosilijos, dailininkai ir mokslininkai mėgina atkurti, kaip jie galėjo atrodyti. Daug kas priklauso nuo vaizduotės, kad ir šukuosena ar drabužiai. Šis paveikslas (iš TV dokumentinio filmo) kai kam atrodo pernelyg šiurkštus.

Baigiamoji fazė

Vargu ar Pirėnų pusiasalį galima vadinti Europos užkampiu, tačiau atrodo, kad per paskutinius kelis neandertaliečių gyvenimo tūkstantmečius jie ten gyveno vieni. Keista, kad dabartiniai žmonės tarsi laikinai buvo nutraukę savo nepaliaujamą kelionę per pasaulį ir tik maždaug prieš 28 000 metų įžengė į Ispaniją ir Portugaliją. Kai kurie antropologai teigia, kad Lagar Veljo, Portugalijoje, rasti 24 000 metų senumo griaučiai parodo, kad dabartiniai žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi, nes šio individo galūnių proporcijos labai panašios į neandertaliečio, o kaukolė labai panaši į Homo sapiens. Tačiau daugėja duomenų, rodančių, kad taip nebuvo ir kad tie griaučiai tiesiog yra tvirto jaunuolio, tikro dabartinio žmogaus. Vis dėlto tam tikra hibridizacijos galimybė išlieka: galbūt ir šiandien kai kurie iš mūsų dar tebeturi kokių nors neandertalietiškų genų.

Paskutinių neandertaliečių randama piečiausiose vietovėse, ypač palei Gibraltaro sąsiaurį. Ten jie ne tik medžiojo žvėris, bet ir rankiojo maistui moliuskus. Tai gali būti reliktinės grupės, nebegalėjusios didėti dėl dabartinių žmonių viešpatavimo aplinkinėse srityse, pėdsakai. O kai numirė paskutinis grupės narys, atėjo galas ir visai rūšiai — dar vienai šalia rų milijonų, kurioms teko išnykti per Žemės istoriją.

Žmogaus atsiradimo mįslė

Laikas: prieš 5-0,1 milijono metų Vieta: Afrika

Mes esame labai artimi kitų rūšių giminės. Ir vis dėlto atitrukome nuo jų per šviesmečius.

Nykūs, sausringi Etiopijos ir Kenijos gamtovaizdžiai saugoja seniausių žinomų mūsų giminaičių australopitekų fosilijas. Čia randama net 4,5 milijono metų amžiaus dantų, kaukolių skeveldrų, o kartais ir kojų bei rankų kaulų, graužiamų senovės nuosėdų. Kruopščiai juos iškasę ir sujungę, galime įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų protėviai: jie buvo panašūs į beždžiones, 1 m aukščio, su šimpanzių (apie 450 cm3) dydžio smegenimis. Vaikščiojo iš dalies dviem kojomis ir valgė daugiausia vegetarišką maistą: didžiuliai krūminiai dantys leido jiems kramtyti sausas augalų sėklas ir stiebelius. Taip pat Etiopijoje, Omo upės baseine, rasta fosilinė kaukolė, kuriai tik 130 000 metų. Jos smegeninė apie 1400 cm3 talpos — maždaug kaip dabar gyvenančių žmonių. Sis pavyzdys daugelio mokslininkų laikomas pirmuoju iki šiol rastu dabartiniu žmogumi Homo sapiens, ir labai tikėtina, kad jis turėjo tokius pat kalbos ir sim bolinės raiškos gebėjimus, kokius turime mes šiandien Kai kurie jo kaulai liudija, kad jis vaikščiojo visiškai stačias. Kaip mes ištobulėjome nuo tokių į beždžiones panašių protėvių, gyvenusių prieš 4,5 milijono metų, iki turinčių dabartinį ūgį, anatomiją, protą ir kultūrą, yra didžioji žmogaus kilmės paslaptis.

Rekonstruota kaukolė iš Omo Kibišo (Etiopija). Ji 130 000 metų amžiaus ir dabar yra seniausias žinomas fosilijos pavyzdys, priskiriamas Homo sapiens.


Vienu atžvilgiu atsakymas į šį painų klausimą netikėtai paprastas – biologinė evoliucija. Kaip visos rūšys išsirutuliojo vykstant gamtinei atrankai, taip ir mūsų rūšis. Tos atsitiktinės genetinės mutacijos, kurios vienam individui teikė pranašumą prieš kitus, pavyzdžiui, didesnis gebėjimas gamintis įrankius, susirasti maisto arba vaikščioti dviem kojomis, tapo nuolatine populiacijos ypatybe ir pamažu pakeitė mūsų anatomiją, elgesį ir protą iki tokio, kokį turime šiandien. Tačiau nors biologinės evoliucijos procesai duoda atsakymą į žmogaus kilmės klausimą – kaip pirmasis išaiškino Darvinas, – dauguma mūsų norime ne tokio pobūdžio atsakymo. Mums reikia daug išsamesnio šio galvosūkio sprendimo, kuris paaiškintų, kada ir kodėl įvyko konkretūs anatomijos, elgesio ir proto pokyčiai.

Žmogaus evoliucijos schema, vaizduojanti dabartinių rūšių įvairovę. Antropologai dar neatsakė į klausimą, kiek tiksliai rūšių gyveno vienu metu, tačiau nauji atradimai rodo jų buvus daugiau, nei manyta, ypač prieš 2 milijonus metų.

Bendros specialistų pastangos

Pasirodo, kad tokį sprendimą daug sunkiau padaryti, ir tokiam iš menkų fosilijų fragmentų sudarytam pavyzdžiui ištirti reikia visos armijos įvairių sričių mokslininkų pastangų. Iš tikrųjų fosilijos tėra vienas iš kelių duomenų šaltinių. Nors anatomija šiek tiek padeda išaiškinti praeities gyventojų elgesį, kitos žinios gaunamos iš akmeninių daiktų, maisto atliekų, ugniaviečių ir kitų mūsų protėvių gyvenimo pėdsakų, o tai yra archeologų sritis. Taip pat svarbu turėti žinių apie aplinką, kurioje gyveno mūsų protėviai, o tam reikia geologų ir ekologų. Įvairiais moksliniais metodais stengiamasi išgauti kuo daugiau informacijos iš palaikų — taigi vieną iš pagrindinių vaidmenų tiriant žmogaus kilmę vaidina fizikai ir chemikai. Be to, reikia tyrinėti ne tik praeities liudijimus. Norint išaiškinti, kur ir kada vyko žmogaus evoliucijos pirmieji etapai — mūsų linijos atsiskyrimas nuo tos, kuri veda į šimpanzę, – ir paskutinės stadijos, kai atsirado dabartiniai žmonės, būtina išmanyti apie genetinę dabar gyvenančių žmonių įvairovę.

Hadare, Etiopijoje, rasti fosilizuotos „Liusi“, Australopithecus afarensis, liekanos, kurioms 3,5 milijono metų. Išliko apie 50 procentų griaučių, ir jie liudija, kad šios rūšies būtybė vaikščiojo dviem kojomis, tačiau anatomiškai buvo prisitaikiusi ir laipioti medžiais.

Ne kopėčios, o krūmas

Iškastos fosilijos ir archeologiniai radiniai per pastaruosius kelis dešimtmečius kai kuriais atžvilgiais padarė žmonių kilmės galvosūkį dar sunkiau išsprendžiamą – tačiau ir daug įdomesnį. Kadaise manyta, kad žmogaus evoliucija panaši į kopimą kopėčiomis: iš vienos rūšies išsirutuliojo kita ir pamažu susiformavo į mus panašesnė būtybė. Tačiau nauji radiniai parodė, kad taip nėra: žmogaus evoliucija panašesnė į krūmą su daug skirtingų šakų, ir kiekviena šaka mūsų protėvius ir giminaičius nuvedė truputį kita kryptimi, bet visos jos, išskyrus vieną, pasirodė esančios evoliucinės aklavietės. Todėl pasidarė sunku atpažinti, kurios rūšys yra kurių protėviai ir kiek iš tikro rūšių atstovauja mūsų turimi fosilijų pavyzdžiai.

