Suns ir vilko draugystė

Turėjo žmogus šunį, kurį jauną mylėjo, o kai šis paseno, tapo šeimininkui nebereikalingas. Nuolat užgaunamas, badu marinamas šuo neturėjo, kur daugiau dėtis, ir išlėkė į girią. Ten sutiko vilką, o tas ir klausia, kur šuo lekia. — Pasenau, tai šeimininkas atidavė mane vilkams suėsti, — guodžiasi šis. Vilkas tarė:

— Tai kad iš tavęs vieni kaulai ir kailis belikę – suėdęs tave vis tiek alkanas liksiu. Bet galiu tau padėti. Kai šeimininkė atneš darbininkams valgyti, aš pagriebsiu jos vaiką. Tu pradėk mane vytis, mušk, taršyk. Už vaiko išgelbėjimą žmonės tave iki amželio galo mylės. Tik nepamiršk vėliau man atsidėkoti!

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Kitą dieną šeimininkė atnešė darbininkams valgyti ir guldo vaiką į pavėsį. Tik ji nutolo – vilkas čiupt vaiką ir skuodžia. Moteris puolė prašyti šuns pilkį vytis.

Šuo pavijo vilką, ėmė purtyt ir draskyt, tai jis ir pametė vaiką. Nudžiugo šeimininkė ir nuo tos dienos nieko šuneliui negailėjo. Netrukus ūkininkas iškėlė krikštynas. Šuo į jas pasikvietė vilką. Įlindo abu į gryčią ir šveičia, kad net ausys lapsi. Vos tik viduje prasidėjo dainos, nusprendė ir vilkas pritarti. Išgirdę vilką staugiant, žmonės tuoj jį prikūlė – vos gyvas kailį išnešė. Taip šuns ir vilko draugystė baigėsi.

Vilkas ir šuo [ Pasaka ]

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Vieną žvarbią žiemos dieną alkanas vilkas traukė mišku. Jau keletą dienų nebuvo nieko ėdęs, tad kentė baisiausią alkį. Čia jam po kojomis pasipainiojo menkas sužvarbęs šunytis, tirtantis nuo šalčio. Vilkas iškart puolė prie mažylio ir jau ruošėsi jį suėsti.

Tačiau šunytis, sukaupęs visą drąsą, atsistojo ant užpakalinių kojyčių ir suriko: – Gerasis vilke! Aš juk toks menkas kąsnelis! Argi manai, kad manimi pasisotintum? Nustebęs vilkas akimirką susimąstė, tačiau alkio spiriamas greitai apsigalvojo ir piktai suurzgė: – Matai, nesu jau toks išrankus!

– Bet juk nežinai, ką gali pražiopsoti! – sušuko šunytis. – Aš kaip tik keliauju į puotą – šiandien mano šeimininko dvare vestuvės. O ten tai jau bus kuo pasimėgauti: priruošta galybė gardžiausių kepsnių, žuvies, dešrų ir pyragų! Turbūt supranti, koks riebus ir apvalus tapsiu, prisivaišinęs visų tų gėrybių? Tad verčiau užsuk šiandien naktį į mūsų dvarą, tada galėsi mane suėsti! Vilkui apsisuko galva vien besiklausant apie visus tuos skanėstus, tad jis ilgai negalvojęs sutiko.

Kai stojus nakčiai vilkas atslinko į dvaro sodybą, šuo jau tupėjo ant tvoros ir laukė. – Kaip gerai, kad tu jau čia! – sušuko šunelis. – Lėksiu pakviesti savo draugų, kurie visi aliai vieno šiandien sočiai prisikimšo pilvus. Tai bus tau džiaugsmo išvydus tiek peno! Sulig tais žodžiais šunytis ėmė loti kiek tik turėjo jėgų, kol jam ėmė antrinti pikti sarginiai šunys. Čia vilkas suprato, kad mažasis jį pergudravo. O juk reikėjo pasitenkinti dieną menkesniu kąsneliu, tai būtų dabar sotus ir laimingas.

Godus šuo [ PASAKA ]

Didžiulis alkanas šuo bastėsi po apylinkes ieškodamas kuo čia pasistiprinus. Netrukus jis pamatė nedidelį šuniuką, besiruošiantį doroti gardžią dešrelę. Matydamas tokį viliojantį grobį, dičkis iškart puolė prie mažylio. Kadangi šis buvo silpnesnis, kova ilgai netruko. Nuskriaustas mažylis gailiai inkštė, stebėdamas, kaip užpuolikas dumia šalin su jo pietumis.

ŠUO
Šuo

Neatsidžiaugdamas tokia sėkme, dičkis dairėsi ramesnės vietelės, kur galėtų netrikdomas sukirsti grobį. Belėkdamas jis pasiekė tiltuką, vedantį per upelį. Netyčia pažvelgęs nuo tiltuko žemyn, sustojo lyg įbestas: iš vandens į jį spoksojo šuo, aštriais dantimis godžiai įsikandęs storą dešrelę.

„Tai bent sėkminga dienelė! — pagalvojo šuo. – Anas atrodo mažesnis už mane, tačiau jo dešrelė tikrai didesnė – ją iš to bėdžiaus ir atimsiu!“ Nieko nelaukęs, dičkis šoko nuo tiltelio į vandenį ir, irdamasis letenomis ėmė nekantriai dairytis. Tačiau jokio kito šuns vandenyje nebuvo! „Ir kur jis galėjo pradingti? – stebėjosi dičkis – Juk ką tiktai buvo čia!“

Pagaliau supratęs, kad ano šuns neberas, dičkis ėmė piktai loti. Čia jis staiga prisiminė dešrelę, kurią laikė nasruose prieš šokdamas į vandenį. Kurgi toji prapuolė? Suirzęs nėrė į dugną, ieškodamas prarasto grobio. Tačiau dešrelės niekur nesimatė. O juk visai neseniai dičkis dar laikė įsikandęs ją dantyse ir būtų galėjęs skaniai papietauti! Deja, prarado ją per savo kvailą godumą.