Šis tas daugiau apie avižėles

avižėlės
avižėlės

Žiemą gaudyti avižėle mūsuose labai populiaru. Tačiau gaudymo būdai skiriasi. Vienaip gaudo žvejai mėgėjai, kitaip
profesionalai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad padaugėjo žvejų naudojančių naujesnius įrankius, tai yra plonesnius valus,
mažesnes avižėles ir t.t. Sausio pabaiga, vasario pradžia nėra labai produktyvus metas žvejybai. Mano manymu šiuo metu
laiku, reiktu padėti storus valus ir dideles avižėles į šoną ir pabandyti gaudyti “sportinėmis” meškerytėmis. Kadangi žuvys
vasario mėnesį dėl deguonies trūkumo ypač vangios, neaktyvios, į siūlomus didelius masalus nekreipia dėmesio, tad tenka
rinktis kuo plonesnius valus ir mažesnius masalus. Valą naudoju ne storesnį kaip 0,08 mm. Tokio valo tikrai pakanka ištraukti
didesnę žuvį. Tik nereikia žuvies per stipriai kirsti ir karštligiškai traukti. Kur skubėti? Ar ne įdomiau su ja pasigalinėti?

Pastaruoju metu pamėgau volframines avižėles. Šių avižėlių dabar nesunku gauti
parduotuvėse. Jų kaina svyruoja nuo 0.33 iki 1 euro. Gali būti, kad tokia pati avižėlė vienoje
parduotuvėje kainuos 1 eurą, o kitoje 1.50 – 2 eurus. Iš pirmo žvilgsnio jokio skirtumo, bet
atkreipus dėmesį į kabliukus pamatysime, kad pirmų kabliukas yra didelis ir storas, ant jo
ir uodo trūklio lervas sunku užmauti, ir žuvį pakirsti, ypač šiuo metu, kai jos nėra labai
aktyvios, kimba labai atsargiai. Antrųjų kabliukas yra plonas ir aštrus. Turintiems šiokių
tokių darbo įgūdžiu su lituokliu, siūlyčiau nusipirkti pigesnes ir, jei kabliai yra per stori,
juos perlituoti, taip sutaupomas vienas kitas litas. Įlituoti patarčiau “Gamakatsu” 1050 N
ar panašių parametrų. Kabliukai imami priklausomai nuo avižėlės dydžio, nereikėtų labai
persistengti ir įlituoti per mažus kabliukus. Užtenka 16 – 18 numerio ir tik pačiom
mažiausiom 20 – 22 numerio. Prieš įstatant kabliuką aš visada patrumpinu jo kotelį,
kadangi per ilgas trukdo gražiai šokdinti avižėlę. Nukerpu 1/3 kabliuko kotelio ilgio.
Užkabinta uodo lerva ant tokio kabliuko yra arčiau avižos, tai suteikia avižėlei geresnį
žaidimą ir dažniau pakertamos žuvys. Kabliukų perlitavimas sumažina “tuštesnių” kibimų skaičių, kadangi įstatomas plonas, tvirtas ir aštrus kabliukas.

Išsirenkant spalvą ir formą reiktų atsižvelgti į oro sąlygas, vandens telkinio tipą, jo dugną, norimų pagauti žuvų rūšį. Ešeriams didelio skirtumo nėra kokios formos volframinė avižėlė, tačiau man labiausiai pasiteisino šratuko formos, truputi didesnė už degtuko galvutę. Begaudant šią avižėle neretai griebdavo ir kuojos, nors jos labiau mėgsta mažesnius masalus. Gaudant
kuojas tarp šratuko ar slyvutės formos didelio skirtumo nepastebėjau. Avižėles naudoju maždaug pusės degtuko galvutės dydžio, o kartais dar mažesnes. Mažiausiųjų avižėlių rasti parduotuvėse nepaprastai sunku, tad tenka gauti jas per kitus kanalus sumokant brangiau – iki 2 eurus.