Be to, sužinojome, kad dabartinių žmonių elgesio ir anatominių bruožų visumos elementai nebūtinai visuomet pasireiškia visi drauge — daugelis jų buvo būdingi ir kitoms, jau išnykusioms rūšims. Pavyzdžiui, dviem kojomis vaikščiojo kelių rūšių australopitekai, be to, jie tikriausiai dirbosi akmeninius įrankius, — o kadaise buvo manyta, kad tai tik Homo ypatybė. Per vėlesnes žmogaus evoliucijos stadijas neandertaliečiai turėjo beveik tokio pat dydžio kaip mūsų smegenis, medžiojo stambiuosius žvėris ir tikriausiai šnekėjo sudėtinga kalba, tačiau jie irgi buvo evoliucinė aklavietė.

Homo ergaster

Taigi rastos fosilijos leido mums atsikratyti pernelyg supaprastinto supratimo apie evoliucinę pažangą kaip kopėčias, todėl dabar daugiau dėmesio kreipiame į žmogaus protėvių ir giminaičių elgesio ekologiją ir atrankos veiksnius, skatinusius pokyčius, kuriuos jiems teko patirti. Šie veiksniai dažnai atsirasdavo dėl ryškių aplinkos pokyčių, vykusių per pastaruosius kelis milijonus metų ir sukūrusių evoliucines grįžtamojo ryšio sistemas, todėl vieni laimėjimai neišvengiamai vesdavo prie kitų. Paimkime kaip pavyzdį perėjimą prie įprasto vaikščiojimo dviem kojomis, gausesnio mėsos valgymo, apie 900 cm3 talpos smegeninę ir patobulėjusius akmenų tašymo įgūdžius — visa tai maždaug prieš 1,8 milijono metų buvo būdinga rūšiai, vadinamai Homo ergaster.

Šias 3,5 milijono metų senumo australopitekų pėdas Laetolyje, Tanzanijoje, aptiko Mary Leakey. Šios pėdos – puikus vaikščiojimo dviem kojomis įrodymas.

Atrodo, kad vaikščioti tik dviem kojomis pradėta prieš 2 milijonus metų, o taip elgtis paskatino persikėlimas į savanos aplinką, kai pusiaujo Afrikoje smarkiai sumažėjo kritulių kiekis. Įpratus vaikščioti stačiomis, mūsų protėvių kūnui tekdavo mažiau saulės spindulių, kūno temperatūra išsilaikydavo žemesnė, ir todėl jie galėjo ieškoti maisto, kai kiti gyvūnai turėjo ilsėtis pavėsyje. Be to, tikėtina, jog gyvenimas atviresnėje aplinkoje vertė mūsų protėvius gyventi didesnėmis socialinėmis grupėmis, kad galėtų apsiginti nuo mėsėdžių žvėrių. Kadangi daugybės socialinių santykių klausimų sprendimas — vienas iš daugiausia proto pastangų reikalaujančių darbų, kuriuos mes atliekame, manoma, kad dėl tokios gyvensenos padidėjo šios protėvių grupės smegenys. Antra vertus, tai galėjo atsitikti tik gerai maitinantis ir valgant mėsą, nes dėl to sumažėjo žarnų ilgis ir daugiau medžiagų apykaitos energijos buvo panaudojama didesnėms smegenims maitinti. O valgyti mėsą tapo įmanoma, pradėjus naudoti aštrius akmeninius įrankius skerdienai pjaustyti ir atsiradus galimybei medžioti, kai liūtai ir hienos turėjo ilsėtis pavėsyje.

Didėjant smegenims protiniai gebėjimai padėjo gamintis veiksmingesnius įrankius, organizuotai ieškoti maisto ir gyventi dar didesnėmis socialinėmis grupėmis. Taigi grįžtamasis ryšis tarp šių skirtingų raidos laimėjimų buvo būtinas veiksnys, paskatinęs Homo ergaster — vienos pagrindinių rūšių žmogaus evoliucijoje, iš kurios tikriausiai kilome ne tik mes, bet ir neandertaliečiai, — atsiradimą.

Kairėje. Omo upės, tekančios Etiopijos pietuose, baseine yra itin ilgų plioceno ir pleistoceno nuogulų sluoksnių. Tarp čia randamų fosilijų yra 3 milijonų metų senumo žmogaus protėvių fosilijų. Dešinėje. 1,6 milijono metų senumo pavyzdys WT-1500, arba Nariokoto- mos berniukas, – geriausiai išsilaikę griaučiai iš mūsų evoliucinės praeities. Jis priskiriamas Homo ergaster, jau tikrai dvikojam žmogui visiškai šiuolaikinės kūno laikysenos, nors smegeninė liko maždaug 1000 cm3 talpos, daug mažesnė už dabartinio žmogaus.

Dabartinių žmonių atsiradimas

Sis evoliucinių laimėjimų, įvykusių maždaug prieš 2 milijonus metų, pavyzdys parodo, kad, norint išspręsti žmogaus kilmės galvosūkį, nepakanka paprasčiausiai sukaupti visus duomenis ir sudėlioti tam tikra eilės tvarka, bet būtina suprasti, kaip jie tarpusavy susiję. Lygiai tas pats pasakytina apie naujausią uždavinį, susijusį su anatominiu atžvilgiu dabartinių žmonių atsiradimu. Šioje srityje tarp turimų duomenų yra fosilijų pavyzdžiai, tarkim, kaukolė iš Omo, ir faktas, kad visi žmonės genetiškai labai panašūs į vienas kitą – daug labiau negu kitos rūšys, nors ir gyvename įvairiose pasaulio dalyse ir smarkiai skiriamės savo gyvensena, — ir kad šiandien nebėra gyvos nė vienos kitos žmogaus rūšies. Pastarasis faktas išskirtinis, nes per visą žmogaus evoliuciją iki 28 000 metų prieš mūsų laikus Žemėje vienu metu visad gyveno bent keletas skirtingų rūšių.

Sprendžiant šią galvosūkio dalį, kyla ypač daug ginčų, o sunkiausiai sprendžiami klausimai, kaip dabartiniai žmonės išsivystė ir pasklido iš Afrikos. Ilgą laiką daugelis XX a. antropologų manė, kad žmonės iš Afrikos pasklido tik vieną kartą, truputį vėliau kaip prieš 2 milijonus metų. Jie spėjo, kad vienintelė Homo sapiens rūšis atsiradusi iš skirtingų protėvių — neandertaliečių Europoje ir Homo erectus (stačiųjų žmonių) Azijoje. Ši samprata buvo vadinama „regioninio tęstinumo modeliu. Tačiau šiandien jo šalininkų liko mažai. Dabar dauguma antropologų, genetikų ir archeologų sutaria, kad dabartiniai žmonės atsirado apytikriai prieš 130 000 metų Rytų Afrikoje tikriausiai ypač nepalankiomis aplinkos sąlygomis, dėl kurių susidarė atrankos veiksniai, paskatinę anatominius ir — dar svarbiau — pažinimo pokyčius. Atrodo, kad žmonių skaičius tuo metu sumažėjo net iki 10 000, taigi galėjome greitai išnykti, palikdami pasaulį neandertaliečiams Europoje ir Homo erectus Az)o]e.. Tačiau mes išgyvenome ir, įvairiais srautais sklisdami iš Afrikos prieš 100 000-50 000 metų, galų gale išplitome pasaulyje ir išstūmėme kitas žmogaus rūšis. O kaip sugebėjome tą padaryti, yra dar viena akmens amžiaus paslaptis.

