Tostai draugams

tostai draugams
tostai draugams

Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus!

***

Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!

***

Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
– Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
– Tam dar sunkiau, sūnau, – atsakė tėvas, – kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!

***

Karalius turėjo juokdarį. Juokdarys visad juokėsi. Karalius nužudė juokdario motina – juokdarys juokiasi. Nužudė juokdario tėvą. Vis tiek juokiasi. Nužudė broli – juokiasi. Nužudė juokdario draugą – staiga juokdarys pravirko. Karalius klausia juokdario:
– Kodėl tu pravirkai?
Juokdarys atsako:
– Šeimos aš nepasirinkau, o draugus aš išsirinkau pats.
Tad išgerkim už gerus draugus!

***

Visi linki balto. Mes palinkėsime juodo: važinėti juodu limuzinu, degintis prie juodosios jūros, ir valgyti juodus ikrus. Už tai ir išgerkime!

***

Išgerkime už negeriančius draugus, kurie būna ramstis girtumo minutę.

***

Kai gimsta vaikas, jei Dievas paliečia jo ranką – tai vaikas bus auksarankis, visų galų meistras, jei Dievas paliečia vaiko koją – tai jis bus geras sportininkas, futbolininkas.
Tad išgerkim už tai, kad kai gims tau vaikas, Dievas netrenktų jam per užpakalį!

***

Žvirblis žiemą vienas blaškosi, pūgos aplinkui siaučia, šalta žvirbliui. Nu nebėra kur dėtis, belieka atiduot galus. Tik staiga iš niekur pasiroda karvė ir eidama pro šali apšika žvirblį. Žvirbliui, šilta, gera. Bet iš niekur pasirodo katinas ir ištraukęs iš š..o ima ir suvalgo žvirblelį.
Tad, išgerkim ir žinokit, kad ne visi draugai yra draugai, kurie iš š..do ištraukia.

***

Ganėsi pievoje asiliukas. Į pievą atėjo nepaprasto gražumo moteris, asiliukas toliau ganėsi. Moteris pradėjo nusirenginėti – asiliukas toliau ganosi, moteris visai nusirengė ir prigulė ant pievos šalia asiliuko, o tas vis ganėsi.
Taigi, išgerkime už tai, kad netaptume asilais.

***

Ant upelio kranto augo trys rožės. Viena jų paprašė:
– Upelį, duok atsigerti.
– O tu numesk man vieną žiedelį. – atsake šis.
Tačiau rožė buvo išdidi ir nesutiko, todėl sudžiūvo. Tas pats ištiko ir antrąją rožę. Trečioji rožė taipogi paprašė atsigerti, bet ji nepagailėjo vieno žiedo. O atsigėrus sužydėjo dar gražiau…
Tad išgerkim už merginas, kurios duoda ir žydi.

Juokingi tostai

juokingi tostai
juokingi tostai

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!

***

Tuk tuk… Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas…
Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.

***

Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena.
Išgerkime, kad turėtume ne tik geras akis!

***

Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!

***

Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!

***

Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
– Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
– Paršelis irgi buvo laisvas… Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!

***

Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!

Vestuviniai tostai

vestuvės
vestuvės

Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip:
– Meilė – tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip:
– Meilė – tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
– Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!

***

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

***

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

***

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis.
– Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.

***

Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė.
– Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
– Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
– Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
– Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.

***

Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
– Meilute, duok! – papraše jis.
– Negaliu! – griežtai atšovė ji.
– Na, tik vieną!
– Neduosiu.
– Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną…
– Nė už ką.
– Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
– Jau girdėjau…
– Negi nepasigailėsi manęs?
– Neprašyk, negausi.
– Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
– Ir tegul alpsta.
– Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
– O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

***

– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
– Žinoma, myliu, – švelniai atsako jis.
– O kodėl manęs nevedi?
– Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą – vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę.
– Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
– Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– O ką jis sakė?
– Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju“. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną? – Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą.
Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Velykiniai tostai

Velykos
Velykos

Juk dovanos pavasaris gegužę,
Sugrįš vėl paukščiai,
Sužydės žiedai.
Tegul šv. Velykų varpo dūžiai
Širdy paliks vien laimę amžinai.
Su šv. Velykom!