Volframinių avižėlių spalvų gama nėra labai plati, bent jau atvežamų į Lietuvą. Dažniausiai
sutinkamos vario ir baltos, šiek tiek rečiau geltonos spalvos. Man labiausiai patinka vario
spalvos, su jomis gaudau tiek kuojas, tiek ešerius. Kai nekimba arba kimba labai prastai
tenka išbandyti ir kitokias spalvas. Dažnai nežinomame ežere ar tvenkiny pamėgtos
avižėlės žuvys nenori griebti. Pradedi kaltinti netinkamas oro sąlygas, staigų slėgio kritimą
ar padarai išvadas, kad tame telkinyje iš viso žuvų nėra, tačiau užsidėjus kokią nors
pamirštą, seniai nenaudotą avižėlę pamatai jog klydai – sargelis perduoda, kad po ledu iš
tikrųjų yra gyvybė, kuri domisi tavo siūlomu masalu. Tada supranti, kad toji avižėlė turi
kažką tokio ir šiame telkinyje pranoksta visus lūkesčius. Kartas nuo karto, ypač vario
spalvos avižėles reiktų nuvalyti, nes volframas linkęs oksiduotis veikiamas šviesos ir
drėgmės. Šią problemą galima išspręsti paėmus gabaliuką tikros odos ir papoliruoti
avižėlės šonus. Avižėlė neatrodo kaip nauja, tačiau pradeda blizgėti, kas labai pagyvina
ešerių kibimą. Iš latvių žvejų gavau avižėlę vadinamą “Slyskaja” – tai taip pat volframinė
avižėlė. Ši avižėlė skęsdama dreifuoja, tai į vieną šoną tai į kitą, nesileidžia tiesiai į dugną,
kaip kitos. Tai žuvis labai masina. Šiuo metu tokias avižėles pradėjo gaminti daugelis rusų
žvejų, tačiau pirmasis šią avižėlę sukūrė garsus rusų žvejys Minelinka. Jo avižėlės labai
vertinamos tarp sportininkų.

Iš švininių naudoju Izidoriaus Uniko ir Arimanto Cironkos avižėles, kurių galima nusipirkti parduotuvėse. Jų yra įvairiausių dydžių, tad galima pritaikyti tiek gaudant dideliuose gyliuose, tiek arti kranto, kur gylis tesiekia metrą, tokiame gylyje naudojamos pačios mažiausios. Nors ir švininės šios avižėlės, bet kainuoja taip pat ne pigiai apie 1 eurą. Iš pigesnių man pasiteisino skruzdelytės formos, berods, “Mikado” firmos pagamintos, baltos spalvos. Ant šios “skruzdelytės” gerai kibo ešeriai, bet kuojų kibimo ją naudojant sulaukdavau labai retai. Kažkada nusipirkau irgi iš “Mikado” gamos siūlomų avižėlių panašių į vabaliukus, gal jos ir kitaip vadinasi, tačiau aš vadinu vabaliukais. Viršus vario spalvos su mažais grioveliais, primenančiais kojytes, dėl kurių ir kilo šis pavadinimas, o apačia juoda. Jie man pasiteisino Nevėžy nedidelėje srovėje. Buvo atlydys, bet
niekas nepagavo nei vieno karšiuko, kibo ešeriukai, kuojytės, žodžiu, nieko rimto. Nusprendžiau išbandyti naują pirkinį, bet kibimo iškarto nebuvo, teko pakeisti keletą ekečių ir vienoje jų sulaukiau karšiukui budingą kibimą. Nors ir nedideli, tą diena man kibo karšiukai.

Žvejojant nereikia vengti naujovių, jas išbandyti ir atrasti kažką savo. Kategoriškai teigti jog tokia ar kitokia avižėlė yra geriausia negaliu, nes kiekvienas ežeras ar tvenkinys turi tik sau vienam būdingų savybių – augalija, vandens telkinio dugno reljefas ir, be abejo, tai kuo minta žuvys tame vandens telkinyje. Tad nuo viso šito ir priklauso tiek avižėlės spalva, tiek jos forma.