Abėcėlės kilmė

Laikas: II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia Vieta: Egiptas arba Palestina

Žmogui visuomet rūpėjo sužinoti, kaip atsirado raštas. „Istorijos tėvas“ Herodotas mini, kad finikiečiai atkeliavo į Graikiją su vyru, vardu Kadmas. Ten jie įdiegė raštą ir kitus menus.
JOSEPH NAVEH, 1975

Daugelio kalbų kraštas: Viduriniai Rytai pirmosios abėcėlės atsiradimo metu, apie 1500 m. pr. Kr.

Rašto kilmė — grynas galvosūkis, bet dar painesnė pirmosios abėcėlės mįslė. Gerai žinoma, kad ji pasiekė šiuolaikinį pasaulį per senovės Graikiją -juk ir tarptautinis žodis „alfabetas“ (abėcėlė) kilęs iš pirmųjų dviejų graikų kalbos raidžių, alfos ir betos, – tačiau tiksliai nežinome, kaip ir kada jis pasirodė Graikijoje, kaip graikai sumanė pridėti raides balsiams ir kai kuriems priebalsiams išreikšti ir kaip — o tai dar svarbiau – abėcėlės idėja pirmąkart kilo II tūkstantmetyje pr. Kr. rytiniame Viduržemio pajūryje gyvenusioms visuomenėms, senesnėms už graikų civilizaciją.

Daug mokslininkų savo gyvenimą skyrė šiems klausimams spręsti, tačiau per maža faktinių duomenų, kad būtų galima daryti tvirtas išvadas. Ar abėcėlė susiformavo iš Mesopotamijos dantiraščio, Egipto hieroglifų ar Kretos linijinio A ir linijinio B rašto, ar jos idėja nelauktai kilo kokiam nors nežinomam žmogui? Ir kodėl manyta, kad raidynas reikalingas? Ar tai buvo komercinės būtinybės paskatintas reiškinys, kas atrodo labiausiai tikėtina? Kitaip tariant, galbūt verslas reikalavo paprastesnių ir spartesnių sandorių užrašymo priemonių negu, tarkime, babiloniečių dantiraštis arba egiptiečių hieroglifai, taip pat patogesnio būdo užrašyti įvairiausioms kalboms, kuriomis kalbėjo Viduržemio jūros imperijų ir grupių žmonės, bendraujantys vieni su kitais. Jeigu taip, tai stebėtina, kad ankstyvuosiuose graikų alfabetiniuose įrašuose visai nekalbama apie prekybą ir verslą. Šios ir kitos aplinkybės paskatino kai kuriuos mokslininkus padaryti priešingą prielaidą, kad graikų alfabetas buvo išrastas, norint užrašyti žodinius Homero epus VIII a. pr. Kr.

Nuo mito iki hipotezių
Kol nebuvo įrodymų, tuštumą užpildydavo pasakojimai ir mitai. Dažnai abėcėlės išradėjų aureolė priskiriama vaikams, nes jie nebūtų turėję išankstinio nusistatymo suaugusiųjų išrastų raštų atžvilgiu. Pasak vienos tokios versijos, sumaniam kanaaniečių berniukui šiaurės Sirijoje, kuriam įgriso mokytis dantiraščio, kilo mintis apie nedidelį skaičių ženklų, reiškiančių atskirus priebalsius (kaip egiptiečių hieroglifuose), ir jis išrado naujų rašmenų pagrindiniams savo gimtosios semitų kalbos priebalsiams išreikšti. Galbūt jis iš pradžių braižinėjo juos kažkurios senovinės gatvės smėlyje: paprasto namo kontūro formos semitų rašmuo betas tapo ženklu, reiškiančiu b. Mūsų laikais Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip atsirado abėcėlė“ pagrindinė veikėja, mergaitė, vardu Tafimai, sukuria simbolius, jos pavadintus „garsiniais piešiniais“. Raidė A yra karpio plačiai atvertomis žiotimis piešinys; Tafimai aiškina savo tėvui, kad taip atrodanti jo burna, tarianti garsą aaa. Raidė O atitinka kiaušinio ar akmens

formą ir atrodo panaši į tėvo burną, sakančią ooo. Raidė S vaizduojanti gyvatę ir reiškianti gyvatės šnypštimą. Tokiu pramanytu būdu Tafimai sukūrusi visą abėcėlę.
Puikus poetas Williamas Blake’as „Jeruzalėje“ rašo: „Dievas… šiurpiame urve slaptingojo Sinajaus / Žmogui davė nuostabųjį rašto meną“. Kadaise, žvelgiant į mažą sfinksą Britų muziejuje, atrodė, kad Blake’as teisus, bent dėl raidyno kilmės. Tą sfinksą 1905 m. egiptologas seras Flindersas Petrie rado Serabit ei Chadime, Sinajaus pusiasalyje, nuošalioje vietoje toli nuo civilizacijos. Ten jis kasinėjo senose turkio kasyklose, veikusiose senovės Egipto laikais. Patrie priskyrė sfinksą XVIII dinastijos viduriui; dabar jis datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Viename jo šone išraižytas keistas užrašas. Kitame šone, tarp liūto letenų, yra panašių įrašų ir dar egiptiečių hieroglifų, kurie sako: „turkio savininkės Hator mylimasis“. Ant šios atokios vietovės uolų rasta ir kitų įrašų, tokių kaip šie:

Petrie spėjo, kad tas raštas turbūt yra alfabetinis, nes jį sudaro mažiau kaip 30 ženklų (kitaip nei teksto rašmenys). Be to, Petrie manė, kad įrašas tikriausiai parašytas semitų kalba, nes žinojo, kad semitai iš Kanaano (dabar Izraelis ir Libanas) dirbo šiose kasyklose, daugeliu atvejų kaip vergai. Po dešimties metų kitas egiptologas seras Alanas Gardineris tyrinėjo „pirmykščius Sinajaus rašmenis“ ir atkreipė dėmesį į kai kurių jų panašumą į piktografinius egiptiečių hieroglifus. Tada Gardineris kiekvieną ženklą įvardijo semitišku žodžiu, tapačių to ženklo reikšmei egiptiečių kalba (semitų kalbos žodžiai buvo žinomi iš Biblijos tyrinėjimų):



Šie semitiški pavadinimai sutampa su hebrajų abėcėlės raidžių pavadinimais — tai Gardinerio nenustebino, nes jis žinojo, kad hebrajai gyveno Kanaane II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tačiau nors pavadinimai yra tie patys, hebrajų ratdat\ forma skiriasi nuo pirmykščių Sinajaus rašmenų, o tai reiškia, kad tarp jų nėra tiesioginio sąryšio.

Gardinerio hipotezė leido jam išversti vieną iš Sera- bit ei Chadimo sfinkso įrašų:

Perteikus lotyniškais rašmenimis ir įrašius balsius, tai būtų „Baalat“. Hebrajų ir kitų semitų raštuose balsiai nežymimi; skaitytojas, mokantis kalbą, balsius atspėja. Toks Gardinerio perskaitymas turi prasmę: Baalat yra tame Sinajaus krašte vartotas semitiškas deivės Hator vardas, reiškiantis „garbingoji ponia“. Todėl atrodo, kad sfinkso įrašas dvikalbis. Deja, tolesnis šifravimas nedavė prasmingų rezultatų, daugiausia dėl medžiagos stygiaus ir dėl to, kad daugelis pirmykščių Sinajaus rašmenų neturėjo hieroglifinių atitikmenų. Mokslininkų viltys šiuose išraižytuose ženkluose rasti biblinio Išėjimo iš Egipto istoriją žlugo. Bet visai galimas dalykas, kad panašius rašmenis vartojo Mozė Dešimčiai Dievo įsakymų užrašyti ant akmens plokščių.

