Motinos Meilės kalba mylimam Sūnui

tėvai ir sūnus
tėvai ir sūnus

Aš — Motina — aš obelis iš balto Sūnaus sodo,
Iš neregėtos pasakų žvaigždės,
Kur naktimis gyvenimą aukotų,
Kuri brandintų vaisių ateities.


Aš — Motina — aš obelis ant aukšto Sūnaus kalno,
Tarp pasakų pilių ir tarp žmonių.
Kai artimi sakys: — Sūnus užaugo, —
Aš atiduosiu Sūnų dėl visų.


Aš — Motina — aš obelis prie ilgo Sūnaus kelio,
Ir kai laukiniai vėjai Jį šukuos,
Tai nuo audrų užstosiu savo meile,
Ir mano dvasios balsas Jam dainuos.


Aš — Motina, aš obelis, aš — Sūnaus sielos medis,
Apglėbęs savo vaisių šakomis.
Tik mano meilė Jį tolybėj gelbės!
Jam — mano laimė, viltys ir širdis.

Laiškas Vaikams, išvykusiems į užjūrius

dukra ir tėvai
dukra ir tėvai

Ašarom apsipila krūtinė,
Dūžta kartais nemari viltis,
Širdgėla užspaudžia geležinė,
Plakt nustoja ilgesy širdis,
Kai Tave vaizduojamės sugrįžtant
Ir parimstam naktį prie langų,
Kai kelintą kartą vėl nuvysta
Pirktos gėlės, kad sugrįžtum Tu.
Viską galim dėl Tavęs aukoti,
Kad sulaukt ir stipriai apkabint…
O, jei ne, tai viliamės sapnuoti
Ir sapnų glėby bučiuot ir likt —
Likt su Tavimi, kur Tavo pėdos
Mina svetimų kraštų takus;
Įsitikint, ar paliko bėdos,
Ir iš ten parvesti į namus…
Sugrąžint Tave nors vienai dienai,
Pavaišinti Lietuvos kvapais,
Girdyti Tave tėvynės pienu,
Nes tolybėj pravirkai…

Brangi Dukryte,

dukra
dukra

… jei nepamirši, kad apie Tave yra daug gerų žmonių
— niekada nestokosi gerumo kitiems…
… jei nepamirši, kad turi senelius — niekada neieškosi
patarimų svetimuose namuose…
… jei nepamirši, kad turi kaimynus — niekuomet neturėsi
rūpesčių namuose…
… Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. Todėl
mylėk ir gerbk žmones, mylėk pasaulį…
… saulėtieji toliai lai surenka spinduliais į Tavo širdį
mūsų širdžių meilę žmonėms ir žemei…
… tepasėja Tavyje gerumą spinduliais kiekvieno rytmečio
saulė, kiekviena šviesioji diena.

Dar negimusiai, bet labai laukiamai Dukrelei

nėščia
nėščia

Lyg pasakų šešėlis esi princesė ateities.
Aš laukiu, ir vaizduojuos kaip juokies.
Suknelė atlaso balta — pavasarinio sodo šydas…
Sustos Karalius Mėnuo naktyje akis Tavas išvydęs.
Esi jau čia, nors dar neatėjai į keistenybių žemę —
Žinok, čia žmonės vaikšto dideli ir šaukia meilę.
Užaugusių merginų širdyse ji angelu gyvena —
Tuo angelu, kur iš po motinos širdies aplanko žemę.
Mažyte mano, žvaigždėtom mintimis širdin atėjus,
Išvaikščiojus tarp debesų baltas dangaus alėjas —
Nešiosime ant rankų savo kūno ir dangaus dalelę
Ir melsime Tau angelo iš praeities laimingo kelio.

Gerasis Mūsų Sūneli,

tėvai ir sūnus
tėvai ir sūnus

Tavo didelės šventės proga
linkime Tau daugybės planų įgyvendinimo
ir svajonių išsipildymo,
atkaklumo — siekiant užsibrėžtų tikslų,
valios tvirtumo — idėjų sprendimuose,
nuolankumo — prieš vyresnius žmones,
pritarimo — prašantiems Tavo pagalbos,
atlaidumo — besigailintiems,
meilės — savo šeimai,
ištikimybės — savo meilei
ir daug, daug sėkmės, sveikatos ir laimės.
Mes mylime Tave ir jaučiamės laimingi,
kai Tau sekasi.

Būk palaimintas tikėjimo šviesoj, Vaikeli

Šeima
Šeima

Dedu Tau švelniai ranką ant galvelės,
Apkabinu, bučiuoju ir verkiu:
Meldžiu palaimos Tau, brangus Vaikeli,
Pasaulio keliuose ir tarp žmonių.


Aš laiminu Tave gyvent laimingai —
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, meilės ir vilties.

Mylima Dukrele, vien svajonėmis gyvenu

dukra
dukra

Niekas negali sunaikinti mano ilgesio Tau, mylima
Dukrele. Kai, rodos, visi žmonės eina gyvenimo gatvėmis —
aš tarsi stoviu vietoje, kur nebevaikšto laikrodžių strėlės
nuo saulės ligi mėnesėlio. Kai, rodos, visi žmonės triumfuoja
švenčių metu — aš tarsi nebūtyje esu ir nejaučiu jokios
laimės ar džiaugsmo, nes labai seniai mačiau Tave.


Mano meilė ir atsidavimas Tavo gyvenimui pasidalijo į
milijardus pėdų, kuriomis matuoju kelią į tolybes. Ten plaka
Tavo širdis, o čia — aš viena kenčiu be Tavęs.

Ilgesingas laiškelis tolybėse gyvenančiai Dukrai

dukra ir tėvai
dukra ir tėvai

Iš motiniško ilgesio
Aš Tau likimą pinsiu, mano Dukra.
Gyvensiu viltimi šventa —
Už jūrų, už marelių pamatyt Tave.
Bet kaip Tave paguost,
Kad Tu tolybėje laiminga būtum,
Kad nors akimirkai išnyktų
Mus išskyrus žemės toluma?

Mamos pergyvenimai dėl Vaikų gyvenimo

mama
mama

Tarp pavasario gatvių senamiestis varo iš proto
Mamos ilgesį tylų bažnyčių stogais.
Ar Jūs, žmonės, nematėt gelmės klaikaus žvilgsnio bepročio,
Kur į dangų vis kyla variniais varpais?..


Geria miestas iš lūpų nenutylančią maldą Mamos.
Ir praeivis nustebęs — „išprotėjo“, — galvos.
Skausmą žemė sūpuotų ašarotos prigėrus tylos —
Dievui širdį juk gelia dėl Motulės raudos.

Sūnaus sveikinimas Tėvams santuokos jubiliejaus proga

tėvai ir sūnus
tėvai ir sūnus

Tikiu, kad nedaužys ruduo į langą,
Kai apkabinęs Mamą
Šoksi, Tėve, meilės tango…


Mamut, Tau sužibės visi žvaigždynai,
Kai apkabinus Tėtį
Jausies vos susipažinus…


Tikiu, jog aplankys Jus meilės vėjas,
Ir, palietęs žvakides,
Užpūs šio vakaro žvaigždes…


Lai meilės jaudulys abu užliejęs
Priglaus Jus, mano pėdomis atėjęs,
Į švento ilgesio rankas.