Vilko kailiniai [Pasaka]

Eina vilkas pagiriu, girdi, genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako: — Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali! O genelis atšauna: — Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia: — Kūmuti, ko gi tu verki?

— Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“. — Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę. Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė. — Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, — sako lapė.

Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas. — Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius? — Visus pasiuvau , tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus… — Iš kur gausim?

Lapė sako: — Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu , kiek man reikia apykaklei. Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė , kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia: — Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau. Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus .

— Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! — rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.

Žiogas ir skruzdėlė [ Pasaka ]

Visą mielą vasarėlę žiogas praleido šokdamas, dainuodamas ir čirpindamas savo smuikelį. Tuo metu darbšti skruzdėlytė uoliai rinko grūdus būsimai žiemai. Atėjus šalčiams, žiogas nebeturėjo kuo misti ir kentė siaubingą alkį. Jis labai gailėjosi, kad vasarą nepasirūpino jokiomis atsargomis šaltajam metų laikui.

žiogas ir skruzdė
žiogas ir skruzdė

Žiogui nebeliko nieko kita, kaip tik prašyti skruzdėlytės pagalbos. Tačiau šioji nebuvo linkusi dalytis sunkiai sukauptu maistu: – Visą vasarą praleidai tinginiaudamas ir nieko neveikdamas, o dabar nori, kad tave išmaitinčiau? – Bet aš juk netinginiavau, – nesutiko žiogas, – o visą mielą vasarėlę grojau ir dainavau kitų. džiaugsmui!

Skruzdėlė sutiko ir apsigalvojusi pakvietė žiogą visą žiemą svečiuotis jos namuose. Dėkingas muzikantas nepaliaudamas linksmino skruzdėlę dainomis ir šokiais, kad abu nespėjo nė pastebėti, kaip ir vėl atėjo vasara.

Didžioji pelytės kelionė [ Pasaka ]

Kartą maža pelytė išsiruošė į kelionę. Lig tol ji dar niekada nebuvo išėjusi toliau savo namų slenksčio. Pelytė labai džiaugėsi sulaukusi dienos, kai pagaliau galės pasidairyti po pasaulį.

pelė
pelė

Po kurio laiko vėl grįžusi į namus, pelytė susižavėjusi pasakojo apie nuotykius, patirtus kelionės metu: — Ak, koks tas pasaulis platus ir neaprėpiamas! Savo kelyje turėjau įveikti šniokščiančias upes ir milžiniškus kalnus, o vieną kartą patekau į neapsakomai gražų ir jaukų sodą, kuris tviskėjo tūkstančiais spalvų ir kvepėjo nuostabiausiais kvapais. Nieko gražesnio nebuvau gyvenime mačiusi!

Tačiau netrukus išgirdau kažką panašaus į murkimą, – tęsė pelytė. – Apsidairiusi pamačiau didelį žvėrį, žaidžiantį su kažkokiu mažulyčiu padaru, tyliai zvimbiančiu ore. Tas didžiulis žvėris buvo žvilgančiu minkštu kailiu ir ilga uodega. Jis švelniai ir grakščiai šokinėjo pirmyn atgal, kol mažasis nuskrido šalin. Tada dailusis žvėris apsidairė aplink ir pastebėjo mane. Iš pradžių negalėjau pajudėti iš vietos – taip mane užbūrė jo akys, žibančios saulėje tarsi tauriausi brangakmeniai!

Jau buvau besiruošianti prisistatyti tam žvėriui, kai staiga iš krūmų išlindo kitas, daug bjauresnis padaras, – pasakojo pelytė toliau. – Tai buvo dvikojė būtybė su kažkokiu įmantriu raudonu gūbriu ant galvos, iš abiejų šonų mostaguojanti keistomis šluotomis ir leidžianti siaubingus garsus iš gerklės. Kai toji pabaisa puolė link manęs, kas man beliko, jei ne bėgti kiek kojos neša iš to gražiojo sodo!

— Brangute! — sušuko pasibaisėjusi pelytės mama. — Tu net neįsivaizduoji, kokio pavojaus išvengei! Tas meilusis žvėris buvo katinas! Jis norėjo sugauti bitę, bet ir tavęs nebūtų pasigailėjęs! O tasai, kuris tau pasirodė pabaisa, buvo ne kas kitas kaip gaidys. Jis pelyčių nemedžioja ir yra mūsų bičiulis. Paleidęs kakarinę jis išgelbėjo tau gyvybę! Taigi niekad nespręsk pagal išvaizdą apie kieno nors būdą!