Kaip skaityti upę?

upė
upė

Kiekvienas žvejas norėdamas pagauti žuvį, aišku, turi pirmiausia rasti vietą, kurioje jos
yra. Tačiau dauguma žvejų neįvertina upės. Stebint upę, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,
kad srovės greitis visur vienodas. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, jog yra daug
įvairių srovių, kai kurios net labai ryškios. Skirtingose srovėse ir laikosi įvairių rūšių žuvys.
Upėse, kuriose gaudėte vasarą, be abejo pagausite ir žiemą, tik reikia nepamiršti, kad
žuvis pasitraukia į kitas vietas. Stiprioje srovėje žuvys juda tik tiek, kiek reikia, kad
susirastų sau patogią vietelę. Būtent upės srovės pakitimas žiemą ir priverčia žuvis keisti
įprastą judėjimą.
Koks bebūtų srovės greitis, pats vandens paviršius yra užuomina apie tai kas slypi po
vandeniu. Vienos vietos teka ramiai, kol kitos nuolat ir nenutrūkstamai šėlsta. Kas bebūtų,
ar ramus čiurlenimas ar stiprus kunkuliavimas, sudrumstas paviršius yra tarsi
povandeninio dugno atspindys. Pastovus kunkuliavimas ir sukūriai vyksta dėl duobėtos
upės vagos ar dėl įvairių kliuvinių, tokių kaip medžių kelmai. Nelygi upės vaga,
nukreipianti upės srovę rodo, kad ties vingiu dugnas nuožulnus ir žvyrėtas, ten yra
pakankamai maisto ir, be abejo, galite rasti žuvies. Tačiau žuvies tokioje vietoje rasite tik tokiu atveju, kai srovės paviršius yra pakankamai ramus. Jei tėkmė yra pakankamai stipri, galinti pavirsti įnirtinga srove, kunkuliuojančiu vandeniu, žuvies tikrai nebus. Pastoviai kunkuliuojantis vanduo susidaro dėl didelių ir dažnai pasitaikančių dugno nuosėdų. Sūkuriai atsirandantys dėl
šių kliūčių žuvims yra visiškai neparankūs, kadangi jos nesugeba susidoroti su tokiais srovės pokyčiais. Tačiau gali būti ir išimčių, tai vietos, kur labai daug sūkurių, vanduo tiesiog verda. Tokiose vietose paprastai ant žvyrėto dugno yra daug didelių akmenų ar kažko panašaus. Labai svarbu jausti skirtumą tarp šėlstančių vandens sukurių susidariusių, kaip jau minėjau
akmenuotose upės vietose ir nedidelio pastovaus raibuliavimo sekliose vietose. Vandens paviršius sekliose vietose raibuliuos net jei dugnas bus padengtas smulkiu žvyru. Tokios vietovės bus be žuvies. Duobės upės vagose plačiose seklumose yra puikios vietos, kuriose galime aptikti šapalų, kuojų bei ūsorių. Netgi mažas įdūbimas yra svarbus upėje, ypač jeigu ji ištisai yra sekli. Tada tai gali būti tik vienintelė puiki žvejybinė vieta šioje upės dalyje. Žavu, kai daug didelių žuvų gali tilpti mažoje įdubėlėje.
Nenutrūkstamas vandens paviršiaus bangavimas reiškia, kad dugne daug nugrimzdusių dumblių. Įvairūs panirę mažmožiai ir priverčia vandens paviršių raibuliuoti. Sekliose vietose tai ypač pastebima, o ten, kur gylis didesnis – mažiau. Povandeninis
kliuvinių samplūdis padalina srovę, sukurdamas du upės srovės tipus. Kai šaknys sulaiko pagrindinius vandenis, vanduo suformuoja pasroviui lėčiau tekantį upelį, prieš tai kai dvi atskiros srovės susijungia. Toks sustingimas yra labai puiki dauba, ypač šapalams, ūsoriams ir lydekoms.