Pirmasis pasaulyje alfabetinis raštas? Užrašas iš Vadi ei Holo (Egiptas), apie 1900-1800 m. pr. Kr.


Iki šiol nežinome, ar Gardinerio spėjimas 1916 m. buvo teisingas, nors jis tikėtinas. Keletą dešimtmečių po Petrie atradimų Sinajuje buvo manoma, kad tie užrašai yra „trūkstama grandis“ tarp egiptiečių hieroglifų ir pirmųjų dokumentais patvirtintų abėcėlių. (Pastarosios priklauso Ugaritui, dabartinei Ras Samrai Sirijos pajūryje, kur XIV a. pr. Kr. buvo vartojama 30 ženklų dantiraščio abėcėlė, ir finikiečiams, gyvenusiems Kanaane II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir vartojusiems 22 raides priebalsiams žymėti.) Tačiau kodėl gi žemą padėtį užimantys — ir turbūt neraštingi – atkampaus Sinajaus kalnakasiai turėję sukurti abėcėlę? Jie akivaizdžiai nepanašūs į išradėjus. Vėlesni atradimai Libane ir Izraelyje parodė, kad abėcėlės sukūrimo Sinajuje hipotezė — romantiškas prasimanymas. Šie įrašai, priskiriami XVII ir XVI a. pr. Kr., leidžia daryti išvadą, kad tuo metu Kanaano krašte gyvenę žmonės nebuvo abėcėlės išradėjai, ir tai visiškai suprantama. Jie buvo kosmopolitiški prekiautojai Egipto, hetitų, Babilonijos ir Kretos prekybinių kelių kryžkelėse; jiems reikėjo rašto, kuris lengvai išmokstamas, greitai rašomas ir nedviprasmiškas. Nors tai neįrodyta, galimas dalykas, kad pirmieji abėcėlę pradėjo vartoti kanaaniečių protėviai.

Nauji liudijimai iš Egipto
Tačiau visai neseniai šį vaizdą pakeitė nauji atradimai pačiame senovės Egipte, ir dabar atrodo, kad galima peržiūrėti Gardinerio teoriją. 1999 m. archeologai iš Jeilio universiteto Johnas Colemanas Darnellis ir jo žmona Deborah, žvalgydami pietų Egipto dykumoje senovės keliautojų maršrutus, Vadi el Hole, į vakarus nuo Tėbų, aptiko įrašus akmenyje, kurie, kaip atrodo, parašyti senovine abėcėle. Įrašai datuojami apie 1900-1800 m. pr. Kr., o tai reikštų, kad jie daug ankstesni už Libane ir Izraelyje rastus įrašus ir yra seniausi žinomi alfabetiniai tekstai.


Tie du trumpi įrašai parašyti semitų raštu ir, pasak ekspertų, jų raidynas tikriausiai susidarė panašiu būdu kaip pusiau kursyvinė egiptiečių rašto forma. Manoma, kad juos parašė raštininkas, keliaujantis su samdinių grupe (daug tokių samdinių tarnaudavo faraonams). Jei paaiškės, kad ši prielaida teisinga, tada atrodytų, jog abėcėlės sumanymas buvo įkvėptas egiptiečių hieroglifų ir išrasta ji Egipte, o ne Palestinoje. Tačiau naujieji duomenys jokiu būdu nėra įtikinami, ir panašių įrašų paieškos tęsiasi. Abėcėlės kilmės mįslė dar neįminta.

Kodėl inkai aukojo vaikus?

Laikas: XIV-XV a.
Vieta: Ekvadoras, Peru, Čilė, Argentina ir Bolivija

Kartą į šią salą buvo pristatyta keturiolikmetė mergaitė, tačiau vyriausiasis palydovas ją atleido. Kruopščiai apžiūrėjęs jos kūną, po viena krūtimi rado apgamėlį. Todėl buvo nuspręsta, kad ji būtų netinkama auka jų dievui.
BERNABE COBO, 1653

Tėvas Bernabe Cobo, vienas ankstyvųjų ispanų metraštininkų, aprašinėjusių inkų imperiją, pasakoja mums tokią istoriją apie mergaitę, atvežtą į Titikakos ežero Saulės salą, kur dabar yra Bolivijos Respublika. Mergaitė turėjo būti paaukota vieno iš didžiųjų senovės Andų piligrimystės centrų ir religinių šventovių šventykloje. Tačiau ji išgyveno ir papasakojo savo istoriją vienam
iš ispanų, atvykusių į salą praėjus keleriems metams po imperijos užkariavimo 1532 m.


Mes apie inkus sužinome iš ankstyvųjų metraštininkų, pavyzdžiui, Cobo, ir iš šių laikų archeologinių tyrimų. Žinome, kad inkų imperija buvo didžiulė, daugiatautė, daugiakalbė valstybė, nusidriekusi daugiau kaip 4000 km. Tautos, padėjusios pagrindą valdančiosioms dinastijoms kažkuriuo XIII—XIV a. metu, gyveno Kuske, aukštai Anduose, fiziniame ir dvasiniame jų pasaulio centre. Per kelias kartas kečujų kalba kalbantys inkų imperijos protėviai užkariavo dešimtis įvairių etninių grupių, tautų ir teritorijų šioje plačioje Pietų Amerikos srityje. Dažnai vyko sukilimai ir buvo sunku valdyti tokią plačią teritoriją ir daugybę žmonių. Kaip ir kitose pasaulio senovės imperijose, čia valstybinė religija tapo pagrindine priemone skirtingoms žmonių grupėms sujungti bei valdyti ir valdančiųjų dinastijų valiai primesti.

Inkų mergaitės mumija, išlaisvinta iš ledo per sniego griūtį, įvykusią 1995 m., Ampato viršūnėje. Peru aukštumose


Šių dienų maestrą, arba šamane, degina kokainmedžio lapus ir smilkalus per aukojimo apeigas.

Šventosios Andų vietos
Inkų imperijos laikais ir ankstesniais šimtmečiais Andų tautos statė šventyklas šventose vietose, vadinamose huakose (huacas). Huaka buvo bet kuri natūrali arba žmogaus pritaikyta gamtos vieta, turinti dvasinės galios; jos buvo įrengiamos urvuose, prie šaltinių, ant didelių uolų, kalvų viršūnėse, šalia fontanų ir tiltų, viršukalnėse. Huakose buvo įprasta atnašauti aukas. Dažniausiai buvo aukojami kokainmedžio lapų krepšiai, spalvotos jūrų kriauklės, lamos, alpakos, kukurūzų alus, audiniai, metalinės statulėlės, o kartkartėmis vaikai. Visame Kusko krašte ankstyvieji inkai pastatė šimtus šventyklų, ir kiekvieną jų prižiūrėdavo kylančios imperijos giminingos grupės.


Augant imperijai, valstybė ėmė statyti didesnes šventoves, tokias kaip Saulės salos šventykla. Pagrindinėse Andų huakose statomi šventyklų kompleksai būdavo skiriami saulės, mėnulio, griaustinio ir kitiems dievams. Daug energijos ir išteklių buvo įdedama palaikyti religijai, siejamai su huakų apeigomis, o įspūdingos šventyklos pabrėžė politinę ir ideologinę Kusko diduomenės valdžią, nuo kurios priklausė valdinių gyvenimas.

Viršuje Sidabruotos moters skulptūrėlės, rastos drauge su kitame puslapyje parodyta berniuko mumija, detalė. Ji apsiausta plonais audeklais, susegtais tupu smeigtuku. Kairėje Archeologai prižiūri kasinėjimą Lulailako viršūnėje, kur daugiau kaip 6700 m aukštyje buvo rasti inkų paaukotos mergytės palaikai.

