Vieną žvarbią žiemos dieną alkanas vilkas traukė mišku. Jau keletą dienų nebuvo nieko ėdęs, tad kentė baisiausią alkį. Čia jam po kojomis pasipainiojo menkas sužvarbęs šunytis, tirtantis nuo šalčio. Vilkas iškart puolė prie mažylio ir jau ruošėsi jį suėsti.
Tačiau šunytis, sukaupęs visą drąsą, atsistojo ant užpakalinių kojyčių ir suriko: – Gerasis vilke! Aš juk toks menkas kąsnelis! Argi manai, kad manimi pasisotintum? Nustebęs vilkas akimirką susimąstė, tačiau alkio spiriamas greitai apsigalvojo ir piktai suurzgė: – Matai, nesu jau toks išrankus!
– Bet juk nežinai, ką gali pražiopsoti! – sušuko šunytis. – Aš kaip tik keliauju į puotą – šiandien mano šeimininko dvare vestuvės. O ten tai jau bus kuo pasimėgauti: priruošta galybė gardžiausių kepsnių, žuvies, dešrų ir pyragų! Turbūt supranti, koks riebus ir apvalus tapsiu, prisivaišinęs visų tų gėrybių? Tad verčiau užsuk šiandien naktį į mūsų dvarą, tada galėsi mane suėsti! Vilkui apsisuko galva vien besiklausant apie visus tuos skanėstus, tad jis ilgai negalvojęs sutiko.
Kai stojus nakčiai vilkas atslinko į dvaro sodybą, šuo jau tupėjo ant tvoros ir laukė. – Kaip gerai, kad tu jau čia! – sušuko šunelis. – Lėksiu pakviesti savo draugų, kurie visi aliai vieno šiandien sočiai prisikimšo pilvus. Tai bus tau džiaugsmo išvydus tiek peno! Sulig tais žodžiais šunytis ėmė loti kiek tik turėjo jėgų, kol jam ėmė antrinti pikti sarginiai šunys. Čia vilkas suprato, kad mažasis jį pergudravo. O juk reikėjo pasitenkinti dieną menkesniu kąsneliu, tai būtų dabar sotus ir laimingas.