Juokingi tostai

Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.

***

Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
– Jūsų pirmutinis priešas – vynas!
– Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: “Pamilk priešą savo”.
Tad išgerkime už gerą vyną!

***

O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms – malonu.

***

Meilužė – tai atsarginė moteris. O atsarga gėdos nedaro!
Tad išgerkim už Meilužes

***

Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės.
Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą.
Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę.
Tad linkiu, kad jūs turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės!

***

Studentiškas tostas už tėvus:
– Už tuos, kurie mano, kad mes čia mokomės.

***

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vežlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs,- samprotauja laukiantieji. Šalimais pasigirsta vėžlio balsas: – Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritruktų gėrimų ir nereikėtų siųsti vėžlio.

***

Garlaiviu plaukė pirklys ir mokslininkas. Turtuolis vežėsi daugybę prekių. Mokytas žmogus su savimi nieko neturėjo. Staiga jūroje kilo audra. Didžiulė banga apvertė garlaivį ir šis nuskendo. Išsigelbėjo tik pirklys ir mokslininkas. Matydamas paniurusį mokslo vyrą, turtuolis jam sako:
– Ko tamsta taip nusiminęs? Ko liūdi? Aš praradau visus savo turtus, o tavo turtai – juk savyje!
Pakelkime taures už didžiuosius turtus, kurie gali žūti tik kartu su jų savininku. Už protą, draugužiai!

***

Pažinojau vieną tinginį. Šis tinginių pantis kiekvieną rytą darydavo mankštą, prausdavosi po šaltu dušu, kad nereikėtų vaikščioti į vaistinę. Nuo ryto iki vakaro triūsė darže, kad tik nereikėtų žiemą vaikščioti į turgų ar daržovių parduotuves. Jis tingėjo nueiti į statybos kontorą ir sodo namelį pastatė pats. Kur tu rasi kitą tokį tinginių pantį?
Tad nesmerkime tokių tinginių, o verčiau pakelkime už juos taures.

***

Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių.
Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių. Atėjo šešiolikmetė ir pasakė tą patį. Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė. Atėjo aštuoniolikmetė ir paprašė beržo to paties. Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.
Tad pakelkime taures už tas mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.

***

Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus?
– Vardan laimės! Mano žmona labai negraži, netvarkinga, prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi… Aš nebetikiu, kad jis sugebėtų baigti mokyklą… Duktė neklauso. Uošvė nuolatos zirzia.
– Tai kuo čia dėti batai?
– Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie susikuria sau laimę.

***

Gyveno dinozaurų šeima. Karta vyras žmonelei sako mmmm..? O žmona sako neeaaa… Po kiek laiko vyras vėl žmonai mmmm..? O žmona neaaa… Dinozauras supykęs sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai mmmMMM..?! O žmona neaa… Taip ir išmirė dinozaurai. Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės

Parašykite komentarą