Žmonių aukojimas
Žmonių aukojimas nebuvo inkų išradimas. Priešistoriniame Andų mene pilna aukojamų žmonių, paprastai karo belaisvių, atvaizdų – tarkim, kai kuriose iš pirmųjų Peru stelų vaizduojami belaisviai nukirstomis galvomis. Kitų kultūrų gyventojai žmonių galvas pasiimdavo ir kaip trofėjus. Tačiau inkams tokia veikla buvo tik valstybinės religijos ir imperinės ideologijos, vienijančios imperiją, sudėtinė dalis.


Būtent šis kontekstas paaiškina vaikų aukojimą. Vaikai buvo aukojami politiškai svarbiose apeigose, vadintose capac hucha. Šis terminas, anot Colino McEwano ir Maarteno van de Guchte’s, reiškia „karališkoji pareiga“; šie mokslininkai aprašo, kaip vaikai, nuo šešerių iki dešimties metų amžiaus, buvo siunčiami iš įvairių imperijos kaimų ir miestų į sostinę Kuską. Kai kuriems tekdavo nukeliauti šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Šioje kelionėje, kai eidavo per kaimus, vaikai ir jų palydovai, iškilmingai žengdami, dainuodavo. Kartą Kuske tie vaikai buvo surinkti miesto vidury, ir inkų žyniai juos simboliškai sutuokė. Po gausaus gyvulių ir kitų gėrybių aukojimo vaikai buvo iškilmingai apvesti aplink didžiąją aikštę. Paskui išsiųsti atgal į gimtuosius kaimus bei miestus, ir čia buvo surengtos naujos iškilmės. Apeigų kulminacija tapo vaikų apsvaiginimas alkoholiu bei kitomis medžiagomis ir nužudymas huakoje, susijusioje su jų tėviške.


Archeologai randa vaikų aukų įvairiose Andų vietose. Palaikų iš šių capac hucha apeigų aptinkama salose, urvuose ir kalnų viršūnėse. Daug aukų sniegu apklotose Andų kalnų viršūnėse — dažnai vulkaninės kilmės — atrado archeologas Johanas Reinhardas. Šių aukų ieškojimas – vienas iš sunkiausių archeologinių darbų pasaulyje: Reinhardui ir jo kolegoms tenka kopti į daugiau kaip 6000 m aukščio viršukalnes, kovoti su nuovargiu, ledu, pelenais ir sniegu. Stebina senovės žmonių ryžtas kopti į tuos pačius kalnus be šiuolaikinės
įrangos.


Mumijų atradimas priklauso tiek nuo sėkmės, tiek nuo gebėjimo. Gebėjimas kyla iš žinojimo, kur ieškoti pagal paviršinius pėdsakus, o sėkmę lemia tinkamas aplinkos sąlygų derinys, atidengiantis palaikus. Norėdami paimti mumijas, kol jų nepavogė plėšikautojai ar nesunaikino nepalankios oro sąlygos, Reinhardas su savo grupe turi prakapoti ledą ir kietą dirvą, moksliškai aprašyti radinius ir saugiai nugabenti mumiją į savo bazę.
Metraščiuose yra iškilmingų apeigų, su- sijusių su vaikų aukojimu, aprašymų. Dabar archeologiniai radiniai iš Ampato netoli Arekipos, Peru, patvirtina, kad šie dokumentai teisingi. Ampato mergelė – tai jauna mergaitė nuostabia, plunksnomis papuošta šukuosena, palaidota kartu su keramikos dirbiniais, šaukštais, mediniais puodeliais, aprengtomis metalo skulptūrėlėmis, maistu ir puikiais audiniais. Į kalno viršūnę buvo atnešta raudonžemio, šventos spalvos, ir įberta į jos kapą. Aplink aukojimo vietą, kurioje tikriausiai buvo paaukota keletas mažų vaikų, buvo pastatyta platformų ir galbūt kitų pastatų.


Palyginti su kitomis Senojo ir Naujojo pasaulio imperijomis, inkų valstybėje žmonių aukojimas buvo gana retas reiškinys. Vis dėlto vaikai buvo aukojami, ir tai buvo daroma nepaprastai svarbiais religiniais bei politiniais tikslais. Vietinis valdovas, paaukojęs savo vaiką, tuo pareikšdavo savo ištikimybę inkų valstybei ir jų garbinamiems dievams kūrėjams. Dešimčių vaikų, iškilmingai vedamų į Kuską, kad būtų parengti aukojimui, reginys kasmet primindavo inkų valstybės galybę. Tik suprasdami politinę ir religinę inkų imperijos logiką jos istoriniame kontekste, galime kaip reikiant įvertinti šią tragišką, bet galingą valstybės instituciją.

Piečiausiai, Sero ei Plomo viršūnėje, 6000 m aukštyje, rasta inkų mumija; ši mergaitė buvo paaukota drauge su įvairiomis skulptūrėlėmis ir kokainmedžio lapų maišeliu.

Ledo žmogus. Piemuo ar šamanas?

Laikas: 3300-3200 m. pr. Kr. Vieta: Italijos Alpės

Atsitikimas Alpėse: Hauslabjoche rastas lavonas. Mirusio žmogaus tapatybė nenustatyta. Sprendžiant iš šalia kūno rastų daiktų, galima manyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko net devynioliktame amžiuje.
POLICIJOS ATASKAITA KONRAD ŠPINDLERYJE, 1994

Ledo žmogus 1991 m. rugsėjį dar buvo iš dalies įšalęs į ledą, nors per pirmą bandymą kūnas buvo išlaisvintas iki šlaunų. Tik kai žmogaus palaikai buvo nugabenti į Insbruko teismo medicinos institutą, paaiškėjo jo tikrasis amžius ir reikšmė.

DU vokiečių alpinistai 1991 m. rugsėjo 19 d. atrado seniausią išlikusį žmogaus kūną, užregistruotą šiais laikais. Radinio vieta buvo Italijos Pietų Tirolis, netoli pagrindinio Alpių kalnagūbrio ir tik truputį daugiau kaip 90 m nuo sienos su Austrija. Sis Alpių ruožas
vadinamas Ectalerio (Otztaler) Alpėmis (pavadinimas kilęs iš ilgo siauro Ectalio slėnio vardo). Paprastai šie palaikai vadinami Eciu (Otzi) – šį vardą sukūrė vienas austrų žurnalistas, susiejęs „Ectalį“ su „ječiu“. Tačiau daugelis paprasčiausiai vadina palaikus Ledo žmogumi.

Negyvenama ir atoki radinio aplinka paskatino kurti įvairias hipotezes apie tai, kaip žuvo Ledo žmogus. Mokslinė analizė davė nemažai duomenų apie jo sveikatos būklę ir įrankius, kuriuos jis nešėsi ir kurie buvo rasti išsimėtę aplink palaikus siauroje lomoje. Tie įrankiai teikia duomenų apie Ledo žmogaus tapatybę ir leidžia archeologams spėti, ką jis čia aukštai Alpėse veikė.

Nebaigto lanko strypas, strėlių strypeliai ir odinė strėlinė iš Ledo žmogaus ginkluotės. Jeigu jis ketino medžioti, tai nebuvo
gerai pasiruošęs.