***

Gaivi, lyg pavasario vėjas,
Alsuojanti meilės dvasia,
Šviesiausioji šventė artėja
Pasveikinkim ją mintyse.
Sudėkim į maldą karščiausią
Plakimą kiekvieno širdies,
Su Jėzum kartu prisikelkim,
Ir sielas palaima užlies…

Su šv. Velykom!

***

Pirmieji berželiai žaliuoja,
Saulutė gera lyg mama,
Gražiausiais margučiais marguoja
Pavasario šventė linksma.

Su šv. Velykom!

***

Nors dar nežydi lauko gėlės
Ir drugio sparnas skruosto nepalies,
Tegul pakils, kas rudenį nunyko,
Tegul Velykų saulė mums vėl švies!

***

Su saulės spinduliu pirmuoju,
Su džiaugsmo šypsenom veiduos
Velykų rytmetį ankstyvą
Suklupsime šventos maldos,
Kurią kuždės ne tik mūs lūpos –
Jos žodžius širdys atkartos!

Laimingi būkite sulaukę
Prisikėlimo valandos!

***

Vištos kudakuoja, laksto po laukus,
O kai jas pakratom, gaunam kiaušinius.
Imame teptuką, dažom margučius,
Su šventom Velykom sveikinu aš jus!

***

Šliaužia gyvatė per mišką, prišliaužia upelį, ir galvoja kaip persikelt į kitą pusę, pamato plaukiančią medūzą, ir sušaukia:
– Medūza, medūza perkelk į kitą upelio pusę.
Medūza sako:
– Sėsk ant nugaros ir perkelsiu. Priplaukė upelio vidurį medūza ir galvoja nert ar nenert, tuo pačiu gyvatė galvoja – gelt ar negelt. Tad išgeriam už draugystę, kad šv. Velykų dieną niekas niekam negeltų. Dar kartą už DRAUGYSTĘ.

***

Tegul Kristaus prisikėlimo šviesa aplanko visų Jūsų namus.
Tegul netrūksta darnos ir skalsos prie stalo.
Prisiminkite, kad tas, kas juokiasi, visados nugali verkiančius.

***

Pažadinus, kas buvo užmigdyta,
Velykų saulė patekėjo rytą,
Prikelė žolę, medį, plukės žiedą
Ir vis linksmiau per aukštą dangų rieda.

Su šv. Velykom!

Tostai vyrams

vyras
vyras

Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino:
– Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.

***

Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs.
– Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis.
– Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs.
Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo.
– Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters?
Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.

***

Jaunikis sako savo būsimai žmonelei:
– Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros…
– Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros.
– Ne važiuojame, o skrendame, brangioji!
– Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda:
– Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras?
– Palik jį ramybėje, mama. Tegul jis diktuoja savo paskutinę valią!
Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.

***

Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą…
Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako:
– Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui labai patiko. Jis visaip stengėsi, kad ji tenkintų jo norus… Tačiau toji atkakliai nesutiko. Pagaliau po ilgų kalbų ir išvedžiojimų gražuolė pareiškė:
– Jeigu nori laimėti mano palankumą, leisk tave pabalnoti ir ant tavęs pajodinėti.
Vargšas įsimylėjėlis sutiko. O belaisvė slapta pranešė visa tai padišachui. Tada ji užsirangė ant dvariškio nugaros ir ėmė jį keturpėsčią vaikyti. Tuo metu įeina padišachas ir nustebęs klausia:
– Juk tu visada patarinėjai vengti moterų… Kas gi tau pasidarė?
– Aš tau patarinėjau todėl, kad ir tavęs nepaverstų asilu, kaip mane pavertė, – susigėdęs atsakė dvariškis.
Tad pakelkime taures. Vyrai, klausykite ir įsidėmėkite: moterų nemylėkite aklai, jei nenorite virsti asilais.

***

– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.

Tostai moterims

moteris
moteris

JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!

***

Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo.
– Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos.
Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigėsi benzinas!
Tad pakelkime taures už nuovokias merginas.