28 patarimai žvejams

žvejis
žvejis

1. Jei blizgė užkliuvo už dugno, ją atkabinti galima, stipriai įtemptą valą staigiai atleidus.
2. Susisukusį valą galima ištiesinti, paleidus jį be blizgės pasroviui arba velkant ištiestą paskui valtį.
3. Velkiaujant meškerykotį reikia laikyti taip, kad tarp jo ir valo būtų status ar maždaug status kampas, nes kitaip
velkant, žuvis staigiu smūgiu gali nutraukti valą – meškerykotis, negalėdamas palinkti, nesušvelnins smūgio.
4. Išmetamą seną valą supjaustykime – jame nesusipainios netyčia patekęs gyvūnas.
5. Sliekai mėgsta kavos tirščius. Jei juos nuolat išpilsime vienoje vietoje darže ar sode, aplinkui visada bus sliekų.
6. Per sausrą sliekus galima suvilioti į pasirinktą vietą. Dvi valandas prieš kasant, sode ar darže reikia išpilti 4-5 kibirus
vandens ir žemę toje vietoje uždengti maišu ar kokiu audeklu, kad vanduo lėčiau garuotų. Toje vietoje prisirinks
sliekų. Juos geriau kasti šakėmis – mažiau supjaustysime.
7. Ankstyvą pavasarį sliekų rasime greičiau, jei rudenį pasirinktą vietą uždengsime polietileno plėvele. Mat po ja žemė
mažiau įšąla. Pavasarį, sniegui nutirpus, ten rasime sliekų.
8. Šiltą vasaros dieną sunku išsaugoti sliekus. Meškeriotojai pastebėjo, kad putplasčio dėžutėje jie gyvi išbūna kelias
savaites net labai karštomis dienomis. Tokioje dėžutėje juos reikia laikyti taip: ant dugno padėti drėgnų vandens
žolių ir jas užpilti komposto sluoksniu, ant jo vėl uždedama žolių. Dangtelyje reikia padaryti skylutes. Putplasčio
dėžutės netvirtos, užima daug vietos, bet lengvos. Net žiemą jose ir per didžiausius šalčius galima išsaugoti sliekus.
9. Starkiai mieliau griebia blizgę ir gyvą žuvelę apsiniaukusią, lietingą dieną. Lydekos gyvą žuvelę geriau čiumpa saulėtą
dieną, o blizgę – kai dangumi plaukia debesys. Panašiai elgiasi ir ešeriai.
10. Dirbtinę žuvelę žuvys noriau griebia debesuotą ir apniukusią dieną, o giedrą dieną bei lietui lyjant į ją beveik nežiūri.
11. Dieną žuvys geriau kimba, kai slėgis normalus, o naktį – kai aukštas slėgis.
12. Dirbtinį masalą lydekos griebia geriau, pučiant silpnam (0,3-5 m/sek.) vėjui, o ešeriai – kai vėjas stipresnis (2-8
m/sek.).
13. Naktiniai sliekai – labai geras masalas, bet juos rinkti nėra lengva. Dažniausiai gaudomi naktimis, pasišviečiant
žibintuvėliu. Nors šviesos nebijo, bet labai jautriai reaguoja į žingsnius ir greitai pasislepia savo urveliuose. Ir čia
padės mažos meškeriotojų gudrybės.
14. Gaudyklė iš kibiro. Plastikiniame kibire reikia prigręžti daug ir gana didelių skylių. Į tokį išakytą kibirą pripilama
puraus juodžemio, o jo viduje (nemaišant su žeme!) pridedama maisto atliekų. Tokią gaudyklę reikia įkasti vietoje,
kur daug sliekų, – jie greitai sulįs į kibirą ir teliks, išvertus I juodžemį, juos surinkti.
15. Po senu maišu. Tai pats paprasčiausias būdas sliekams suvadinti norimon vieton. Sliekų laikymosi vietoje žemė
uždengiama drėgnu maišu ar takeliu. Suvilioti drėgmės ir tamsos, sliekai susirenka po tokiu apklotu žemės
paviršiuje. Pakėlus maišą, sliekus nesunku sugaudyti.
16. Sliekus patogiausia laikyti plastikinėje dėžutėje ant diržo. Ji turi sandariai užsidaryti, dangtelis tvirtai laikytis. Dar
geriau, jei jis ant vyrių ir su skylutėmis orui įeiti. Tokias dėžutes jau pradėjo gaminti mūsų pramonė.
17. Masalas gali būti ir pačios žuvies gabaliukai. Antai vėgėlė noriau griebia žuvies gabaliuką nei gyvą žuvelę. Ypač tai