Mirusiojo kūnas, drabužiai ir įrankiai
Pasirodė, kad tai 25-45 metų amžiaus vyras; puiki jo išsilaikymo būklė reiškė, kad išliko net molekulinė audinių sandara. Šio nepaprasto išsilaikymo priežastis buvo gamtos reiškinių, tiek sukėlusių jo mirtį, tiek vykusių po jo mirties, seka. Manoma, kad tas vyras mirė užkluptas ankstyvos rudens pūgos. Plonas sniego sluoksnis neleido lavono naikinti vabzdžių lervoms, kol jį palengva džiovino rudens vėjai. Iš esmės vyko natūralus sausas užšaldymas. Lavono būklė jau buvo iš esmės stabilizavusis, kai užėjo žiema ir jis buvo apklotas storu sniego sluoksniu. Datavimas radioaktyviosios anglies metodu – dėl didesnio patikimumo atliktas keturiose skirtingose laboratorijose — parodė, kad ši tragedija įvyko maždaug 3300-3200 m. pr. Kr. Vyro palaikai tikriausiai taip išgulėjo daugiau kaip 5000 metų, kol nutirpus sniegui – tirpimą pagreitino vėjo iš Sacharos atneštos dulkės 1991 m. liepą — vėl buvo atidengti.

Ledo žmogaus rekonstrukcija su visa apranga ir ginklais. Nendrių arba šiaudų apsiaustai kai kuriose Europos dalyse dar buvo dėvimi XVIII a.

Taigi toks Ledo žmogaus išsilaikymas ne tiek paslaptingas, kiek nuostabus, tačiau jo mirties aplinkybės ir daiktų, kuriuos nešėsi, reikšmė iš tikro kelia daug klausimų. Ledo įduboje šalia kūno rasta daug daiktų: varinis kirvis su kukmedžio rankena, nebaigtas lankas, taip pat iš kukmedžio, kuprinė, padaryta iš maumedžio lentelių ir kailio, titnaginis peilis su makštimi, elnio odos strėlinė su dviem strėlėmis titnaginiais antgaliais ir dvylika nebaigtų strėlių strypų, veršiuko odos kapšas, kabėjęs prie diržo. Be šių įrankių, išliko ir nemažai drabužių: kailio blauzdinės ir kepurė, kailinis pončo tipo viršutinis drabužis, odiniai batai, prikimšti žolės dėl šilumos, ir šiaudų apsiaustas, kuris galėjo būti naudojamas ir kaip patiesalas ar antklodė. Nors ir be šiltų šiuolaikinių neperšlampamų medžiagų, tai buvo aprangos komplektas, galintis puikiai apsaugoti nuo atšiauraus Alpių klimato, bent ne žiemos mėnesiais.

To negalima pasakyti apie jo įrankius, o nebaigtas lankas ir nebaigta dauguma strėlių rodo, kad jis nebuvo gerai pasirengęs kelionei. Be to, jis negalėjo pasigirti sveikata. Pirštų nagų tyrimas atskleidė, kad per šešis mėnesius prieš mirtį jis bent tris kartus rimtai sirgo (dėl to sustodavo augę nagai). Dar jis turėjo tatuiruočių virš juosmens, ant kairės blauzdos, dešinės kulkšnies ir kelio. Jos galėjo būti padarytos ne pasipuošimo, bet greičiau gydymo tikslu, nes Ledo žmogus sirgo artritu. Gaubtinės žarnos turinio tyrimas parodė, kad buvo apsikrėtęs zoo- parazitais, o tai galėjo sukelti chronišką viduriavimą. Tačiau didžiausia bėda buvo tai, kad neseniai jam neabejotinai buvo lūžę aštuoni šonkauliai. Jie buvo pradėję gyti, bet traumos požymiai davė pagrindą spėti, kad Ledo žmogus patyrė smurtą ir buvo priverstas bėgti iš kaimo, o traukiantį per Alpes su nebaigtais įrankiais, jį užklupo ankstyva žiemos pūga.

Tarptautinė specialistų grupė kruopščiai ištyrė Ledo žmogų, norėdama nustatyti jo amžių, sveikatos būklę ir rasti duomenų, nurodančių jo mirties priežastį.
Kai kurių mokslininkų nuomone, šlifuotas balto marmuro skrituliukas su pririštomis odinėmis juostelėmis rodo, kad Ledo žmogus buvo šamanas. Dešinėje Ectalio palaikai su kai kuriais daiktais. Vario kirvis, pririštas prie medinės rankenos, rastas greta mirusiojo kūno, buvo vienas pirmųjų daiktų, padėjusių nustatyti jo amžių.

Piemuo ar šamanas?
Taip pat galimi kitokie aiškinimai. Pasak vienos tokios versijos, jis paprasčiausiai buvo piemuo. Prie palaikų rastų samanų tyrimas parodė, kad jis atkeliavo iš pietinės Alpių pusės, ir visiškai įmanoma, kad Ledo žmogaus tėvynė buvo Vinšgau, tik apie 20 km į pietus nuo jo mirties vietos. Iš žiedadulkių sprendžiama, kad mirtis įvyko anksti rudenį, galbūt dėl nelaimingo atsitikimo, kai jis, būdamas prastos sveikatos, varė bandą į kalnų ganyklas, o tuomet užėjo žiemiška audra. Galbūt jis mėgino prisiglausti negilioje įduboje, kur ir buvo rastas negyvai sušalęs.
Vis dėlto ne visus tenkina tokie proziški aiškinimai, ir yra manančių, kad Ledo žmogus iš tikrųjų buvo šamanas. Įrodymais laikomi nebaigti medžioklės įrankiai, kūno tatuiruotės ir pragręžtas balto marmuro skrituliukas su pintomis odos juostelėmis. Samanai bendrauja
su dvasių pasauliu, dažnai atokiose vietose, o tai galėtų paaiškinti jo kelionę į aukštus kalnus. Etnografiniai pavyzdžiai rodo, kad blizgantiems arba nugludintiems akmenims dažnai buvo priskiriama ypatinga reikšmė ar galia, nors šiuo atžvilgiu kvarcas įprastesnė medžiaga negu marmuras. Negalima sakyti, kad yra daug įrodymų, jog Ledo žmogus buvo šamanas, nors tokią galimybę sunku atmesti. Dėl nepaprasto atradimo pobūdžio ir ypatingų išsilaikymo sąlygų mažai su kuo galime jį palyginti. Jei būtų daugiau duomenų, gal būtume mažiau linkę priskirti Ledo žmogui tam tikrą ritualinę ar religinę padėtį, o greičiau – nepaisydami keistų jo įrankių ypatybių – laikytume jį tipišku IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos aukštųjų Alpių bendruomenės nariu, išsiskiriančiu labiau likimu, ištikusiu jį ir jo palaikus, negu padėtimi gyvenime.

Senovės orakulai – pranašai ar apgavikai?

Laikas: apie VI a. pr. Kr.-IV a. po Kr.
Vieta: Graikija

Viešpats, kurio orakulas yra Delfuose, nei aiškiai pasako, nei nutyli, bet duoda ženklą.
HERAKLEITAS, VI A. PR. KR.

V a. pr. Kr. pabaigos taurės piešinyje Atėnų karalius Egėjas kreipiasi patarimo į deivę Temidę, mitinę Pitijos pirmtakę. Egėjas klausė, kodėl jis neturi vaikų; vėliau jam gimė sūnus, herojus Tesėjas.