***

Mergina paskyrė pasimatymą trims vaikinams toje pačioje vietoje. Šie susirinkę šnekučiuojasi.
– Ji išsirinks mane! – gyrėsi pirmasis. – Aš ją pavėžinsiu motociklu…
– Būta čia ko… – suniekino antrasis. – Aš ją nusivešiu nuosavu „Mersedesu“ į Palangą. Kokia mergina rinksis motociklą, kai yra lengvoji mašina?!
Trečiasis tylėjo. Gražuolė atėjo. Ji nuėjo su tylėjusiuoju. Šis josios laukė su puokštele gėlių.
Pakelkime taures už merginas, kurios už viską labiau vertina gėles.

***

Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių.
Atėjo šešiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė.
Atėjo aštuoniolikmetė mergelė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.
Tad pakelkime taures už mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.

***

Lyg ir nemandagu klausytis pašalinių pokalbių, tačiau bešokant arba pačiose šokių salėse nenoromis galima išgirsti ir tokių pokalbių.
– Kodėl niekaip nepataikai į taktą?
– Muzika išmuša.
– Žinai, tu galėtum būti geras šokėjas. Bet tau trukdo tik du dalykai.
– Kokie?
– Abi kojos.
– Kodėl jūs žiūrite tik į mano kaklaraištį?
– Kitaip šokti negalėčiau.
– Kodėl?
– Kai tik pažiūriu į tave, iš juoko nesusilaikau.
– Leiskite jus pakviesti šokiui.
– Dėkui. Tačiau kažkodėl nesinori šokti.
– Tuomet leiskite padėti trumpinti jums laiką.
– Verčiau eime šokti.
Tad pakelkime taures ir mes už merginos pasiūlymą. Kad ir labai nenorime pakilti nuo šio stalo, tačiau padarykime pertrauką ir, jei yra galimybės, pašokime arba bent pasivaikščiokime, atsipūskime.

Naujametiniai tostai

Naujieji metai
Naujieji metai

Įeina zuikis į gėrimų parduotuvę ir klausia:
– Gal turite konjako? – Ne, konjako neturime!
Kitą dieną vėl ateina zuikis į parduotuvę.
– Gal turite konjako? – klausia.
– Ne, konjako neturime! – atsakė pardavėjas.
Trečią dieną zuikis vėl parduotuvėje.
– Gal turite konjako?
Pardavėją tarsi būtų kas verdančiu vandeniu apipylęs. Košdamas pro dantis jis surinka:
– Klausyk, zuiki, jeigu tu dar kartą ateisi ir paprašysi konjako, aš tave pakabinsiu ant sienos prikaldamas tavo ilgas ausis.
Kitą dieną zuikis vėl ateina į parduotuvę.
– Tai gal vinių turite? – klausia jis.
– Ne, vinių mes neturime, – atsakė pardavėjas.
– Tai gal konjako turite?
Kuo visa tai baigėsi, istorija nutyli.
O mes pakelkime taures už tai, kad mums sutinkant naujuosius būtų linksma ir be konjako.

***

Išgerkime už tai, kad užkąstume.
Su Naujais!

***

Linksmų draugų būry,
Ir snaigių sūkury,
Pakelki taurę už Naujus,
Už laimę, meilę ir draugus!

***

Pakelki naujametį bokalą
Už meilę ir širdžių vienybę,
Sugrįžk sekundei praeitin
Į ką tik praskubėjusius pavasarius ir rudenis.
Pakelk taurę už paskutinę senų metų dieną,
Už būsimus gerus metus.

***

Naujametinį tostą pakelkit,
Tegu liejas šampanas kvapus.
Tiktai visą lig dugno išgerkit,
Nes dugne jūsų laimė gal bus?

***

Šampaniukas burbuliuoja
Ir Naujieji atskrajoja!
Jei tik švęsi su saiku,
JUODS arklys ateis laiku.
Jei padauginsi, mielasis,
Per pusnis nuneš BALTASIS!

***

Senatvės našta sunki.
Pakelkime taures nuo šio seno stalo, kad jam palengvėtų!
Su naujais!

***

Pakelkit tostą už tuos metus,
Kur nejučiom prabėgo,
Už ugnį, degusią kadais,
Už ugnį tą, kad vėl galėtų degti
Arba visai pavirstų pelenais!

