Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip žvejoti?

Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.

ežeras
ežeras

Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.

Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).

Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro.

Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?

Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti,
jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:

  1. Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui
    nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto
    seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu.
    Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti
    pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai
    (bridkelnės).
  2. Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą
    tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia
    kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas
    būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip
    aprašyta pirmame variante.
  3. Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai
    paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio
    vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.
  4. Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai
    reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to
    palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.
    Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas,
    kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos
    vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai
    žvejojama naudojant pašarą).
    Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.
    Tvenkinyje arba nedideliame ežere
    Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba
    šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu
    užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius,
    žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts
    nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.
    Kokius įrankius naudoti?
    Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio
    meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas –
    uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.
    Tekančiame vandenyje
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė.
    Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima
    pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė.
    Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.
    Kokius įrankius naudoti?
    Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai
    nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas,
    žiogas.
    Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose
    Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė,
    karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse.
    Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.
    Kokius įrankius naudoti?
    Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris
    – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.
    Bendri patarimai

Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į
vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.
Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite
tinklelį.
Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti
smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite
pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią
žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.

Plėšrūno paieškos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

lydeka
lydeka

Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu – patvenkus upes. Šiame skyriuje
ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai,
miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos
esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra
patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su
dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba
senbuvių pasakojimus.

Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo
tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o
užtvindytos upės – 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse
upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens
telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra
vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą
plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima
jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės
vagoje.

Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės
užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse,
laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į
tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba
skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų,
kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus,
plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.

Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti
dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai – maitintis ji išplaukia į
seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite
nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos
nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems
išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam
išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių
pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies
priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai
jau kitame straipsnyje.