Senovės graikai tikėjo, kad dievai kalba mirtingiesiems ir gali duoti nurodymus dėl ateities. Bendravimas su dievais buvo kasdienio gyvenimo dalis. Aiškiaregiai keliavo iš miesto į miestą pardavinėdami pranašystes arba siūlydamiesi išaiškinti pranašingus ženklus. Paukščio skrydžio pobūdis, aukos liekanos, susapnuoti vaizdai, net nusičiaudėjimo laikas – bet kuris šių ženklų, jeigu teisingai išaiškintas, galėjo atskleisti dievų valią.
Pačias reikšmingiausias graikams dievų žinias perduodavo orakulai. Tai buvo nuolatinės vietos, paprastai šventovės, kuriose buvo galima tiesiogiai paklausti dievų ar herojų patarimo. (Tas pats žodis paprastai vartojamas ir vietai, ir dievo pranešamai žiniai pavadinti.) Žinomiausias orakulas yra ir buvo Apolono šventovė Delfuose, tačiau senovės literatūroje minima ir daug kitų.
Per šimtmečius atskirų orakulų populiarumas čia didėjo, čia mažėjo: atsirasdavo naujų vietų, o kitos būdavo nebenaudojamos. Vis dėlto daugiau kaip 1000 metų atskiri asmenys ir miestų valstybių atstovai lankė orakulus, norėdami gauti nurodymų, kai reikėdavo lemtingai apsispręsti, o atsilygindami palikdavo prašmatnių dovanų, dažnai nepaprastų ir labai vertingų brangenybių.
Tačiau kokios rūšies pagalbą gaudavo orakulų lankytojai – tai mįslė, kurios niekaip nepajėgia įminti naujųjų laikų protai. Daugelyje žinomų senovės graikų istorijos pasakojimų orakulų (ypač Delfų orakulo) pranešamos žinios apibūdinamos kaip dviprasmiškos arba klaidinančios — dažnai jų padariniai lankytojams būdavo katastrofiški. Neaišku, kodėl graikai norėjo patikėti orakulams svarbius sprendimus. Nesame tikri ir dėl tose vietose naudotų pranašysčių būdų. Orakulų paslaptis nepaliauja viliojusi ir gluminusi šių laikų mokslininkus.

Kliedinčios moterys ir sukti žyniai?
Senovės literatūra ir šiuolaikinis mokslas daugiausia dėmesio skiria Delfų orakului. Čia pranašė (vadinama Piti- ja), kaip buvo tikima, patirdavo dievišką įkvėpimą, o tai senovėje buvo labiausiai gerbiamas pranašavimo būdas. Nėra vieningos nuomonės dėl to, kaip tai vykdavo. Pasak tradicijos, kramtydama lauro lapus ir kvėpuodama svaiginančiais garais, kylančiais iš paslaptingo plyšio uolose, virš kurio ji sėdėjo ant Apolono trikojo, ji pereidavo į dieviškos ekstazės būseną. Jos nerišlius kliedėjimus išversdavo į eiles šventovės žyniai, graikų kalba vadinami prophetai.
Iš pradžių mokslininkai sutiko su tokiu paveikslu, bet mėgino jį racionaliai paaiškinti. Kai kurie samprotavo, kad prophetai iš vieno lankytojo gautą informaciją tik perduodavę kitam. Kiti spėjo, kad veikę savanaudiš- kesni motyvai: esą žyniai buvę klastingi psichologai, iš- gaudavę žmonių paslaptis ir pasakydavę jiems, ką tie norėję išgirsti, arba net politiniai intrigantai, kurie, naudodamiesi savo ypatinga padėtimi, pakreipdavę reikalus į vieną ar kitą pusę.

Pelno siekėjai ar pranašai?
Tačiau sunku patikėti, kad tokios suktybės būtų pavykusios. Graikai puikiai žinojo apie apgaulės šioje srityje pavojus: populiarių Aristofano komedijų veikėjai dažnai pajuokdavo suktus ir godžius aiškiaregius. Vis dėlto orakulai nebuvo kaltinami, nors, kaip žinia, iš lankytojų buvo imamas tam tikras užmokestis (smulkmenos neaiškios). Tiesa, aprašytas vienas kitas atvejis, kai mėginta papirkti Delfų orakulą, tačiau tokie pasakojimai labai reti ir juose aiškiai pabrėžiamas blogas kyšininko būdas, o ne orakului būdingas nesąžiningumas.

Iš tikro sunku būtų teigti, jog kas nors pelnėsi iš orakulų ir jų turtų, nes graikai rūpestingai stebėjo, kad joks asmuo, grupė ar valstybė jų nepasisavintų. Turtai priklausė tik dievui ir kiekvienoje šventovėje buvo rodomi jam pagarbinti. Tik labai retu atveju, nutikus didelei bėdai, kai kas išdrįsdavo jų pasiskolinti – ir susilaukdavo skaudžios bausmės.


Delfų ir kiti orakulai buvo laikomi nuoširdžiais pranašystės tarpininkais, ir, mūsų supratimu, tokie ir norėjo būti. Net ankstyvieji krikščionių rašytojai, kuriems rūpėjo diskredituoti orakulus, nekaltino jų paperkamumu, o greičiau pasmerkdavo jų pranašystes kaip piktųjų dvasių kūrybą.
Taip ir lieka neaišku, kaip orakulai veikė graikų visuomenėje. Pastaruoju metu dvi mokslinio tyrimo sritys leido padaryti įdomias, nors ir prieštaringas įžvalgas šiuo klausimu. Antropologiniai šiuolaikinių kultūrų orakulų tyrimai davė lyginamosios medžiagos, išplečiančios mūsų supratimą, o išlikusių orakulų patarimų formulavimo ir turinio kruopšti analizė paskatino persvarstyti tradicinius pasakojimus.

Klausimai ir atsakymai
Atrodo, kad graikai, kaip ir daugelio kultūrų, turėjusių orakulus, žmonės, kreipdavosi į juos ne iš paprasto domėjimosi ateitimi. Iš tikrųjų jie prašydavo patarimo dėl konkretaus veikimo būdo ir, regis, paprastai norėdavo, kad būtų pritarta jau padarytam sprendimui. Klausimai dažniausiai buvo formuluojami tokiu būdu, kad būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“.


Dodonės Dzeuso šventovėje veikęs orakulas suteikia mums daugiausia žinių apie atskirų asmenų klausimus, nors, kiek žinoma, Delfų orakului buvo užduodami panašūs klausimai. Buvo klausiama apie įvairius kasdienio gyvenimo dalykus, tarp jų santuoką, vaikus, darbą ir keliones. Valstybės atstovai kreipdavosi, norėdami gauti patarimų politiniais klausimais ir pagrįsti savo sprendimus. Be to, atrodo, kad orakulai veikė ir kaip religinių reikalų arbitrai – tai buvo labai svarbus vaidmuo visuomenėje, neturinčioje kitokių religijos žinovų. Asmenys dažnai klausdavo orakulus, į kurį dievą jie turėtų kreiptis, norėdami sėkmingai įgyvendinti savo sumanymą, o valstybinės užklausos dažnai būdavo susijusios su religinių apeigų pakeitimais ir naujovėmis.


Užrašytų atsakymų analizė rodo, kad orakulų lankytojams paprastai nereikėjo sukti galvų dėl dviprasmiškų atsakymų, minimų tradiciniuose pasakojimuose. Tikriausiai jie išgirsdavo tiesiai, proza išsakytą orakulo mintį. Kai kurie tyrėjai mano, kad Delfų Pitija pati tiesiogiai kalbėjusi lankytojams. Abejojama dėl dieviško jos ekstazės pobūdžio. Palyginimas su panašiais kitų kultūrų reiškiniais perša mintį, kad ji galėjo veikti kaip tam tikra varža -1, y. mechanizmas, sustiprinantis kalbėtojo objektyvumo regimybę. Garus skleidžianti bedugnė ir lauro lapų kramtymo poveikis beveik neabejotinai buvo vėlesnių autorių prasimanymai.

Dodonės šventovėje išliko tūkstančiai švino juostų su užrašytais klausimais, kuriuos lankytojai pateikdavo orakului (o retkarčiais ir iš dievo gauti atsakymai). Šiame pavyzdyje Hermonas klausia, kurio dievo jis turėtų prašyti, kad su savo žmona Kretaja susilauktų vaikų.