***

Naujus metus sutikim laimės tostais!
Senųjų nuoskaudas nuplaukim šampanu!
Gyvenimas prabėga šuoliais…
Linkiu, kad laimė eitų pamažu!
Už Naujuosius metus!

***

Pakelkime taures už tai, kad kitąmet gyventume gražiai, vaikščiotume išdidžiai ir miegotume ramiai!

Krikštynų tostai

Krikštynos
Krikštynos

Atėjus iš po Motinos širdies.
Iš tikrojo lietuviškumo —
Apdovanota Tu sparnais vilties,
Dvasia beribio padorumo.

Mes džiaugiamės augindami
Tave Darželiuose tarp žalių rūtų,
Kad Tavo lūpose skambi daina
Ramybe tėviškėlei būtų.

Kol žalią žemę dukterys mylės
Ir užaugins vaikuos tėvynę —
Nė vienas Krikšto lašas neišnyks,
Tautoj išugdęs lietuvybę.

***

Dievas davė žmogui nuostabių dovanų:
Meilę,
Kūrybą,
Viltį ir
Krikšto angelą.
Kai šitas angelas šalia – svajonės pildos visada!

***

Tavo vaikiškas mažas pasaulis,
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidukas dar švyti kaip saulė,
Kai miegodamas šypsais sapne

***

Priimk šią dovaną sūnau/dukryt – tikėjimą
Telydi tavo kelią jis nuo pat mažens,
Lai meilė, gėris ir dorumas
Tavoj širdutėj visąlaik gyvens.

Te saugo tave Dievas visagalis
Padėdamas keliaut painiais gyvenimo keliais,
Te įkvepia tau norą ir gebėjimą
Dalintis su žmonėm gerais darbais.

***

Gyvenimo keliai vos matos,
Kiek jų daug, kokie jie platūs…
Dar nežinomi beveik…
Na tai kas, tik drąsiai eik!

***

Globokite, mylėkite mane,
Aš – jūsų vaikas.

***

Jūsų vaikas – vienas iš turtingiausių žmonių pasaulyje: jam viskas priešaky – visos laimės ir nelaimės, garbės fanfaros ir liūdnos melodijos, visos pergalės išbandymai kurie tik gali tekti žmogui…
Pakelkime tostą už tuos gyvenimo turtus, kurie atiteks naujagimiui ir jam tie turtai būtų pakeliami ilgame ir laimingame jo gyvenime!

***

Gera ir išmintinga liaudies patarlė sako:
“kas galvoja metais į priekį, tegul augina duoną,
kas galvoja dešimtmečiui į priekį, tegul augina sodą,
o kas galvoja šimtmečiui į priekį, tegul augina vaikus”.
Tad pakelkime tostą už kelio pradžią.

***

Nušviesk bažnyčią savo šypsena,
Šiandien išaušo tavo Krikšto diena,
Te nuplaus Tavo kaktą šventas vanduo,
Nusiris nuo širdies nuodėmingas akmuo.

***

Baltom pėdutėm angelėlis atkeliaus
Į mažo mažo kūdikėlio širdį
Šventadienio varpai bažnyčioj gaus
Atnešdami tikėjimo ir meilės viltį.

***

Nepamirštamas rytas Krikštynų,
Kai vitražų šventuosius languos
Apipylė Jus Viešpats iš tyrų
Taurumu Dievo Dvasios šventos.

Jo šaltiniuos semiu meilės versmę
Ir saulėtą palaimą nešu.
Rytmetinę bažnytinę giesmę
Dovanoju iš rankų Krikštu.

Spinduliuojanti saulė nušvito
Dėl dvasingo gyvenimo ryto.

Kalėdiniai tostai

Kalėdos
Kalėdos

Pakelkime taurę, kad šios Kalėdos ir Naujieji Metai būtų patys geriausi.
Tegul šypsosi snaigės, tegul krinta mažos, nepastebimos snaigės…

***

Linkime JUMS šiltų, mielų, gražių švenčių…
Kad jūsų namuose vyrautų santarvė ir supratimas!

