dirbtiniuose | MusuGyvenimas.lt

Plėšrūno paieškos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

lydeka
lydeka

Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu – patvenkus upes. Šiame skyriuje
ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai,
miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos
esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra
patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su
dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba
senbuvių pasakojimus.

Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo
tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o
užtvindytos upės – 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse
upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens
telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra
vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą
plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima
jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės
vagoje.

Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės
užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse,
laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į
tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba
skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų,
kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus,
plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.

Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti
dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai – maitintis ji išplaukia į
seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite
nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos
nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems
išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam
išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių
pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies
priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai
jau kitame straipsnyje.