geras masalas jūrinėms žuvims. Be žuvies gabaliukų, galima imti žuvies žarnas, pūslės gabaliukus, žiaunas, akis.
18. Įvairios maisto medžiagos žuvis vilioja – tai žino kiekvienas meškeriotojas. Tačiau dažnai būna taip, kad ir masalas
geras, ir jaukas patikrintas, o žuvys nekimba ir tiek. Dar blogiau – traukiasi iš jaukinimo vietos. Kad taip neatsitiktų,
visada reikia žiūrėti, kad kartu su jauku ar masalu į vandenį nepatektų benzino, žibalo ar tepalų. Tad prieš žūklę
reikia gerai numazgoti rankas , o prie vandens telkinio dar dera jas įtrinti vietiniu dumblu ir vėl numazgoti. Žuvims
nepatinka tabako, uodų tepalo, naujų dažų, įvairiausių skiediklių kvapai. Nudažytas blizges, svarelius, kabliukus
reikia ilgokai palaikyti, kad iš jų išsivadėtų žuvis gąsdinantys kvapai.
19. Sugautas žuvis nelengva išlaikyti rankose, ypač didesnes. O dar reikia atkabinti kabliuką! Jei norime žuvis išlaikyti gyvas, kabliuką reikia išimti itin atsargiai. Geriau tai daryti specialiais įrankiais – pincetu, plokščiareplėmis, korncargu (chirurginėmis žirklėmis, kurių galima nusipirkti veterinarijos vaistinėse). Jei jau neturime jų, pravers ir paprasta lazdelė. Jei atkabinamą žuvį, sužalojome, geriau ją apsvaiginti arba papjauti – tokia žuvis bus daug skanesnė negu ta, kuri ilgai kankinosi, trokšdama ant kranto. Taip žuvis kankinti ir nehumaniška. Apsvaiginti žuvį galima staigiu
smūgiu per galvą kietu daiktu. Dažnas meškeriotojas tam reikalui nešiojasi specialią kuokelę. O dar geriau –perpjauti aštriu peiliu pilvo aortą. Tai padaryti reikia , o kol žuvis dar gyva ir pulsuoja širdis – nutekės dalis kraujo, ir žuviena bus baltesnė, skanesnė.
20. Kaip geriau laikyti žuvį rankose? Mažesnę lydeką, šapalą, ūsorių, ar kitą neplačią žuvį galima išlaikyti stipriai suimtą
pirštais žemiau krūtinės pelekų. Didesnę lydeką – užkišus pirštus už žiaunų arba dviem pirštais už akiduobių. Labai sunku išlaikyti didelį karšį: ranka neapimsi – platus, slidus. Tad geriau jį laikyti, įkišus nykštį į nasrus, o kitais dviem pirštais paėmus iš apačios už žiaunų. Taip patogiau laikyti didelį karpį, karosą.
21. Labai sunku vasarą sugautą žuvį ilgai išlaikyti nesugedusią. Jei meškeriojame visą dieną ir norime parvežti namo šviežios žuvies, geriau ją laikyti gyvą vandenyje. Reikia turėti gana didelį krepšį ar specialią varžą iš tinklo ar lentų.Sugautos žuvis atsargiai atkabinamos ir nedelsiant įleidžiamos varžon, o ją reikia laikyti paskandintą 10-12 metrų. Mat tokiame gylyje vasarą vanduo vėsesnis, ir žuvys ilgiau išlieka gyvos. Jas reikia nuolat apžiūrėti ir negyvas
išimti. Ne visos žuvys vienodai gajos. Kai kurių iš viso gyvų negalima išlaikyti, net ir vandenyje. Ilgai krepšyje ar varžoje gyvena karosai, lynai, unguriai, vėgėlės, ūsoriai, vijūnai.
22. Kaip atskirti šviežias žuvis nuo jau gendančių? Šviežių žuvų žiaunos ryškiai raudonos. Jei žuvys nukraujavusios, žiaunos būna šviesesnės, o užšaldytų – pilkos su rausvu atspalviu. Nesugedusios žuvys stipriai sklaidžia savo būdingą kvapą. Jūros ir gėlųjų vandenų žuvų natūralūs kvapai labai skiriasi. Skiriasi net netolimų ežerų žuvų kvapai. Šviesios
ir kiek iškilios akys byloja, kad žuvys šviežios. Jų mėsa būna stangri, paspaudus nelieka įdubimų, gerai laikosi prie stuburo. Šviežios žuvys dar būna nepraradusios ryškių spalvų, lygus gleivių sluoksnis dengia visą žuvį, žvynai blizga.