Paprastas teigimas
Šie tyrinėjimai padeda suprasti, kaip ir kodėl graikai kreipdavosi į orakulus, tačiau nepasako nieko tikro apie dviprasmiškas orakulų ištarmes, minimas tradiciniuose pasakojimuose. Lieka klausimas, ar iš tikro orakulai pateikdavo tokias pranašystes. Senovės graikai tikėjo, kad tai buvo įprastas dalykas, vėliau išnykęs, – toks aiškinimas gyvuoja iki šiol. Kiti mokslininkai mano, kad šie pasakojimai – tiesiog patarlių, liaudies pasakų ir visokių rūšių bendro pobūdžio pranašysčių, tuo metu ėjusių iš lūpų į lūpas, mišinys.
Tačiau, kad ir kokį aiškinimą pripažintume, akivaizdu, kad šie pasakojimai rodo, kaip graikai suprato skirtumą tarp žmogiškojo ir dieviškojo žinojimo – o tai padeda mums suvokti, kodėl jie kreipdavosi į orakulus, tikėdamiesi gauti patarimų dėl ateities.

Ar olmekai buvo pietryčių Meksika afrikiečiai?

Laikas: 1200-900 m. pr. Kr. Vieta: pietryčių Meksika

Buvau apstulbintas: kaip meno kūrinys ji [Tres Sapoteso 1-oji milžiniška galva] neperdedant yra nuostabi skulptūra… tačiau labiausiai mane nustebino etiopiški to atvaizdo bruožai. Nusprendžiau, kad šiame krašte, be abejonės, lankėsi negrai ir kad tai įvyko šio pasaulio gyvavimo pradžioje.
MELGAR Y SERRANO, 1869

Ar olmekai, senovės Vidurio Amerikos seniausios civilizacijos kūrėjai, buvo ateiviai iš Afrikos? Visi požymiai rodo, kad jie buvo vietiniai amerikiečiai, kilę iš paleolito indėnų, atvykusių į Amerikos žemynus iš šiaurryčių Azijos. Be to, visiškai nėra liudijimų, kurie patvirtintų hipotezę, kad afrikiečiai pasiekę Ameriką anksčiau už Kolumbą. Archeologai nerado nė vieno afrikietiško dirbinio, augalo ar gyvūno liekanų, žmogaus griaučių, kalbinio elemento ar kokio nors kito konkretaus įrodymo, kad afrikiečių būta olmekų krašte ar kur kitur Amerikoje. Kaipgi tuomet – galėtų paklausti protaujantis asmuo — ir kodėl šis klausimas iškilo?

Klausimo istorija
1862 m. lankydamasis vienoje cukraus plantacijoje pietų Meksikos Tustlos kalnuose, Jose Melgaras y Serrano pirmąkart išvydo iš bazalto iškaltą milžinišką žmogaus galvą, kurią prieš kelerius metus rado plantacijos darbininkas. Melgaras, išsilavinęs žmogus, besidomintis Senojo pasaulio ir savo gimtojo krašto senovės civilizacijomis, suprato, kad ta skulptūra – dabar vadinama Tres Sapoteso 4-ąja milžiniška galva – nepaprastas radinys. Vėlesniais metais savo samprotavimus apie galvos reikšmę ir atvaizduoto asmens etninę tapatybę jis išdėstė dviejuose straipsniuose. Tuo metu intelektualų pažiūras smarkiai veikė difuzionizmo idėjos, kad, kaip ir jų pavergtieji XIX a. palikuonys, prieškolumbiniai indėnai tikriausiai stokojo žinių ar kultūrinių gabumų, reikalingų dideliems ar gražiems meno kūriniams sukurti. Todėl Melgaras tarė, kad tą galvą tikriausiai iškalę migrantai iš Senojo pasaulio, ir laikė tą personažą afrikiečiu, tiksliau, etiopu.

Matthew W. Stirlingas 1939 m. atlieka pirmąjį mokslinį Tres Sapoteso milžiniškos galvos tyrinėjimą.

Melgaro galva visiškai užmiršta gulėjo iki 1939 m., kai archeologas Matthew W. Stirlingas, pirmas tyrinėdamas olmekų kultūrą, iš naujo ją atrado. Stirlingo tyrinėjimai Tres Sapotese, La Ventoje, Sero de las Mesase ir San Lorense atkreipė mokslo pasaulio dėmesį į olmekų kultūrą, o dėl plačiai skaitomų jo straipsnių žurnale National Geographic „olmekai“ tapo dažnai vartojamu žodžiu.
Tęsiant olmekų kultūros tyrinėjimus, buvo atrasta šimtai akmeninių skulptūrų, tarp jų 17 kitų milžiniškų galvų. Mūsų dienų mokslininkai mano, kad šie nepaprasti paminklai – gyvų arba neseniai mirusių olmekų valdovų atvaizdai. Įdomu, kad nė viena iš kitų 17-os galvų neatrodo itin „afrikietiška“, ir iš tikrųjų joks profesionalus archeologas nuo Melgaro laikų nepripažino jo spėjamos Tres Sapoteso galvos etninės tapatybės.

Tres Sapoteso 1-oji milžiniška galva. Jos bruožai tarsi atspindi kompromisą tarp kuo mažesnio akmens kiekio pašalinimo ir poreikio atvaizduoti tikrą gyvą arba neseniai mirusį valdovą.

Naujųjų laikų mitas
Neseniai šį klausimą plačiai ištyrinėję Gabrielis Hasli- pas-Viera ir jo bendradarbiai mano, kad pradžią šiai idėjai davė Ivano Van Sertimos raštai, ypač knyga „Jie atvyko prieš Kolumbą“ (They Came Before Columbus, 1976). Van Sertima, nebūdamas archeologas, įrodinėja, kad ne- gridai afrikiečiai daug kartų atkeliavę į Ameriką gerokai anksčiau už Kolumbą ir sukūrę ar bent smarkiai paveikę ankstyviausias Vidurio ir Pietų Amerikos civilizacijas. Nors nė vienas rimtas mokslininkas nepritaria šiems pareiškimams, jie tapo vienu svarbiausių mitų, kuriais remiasi šiuolaikinis afrocentrizmo judėjimas Siaurės Amerikoje. Anot Haslipo-Vieros, afrocentristinė revizionistinė istorija teigia, kad „visos ankstyvosios pasaulio civilizacijos, tarp jų senovės Egipto, senovės Mesopotamijos, Indijos, Kinijos, Europos ir Amerikos, buvo sukurtos arba įkvėptos juodaodžių žmonių rasės“.
Van Sertima ir kiti autoriai, norėdami pagrįsti savo teiginius, remiasi penkių pagrindinių rūšių duomenimis: įvairių Senojo pasaulio laikotarpių ir vietų rašytiniais dokumentais; negridų bruožais, pasak jų, atvaizduotais olmekų milžiniškose galvose; olmekų žemės pilkapių ir Egipto bei Nubijos akmeninių piramidžių architektūros panašumais; vieno Žemės pusrutulio augalais, randamais kitame, ir balzamavimo naudojimu Amerikoje. Haslipas- Viera su savo kolegomis smulkiai išgvildena kiekvieno teiginio argumentus ir kiekvieną jų paneigia.
Turint omeny olmekų atliktą vaidmenį Vidurio Amerikos civilizacijos pradžioje, nenuostabu, kad afrocen- tristai atgaivino fantastiškas XIX a. erudito idėjas, norėdami paremti savo tvirtinimus. Likimo ironija ta, kad jie palaiko taip pat klaidingas rasistines to paties laikotarpio idėjas, nustūmusias vietinius amerikiečius į žemesnę padėtį kaip nesugebančius pasiekti svarbių kultūros laimėjimų, lygiaverčių pasiektiems Senojo pasaulio senovės tautų.