Žiemą gaudyti avižėle mūsuose labai populiaru. Tačiau gaudymo būdai skiriasi. Vienaip gaudo žvejai mėgėjai, kitaip
profesionalai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad padaugėjo žvejų naudojančių naujesnius įrankius, tai yra plonesnius valus,
mažesnes avižėles ir t.t. Sausio pabaiga, vasario pradžia nėra labai produktyvus metas žvejybai. Mano manymu šiuo metu
laiku, reiktu padėti storus valus ir dideles avižėles į šoną ir pabandyti gaudyti “sportinėmis” meškerytėmis. Kadangi žuvys
vasario mėnesį dėl deguonies trūkumo ypač vangios, neaktyvios, į siūlomus didelius masalus nekreipia dėmesio, tad tenka
rinktis kuo plonesnius valus ir mažesnius masalus. Valą naudoju ne storesnį kaip 0,08 mm. Tokio valo tikrai pakanka ištraukti
didesnę žuvį. Tik nereikia žuvies per stipriai kirsti ir karštligiškai traukti. Kur skubėti? Ar ne įdomiau su ja pasigalinėti?
Pastaruoju metu pamėgau volframines avižėles. Šių avižėlių dabar nesunku gauti
parduotuvėse. Jų kaina svyruoja nuo 0.33 iki 1 euro. Gali būti, kad tokia pati avižėlė vienoje
parduotuvėje kainuos 1 eurą, o kitoje 1.50 – 2 eurus. Iš pirmo žvilgsnio jokio skirtumo, bet
atkreipus dėmesį į kabliukus pamatysime, kad pirmų kabliukas yra didelis ir storas, ant jo
ir uodo trūklio lervas sunku užmauti, ir žuvį pakirsti, ypač šiuo metu, kai jos nėra labai
aktyvios, kimba labai atsargiai. Antrųjų kabliukas yra plonas ir aštrus. Turintiems šiokių
tokių darbo įgūdžiu su lituokliu, siūlyčiau nusipirkti pigesnes ir, jei kabliai yra per stori,
juos perlituoti, taip sutaupomas vienas kitas litas. Įlituoti patarčiau “Gamakatsu” 1050 N
ar panašių parametrų. Kabliukai imami priklausomai nuo avižėlės dydžio, nereikėtų labai
persistengti ir įlituoti per mažus kabliukus. Užtenka 16 – 18 numerio ir tik pačiom
mažiausiom 20 – 22 numerio. Prieš įstatant kabliuką aš visada patrumpinu jo kotelį,
kadangi per ilgas trukdo gražiai šokdinti avižėlę. Nukerpu 1/3 kabliuko kotelio ilgio.
Užkabinta uodo lerva ant tokio kabliuko yra arčiau avižos, tai suteikia avižėlei geresnį
žaidimą ir dažniau pakertamos žuvys. Kabliukų perlitavimas sumažina “tuštesnių” kibimų skaičių, kadangi įstatomas plonas, tvirtas ir aštrus kabliukas.
Išsirenkant spalvą ir formą reiktų atsižvelgti į oro sąlygas, vandens telkinio tipą, jo dugną, norimų pagauti žuvų rūšį. Ešeriams didelio skirtumo nėra kokios formos volframinė avižėlė, tačiau man labiausiai pasiteisino šratuko formos, truputi didesnė už degtuko galvutę. Begaudant šią avižėle neretai griebdavo ir kuojos, nors jos labiau mėgsta mažesnius masalus. Gaudant
kuojas tarp šratuko ar slyvutės formos didelio skirtumo nepastebėjau. Avižėles naudoju maždaug pusės degtuko galvutės dydžio, o kartais dar mažesnes. Mažiausiųjų avižėlių rasti parduotuvėse nepaprastai sunku, tad tenka gauti jas per kitus kanalus sumokant brangiau – iki 2 eurus.