***

Po sunkios darbo dienos ūkininko žmona ant stalo padėjo glėbį šieno ir pakvietė vakarieniauti. Namiškiai nustebę ir pasipiktinę paklausė, ar ji neišprotėjusi. Šeimininkė atsakė:
– Visiškai ne! Iš kur gi aš galėjau žinoti, kad jūs atkreipsite dėmesį į tai. Aš verdu, gaminu pietus, vakarienę, pusryčius jau dvidešimt metų. Per tą laiką negirdėjau jūsų patvirtinimo, kad valgote ne šieną…
Pakelkime taures ir atsistodami pagerbkime mūsų šeimininkę, kuri taip gražiai papuošė stalą, tokiais nuostabiais valgiais pasitiko mus visus! Už šeimininkę!

***

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

***

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalba. Pirmoji pasakė:
– Aš esu ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, tik užgesti…
Ir šios žvakės liepsnelė užgęso.
Antroji pasakė:
– Aš esu tikėjimas. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė pasakė:
– Aš esu meilė. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli, labiausiai – savo artimųjų.
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgęso.
Staiga į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgęsusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:
– Ką jūs darote?! Jūs turite degti- aš bijau tamsos! Tai ištaręs pravirko.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
– Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galim uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu viltis.
Susijaudinęs ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
Taigi Šv. Kūčių ir Kalėdų proga mes linkime, kad Jūsų širdyse niekada neužgestų viltis ir kiekvienas Jūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo viltimi visada galintis vėl uždegti TIKĖJIMĄ, RAMYBĘ ir MEILĘ.

Gimtadienio tostai

gimtadienio tostai
gimtadienio tostai

Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią: Keikiasi velniškai, Myli velniškai, Geria velniškai. Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti: Man velniškai gera.

***

Gražiausių metų leiski palinkėti, Te niekados nebus rudens. Pavasariai tebus džiaugsmu nusėti, Ir laimė širdyje gyvens. Giedrų dienų Tau linkime, Daug sukakčių dar švęst, Ilgų ilgiausių metų Ir laimėj bei džiaugsme gyvent.

***

Mielasis bičiuli, gražiai gyveni. Štai stalas nukrautas, bokalai pilni! Žmonelės meilumas, linksmumas svečių, Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.

***

Šią dieną tau linkiu: Ispaniškos kaitros, Čigoniško linksmumo, Amerikietiškos sąskaitos banke, Indiškos karštos meilės, Ir paprastos lietuviškos laimės!

***

Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių, Nors smilkiniuos pražydo jau plaukų sruogelės sidabru. Laiminga būk, sulaukus šitiek metų, Kurie ne vien tik rūpesčius, ir laimę atnešė kartu.

***

Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas, Ir nueitų dienų graži rimtis. Tai, kas praėjo, kas jau buvo, Kaip kraitis, dovana arba lemtis. O būsimieji metai tegul būna, Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

***

Kad žmogus būtų laimingas reikia tiek nedaug: Truputį saulės kai lyja, Lašo lietaus kai kaitra už lango, Didžiulės šypsenos kai liūdna, Minutės vienatvės kai triukšminga, Muzikos ir juoko kai nuobodu, Artimo glamonių kai nepaliaujamai sunku. Žmogui reikia laimės. Su gimtadieniu…

***

Šią ypatingą dieną noriu, Tau padovanoti ypatingą dovaną: Didelį būrį mylimų draugų, kurie atneš Tau tai, Ko nori kiekvienas savo gimimo dieną: Daug juoko, geros nuotaikos, nuoširdumo, dėmesio Ir daug šiltų apkabinimų. Su gimtadieniu Tave!

***

Būk išdykęs padangių drugys, Būk upelis, tiltas ir kelias, Būk padangės melsvos vyturys, Būk diemedis girioje žalias. Būk tu saulė, vėjas, dangus, Būk plačios padangės mėlis, Būk tu pagaliau žmogumi, Tik nebūki niekada šešėlis.

***

Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną, Gerkim iš pačių gražiausių taurių – Niekam Laikas metų negrąžina, Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo. Pakelkim taures už gyvenimą!

***

Jaunystė – juoko pilna, Jaunystė – tai daina. Jaunystė – meilės pasaka, Tik nuostabiai trumpa.