Lietuvos liaudies burtai yra įdomi ir paslaptinga kultūros dalis, kurioje persipina senovės tradicijos ir tikėjimai. Štai keletas meilės burtų:
- Mėnulio šviesos burtas: Senovėje buvo tikima, kad pilnaties metu atliktas ritualas gali padėti surasti tikrąją meilę. Reikėdavo naktį išeiti į lauką, žiūrėti į pilnatį ir tarti norą.
- Ryto rasos burtas: Ankstyvą rytą, kai ant žolės dar matosi rasa, reikėdavo plika koja žengti per rasotą pievą ir galvoti apie savo mylimąjį, kad jausmai taptų stipresni.
- Liepų žiedų burtas: Liepos mėnesį, kai liepos žydi, reikėdavo surinkti žiedų, džiovinti juos ir laikyti po pagalve, kad sapnuose pasirodytų būsimasis išrinktasis.
- Žiedų keitimo burtas: Senovės lietuviai tikėjo, kad du žmonės, apsikeitę žiedais, sujungs savo likimus. Žiedas turėjo būti padarytas iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, medžio arba augalo.
- Vandens burtas: Ant ežero ar upės kranto reikėdavo palikti dovaną gamtai, paprastai – duonos ar pieno, ir paprašyti vandens dvasių padėti rasti meilę.
- Svajonių burtas: Prieš miegą reikėdavo užrašyti savo norą ant popieriaus lapo, sudėti jį į mažą indelį ir palikti po lova, kad svajonės išsipildytų.
- Pirmojo pavasario žiedo burtas: Pavasarį, pamačius pirmąjį žydintį augalą, reikėdavo jį nuplėšti ir paslėpti, kad meilė būtų pirmoji ir stipriausia.
- Žvaigždės kritimo burtas: Matant krintančią žvaigždę, reikėdavo greitai sugalvoti norą, susijusį su meile, ir jis turėjo išsipildyti.
- Pievų gėlių burtas: Surinkus įvairiaspieves gėles ir sudėjus jas į vandenį, reikėdavo stebėti, kuri gėlė ilgiausiai išliks žydi, ir ji simbolizuos stipriausią meilę.
- Ugnies burtas: Per Jonines ar kitą šventę, šokant aplink laužą, reikėdavo mesti į ugnį simbolinį daiktą, atstovaujantį meilei, ir tai turėjo pritraukti tikrąją meilę.
Šie burtai yra dalis folkloro ir tradicijų, o jų veiksmingumas priklauso nuo asmeninio tikėjimo ir požiūrio į pasaulį. Jie atspindi senovės lietuvių gyvenimo būdą ir santykį su gamta, taip pat žmogaus troškimą rasti meilę ir laimę.