Volframinių avižėlių spalvų gama nėra labai plati, bent jau atvežamų į Lietuvą. Dažniausiai
sutinkamos vario ir baltos, šiek tiek rečiau geltonos spalvos. Man labiausiai patinka vario
spalvos, su jomis gaudau tiek kuojas, tiek ešerius. Kai nekimba arba kimba labai prastai
tenka išbandyti ir kitokias spalvas. Dažnai nežinomame ežere ar tvenkiny pamėgtos
avižėlės žuvys nenori griebti. Pradedi kaltinti netinkamas oro sąlygas, staigų slėgio kritimą
ar padarai išvadas, kad tame telkinyje iš viso žuvų nėra, tačiau užsidėjus kokią nors
pamirštą, seniai nenaudotą avižėlę pamatai jog klydai – sargelis perduoda, kad po ledu iš
tikrųjų yra gyvybė, kuri domisi tavo siūlomu masalu. Tada supranti, kad toji avižėlė turi
kažką tokio ir šiame telkinyje pranoksta visus lūkesčius. Kartas nuo karto, ypač vario
spalvos avižėles reiktų nuvalyti, nes volframas linkęs oksiduotis veikiamas šviesos ir
drėgmės. Šią problemą galima išspręsti paėmus gabaliuką tikros odos ir papoliruoti
avižėlės šonus. Avižėlė neatrodo kaip nauja, tačiau pradeda blizgėti, kas labai pagyvina
ešerių kibimą. Iš latvių žvejų gavau avižėlę vadinamą “Slyskaja” – tai taip pat volframinė
avižėlė. Ši avižėlė skęsdama dreifuoja, tai į vieną šoną tai į kitą, nesileidžia tiesiai į dugną,
kaip kitos. Tai žuvis labai masina. Šiuo metu tokias avižėles pradėjo gaminti daugelis rusų
žvejų, tačiau pirmasis šią avižėlę sukūrė garsus rusų žvejys Minelinka. Jo avižėlės labai
vertinamos tarp sportininkų.
Iš švininių naudoju Izidoriaus Uniko ir Arimanto Cironkos avižėles, kurių galima nusipirkti parduotuvėse. Jų yra įvairiausių dydžių, tad galima pritaikyti tiek gaudant dideliuose gyliuose, tiek arti kranto, kur gylis tesiekia metrą, tokiame gylyje naudojamos pačios mažiausios. Nors ir švininės šios avižėlės, bet kainuoja taip pat ne pigiai apie 1 eurą. Iš pigesnių man pasiteisino skruzdelytės formos, berods, “Mikado” firmos pagamintos, baltos spalvos. Ant šios “skruzdelytės” gerai kibo ešeriai, bet kuojų kibimo ją naudojant sulaukdavau labai retai. Kažkada nusipirkau irgi iš “Mikado” gamos siūlomų avižėlių panašių į vabaliukus, gal jos ir kitaip vadinasi, tačiau aš vadinu vabaliukais. Viršus vario spalvos su mažais grioveliais, primenančiais kojytes, dėl kurių ir kilo šis pavadinimas, o apačia juoda. Jie man pasiteisino Nevėžy nedidelėje srovėje. Buvo atlydys, bet
niekas nepagavo nei vieno karšiuko, kibo ešeriukai, kuojytės, žodžiu, nieko rimto. Nusprendžiau išbandyti naują pirkinį, bet kibimo iškarto nebuvo, teko pakeisti keletą ekečių ir vienoje jų sulaukiau karšiukui budingą kibimą. Nors ir nedideli, tą diena man kibo karšiukai.
Žvejojant nereikia vengti naujovių, jas išbandyti ir atrasti kažką savo. Kategoriškai teigti jog tokia ar kitokia avižėlė yra geriausia negaliu, nes kiekvienas ežeras ar tvenkinys turi tik sau vienam būdingų savybių – augalija, vandens telkinio dugno reljefas ir, be abejo, tai kuo minta žuvys tame vandens telkinyje. Tad nuo viso šito ir priklauso tiek avižėlės spalva, tiek jos forma.