Aš — lakštingala Jūsų, Tėveliai,
Kuri čiulba padangėj aušros.
Margas paukštis gyvenimo kelio
Jūsų buvusia dainą kartos
Negirdėtoj lakštutės giesmelėj
Nenutylančioj Jums niekada…
Bet atleiskite savo dukrelei —
Lyg sparnuotoji — aš tik viešnia.
Jūs mane auginot — Lietuvai merginą —
Ir sulaukėte mažų anūkų jau.
Saulę iš likimo spinduliais dalinot —
Už mane svarbesnio nėra Jums, tačiau:
Aš labai gailiuosi, kad galiu paguosti
Vien tik laiško žodžiais, mylimieji Jus.
Bet šventai tikiuosi, kad šlamės Jums uosiai
Ir skambės į langus ilgesio lietus.
Jūsų patyrimas lietuvybės gijom
Judviejų anūkuos meile apsivijo…
Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, Motut, Tave,
Kaip lopšinė meiliai švelniom lūpom
Glostydavo vakarais sapne.
Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas…
Vėl prabėgusi laiku būtuoju,
Gydau gerumu žaizdas senas.
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin…
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.