23. Gendančių žuvų požymiai. Žiaunų lankeliai parudavę, papilkėję ir net pažaliavę, gleivėti, nuo jų sklinda dvokas. Akių rainelė neskaidri, įkritusi. Žuvų kūnas netenka elastingumo, išlieka įspaustos duobutės, raumenys lengvai atsiskiria nuo stuburo, šonkauliai praduria pilvo odą, žuvys netenka pirmykščių spalvų, gleivių sluoksnis pastorėja, sulimpa į rutuliukus, pasidaro lipnus, žvynai lengvai iškrenta, žuviena prie stuburo parausta.
24. Žinoma, ne visų žuvų gedimo požymiai vienodi, tad reikia patyrimo, norint nustatyti, ar jos tinkamos maistui.
25. Kaip išsaugoti žuvyje visas maisto medžiagas? Kuo greičiau pagautos žuvys pateks vėsesnėn aplinkon, tuo geriau.Jei pavėluosime tai padaryti, sutrumpinsime jų saugojimo laiką iki dviejų parų. Tad geriausia sugautą žuvį tuojau pat atšaldyti ant ledo. Dabar visi stengiasi kuo greičiau įsigyti šaldytuvą ir jame laikyti maisto produktus. Žinoma, daugiabučiuose ledainių niekas neįsirengs, bet vasarai ledo galėtų pasiruošti nuosavuose namuose gyvenantys, ypač
kaimo žmonės. O prie meškeriotojų namelių, poilsio namų tai padaryti net būtina – nereikės eikvoti elektros energijos, mažiau bus teršiama aplinka šaldytuvai – ne tokie jau “nekalti” įrenginiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir maisto produktai bus vertingesni. Žuvis reikia laikyti ant smulkaus ledo išskrostas ir išvalytas – taip laikomos žuvys
net savaitę nesugenda. Palankiausia temperatūra – 1 laipsnis Celsijaus. Žiemą reikia stengtis, kad sušalusios žuvys neatšiltų, nes antrą kartą užšaldytos jos praranda skonį ir kokybę. Jei jau būtinai reikia žuvį užšaldyti – tai padaryti reikia greitai.
26. Ką daryti prie upės, ežero? Kelias valandas žuvis galima išsaugoti pintinėje. Jos apvyniojamos švariu drėgnu skudurėliu, varnalėšos lapais ir sudedamos į pintinę sluoksniais, tarp kurių dera pridėti alksnio šakelių ar dilgėlių.
Krepšyje turi būti drėgna – garuojant vandeniui, temperatūra bus žemesnė, nei aplinkoje. Krepšys turi būti pakankamai didelis, kad jame galima būtų sudėti laisvai, kad jos nebūtų suspaudžiamos. Jei jau neturime krepšio,
žuvis galima kelias valandas išlaikyti ir polietileno maiše, tik jis turi būti atviras,kad į vidų patektų oras. Žuvis , kaip ir
krepšyje, reikia sudėti apvyniotas, sudrėkintas.
27. Kaip užšaldyti žuvį? Kad ir kaip suksimės, be šaldytuvo ilgai žuvų neišlaikysim. Tad norėtume patarti, kaip geriau tai
padaryti, kad žuvis neprarastų savo maistinės vertės. Žuvis galima šaldyti ir nesupjaustytas, ir gabalais, paruošus filė. Geriausia šaldyti šviežias išdarinėtas žuvis – taip paruoštos jos ilgiausia išsilaiko. Prieš užšaldymą žuvų negalima
sūdyti. Paruoštas žuvis reikia apvynioti tankiu popieriumi, folija ar įdėti į polietileno maišelį, kuri reikia sandariai užrišti. Kai kas rekomenduoja žuvis užšaldyti ledo gabaluose. Tai daryti nepatartina, nes atitirpstanti žuvis darosi labai vandeninga. Jei jau norime taip padaryti, geriau užšaldyti polietileno maišelyje. Praktika rodo, kad liesa žuvis geriau laikosi nei riebi. Antai plekšnės, sykai, strimelės, užšaldytos namų šaldytuvuose, maistines vertybes išsaugo iki metų.
28. Atšaldyti žuvį reikia palengva. Nepatartina žuvį atšildyti karštu vandeniu.

Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip žvejoti?

Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.

ežeras
ežeras

Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.

Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).

Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro.

Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?

Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti,
jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:

  1. Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui
    nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto
    seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu.
    Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti
    pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai
    (bridkelnės).
  2. Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą
    tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia
    kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas
    būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip
    aprašyta pirmame variante.
  3. Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai
    paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio
    vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.
  4. Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai
    reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to
    palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.
    Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas,
    kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos
    vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai
    žvejojama naudojant pašarą).
    Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.
    Tvenkinyje arba nedideliame ežere
    Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba
    šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu
    užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius,
    žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts
    nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.
    Kokius įrankius naudoti?
    Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio
    meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas –
    uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.
    Tekančiame vandenyje
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė.
    Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima
    pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė.
    Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.
    Kokius įrankius naudoti?
    Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai
    nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas,
    žiogas.
    Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė,
    karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse.
    Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.
    Kokius įrankius naudoti?
    Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris
    – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.
    Bendri patarimai

Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į
vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.
Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite
tinklelį.
Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti
smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite
pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią
žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.

Plėšrūno paieška

lydeka
lydeka

Vienas iš labiausiai spiningautoją į neviltį varančių vaizdų – didžiulis, nepažystamas vandens telkinys. Tiksliau,
neviltį ir bejėgiškumo jausmą kelia ne pats vaizdas, o mintis apie plėšrūnų paieškas sunkiai žvilgsniu aprėpiamame vandens telkinyje. Bet, žinant kai kuriuos dėsningumus, galima smarkiai sumažinti tuščių išvykų skaičių.

Taigi kokie įrankiai
bus reikalingi pirmą kart atsidūrus prie nepažįstamo didelio ežero ar užtvankos. Geriausia turėti porą įrankių komplektų – lengvesnį ir sunkesnį. Lengvasis, šiuo atveju, taip pat sąvoka kiek kitokia – tai greitas, 2.70 – 3.00 metrų ilgio, 10-30 gramų meškerykotis su gera multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.22 – 0,30 mm. valu. Taigi, kaip matote, tai nėra toks jau lengvas įrankis. Sunkusis – tai galingas 2.70 – 3.00 metrų ilgio, 40 – 80 gramų meškerykotis su galinga ir tvirta multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.30 – 0.35 mm. valu. Paklausite, kam reikalingi tokie galingi įrankiai, jei nesiruošiate gaudyti gigantiškų žuvų? Jų reikia ne todėl, kad gaudysite didelę žuvį. Taip yra todėl dėl vietų, kuriose gaudysite gylių skirtumų. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnių galvakablių reikės, norint efektyviai žvejoti, o sunkesniems masalams, savaime aišku, reikia galingesnių įrankių ir storesnių valų.

Nepažįstamame vandens telkinyje be echoloto neverta nė pradėti žūklės (nebent pasigavę
kokį vietinį iškvosite apie visas žuvingas vietas) Echolotas reikalingas ne konkrečiai žuviai
rasti, kiek rasti tokias vietas, kuriose būriuojasi smulkmė ir kitos žuvys.

Prie viso išvardinto reikės gero didelio graibšto, visokių chirurginių smulkmenų, kabliukų traukimui ir, žinoma, krūvos įvairaus dydžio ir spalvų guminukų. Toks minimalus komplektas reikalingas, kad jaustumėtės visiškai pasirengę žūklei bet kokiame vandens telkinyje, kad ir koks jis neaprėpiamas ar nepažįstamas būtų. Kitame straipsnyje skaitykite apie paieškos taktiką.

Plėšrūno paieškos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

lydeka
lydeka

Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu – patvenkus upes. Šiame skyriuje
ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai,
miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos
esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra
patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su
dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba
senbuvių pasakojimus.

Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo
tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o
užtvindytos upės – 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse
upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens
telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra
vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą
plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima
jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės
vagoje.

Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės
užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse,
laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į
tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba
skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų,
kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus,
plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.

Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti
dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai – maitintis ji išplaukia į
seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite
nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos
nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems
išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam
išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių
pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies
priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai
jau kitame straipsnyje.