Dvi varlės [ Pasaka ]

Vieną labai karštą vasarą išdžiūvo tvenkinys, kuriame gyveno dvi varlės. Nelaimėlėms teko nori nenori ieškoti kitos gyvenamosios vietos.

dvi varlės
dvi varlės

Tada jos nušokavo per pievas ir laukus, kol pagaliau rado gilų šulinį, kurio dugne dar matėsi šiek tiek vandens.

Kaip puiku! Pagaliau pasiekėme tikslą! – ėmė garsiai džiūgauti viena varlė. – Šokime greičiau žemyn, kad pasimėgautume šalto vandens gaiva! Tačiau kita varlė nebuvo linkusi taip skubėti. — Luktelėk! – sulaikė ji bičiulę. — O kas bus, jei ir šis šulinys išdžius? Kaip mes tada iš jo išsiropšime? Lengva nusileisti žemyn, bet sunku iškopti į viršų! -Tavo tiesa! — atsikvošėjusi sutiko kita, pritardama protingai nuomonei.

Įsidėmėk: Tai, kas dabar atrodo naudinga, vėliau gali pridaryti bėdos!

Katinas ir žiurkė [ Pasaka ]

Po ūksminga, aukšta egle gyveno pilka žiurkė. Eglės prieglobstyje ji jautėsi saugi ir rasdavo pakankamai maisto. Tačiau kaimynystėje gyveno pelėda, žebenkštis ir katinas, kurie nebuvo draugiškai nusiteikę žiurkės atžvilgiu. Beje, kai nemedžiodavo kaimynės žiurkės, jie dažnai vaidydavosi ir pešdavosi vienas su kitu.

Katinas ir žiurkė
Katinas ir žiurkė

Atsikėlusi vieną rytą žiurkė išgirdo netoliese gailiai kniaukiant. Atsargiai dairydamasi, ji išlindo iš savo olos pasižiūrėti, kas gi atsitiko, ir pamatė katiną, įkliuvusį į žabangas. Jis gulėjo įsinarpliojęs tankiame tinkle, is kurio niekaip negalėjo išsivaduoti. – Va tai tau! Ir kaip tu dabar iš ten išlįsi? — sušuko žiurkė ir jau buvo begrįžtanti atgal į olą.

— Mano brangioji žiurke! – meiliai sumurkė katinas. – Ar esu kada sakęs, kaip tavim žaviuosi? Būk gerutė, padėk man išsivaduoti iš pinklių! — Ką? Tu šaukiesi mano pagalbos? – iš juoko suprunkštė žiurkė. — Na gerai, o ką man už tai siūlai? — Savo draugystę ir globą, – atsakė katinas. – Nuo šiol visada būsiu tavo gynėjas ir užtarėjas! — Hm, tarkim, kad iš tiesų mane ginsi nuo kitų priešų, – svarstė žiurkė, – o kas apgins mane nuo tavęs paties? 78

Ką tu! Aš tau tikrai nieko blogo nedarysiu! – prisiekinėjo katinas. — Būsiu tavo geriausias draugas ir bičiulis! Žiurkė nepatikėjo nė vienu katino žodžiu. Bet kai apsisuko grįžti į savo urvelį, kelią jai pastojo žebenkštis, o po akimirkos atskubėjo ir pelėda. Žiurkei nebeliko nieko kita, kaip tik perkąsti tinklo virves ir išvaduoti katiną. – Na, dabar pamatysime, ko verti tavo draugystės pažadai! – sušuko ji.

Išsipainiojęs iš tinklo raizgalų, katinas iškart puolė žiurkę. Tą pačią akimirką prie jos prišoko ir žebenkštis, šiepdama aštrius dantis. Pelėda, išskleidusi sparnus, taip pat taikėsi pulti iš oro, ruošdamasi čiupti grobį gerai pagaląstais nagais. Katinas, piktai šnypšdamas, ėmė grasinti žebenkščiai, o letenomis stengėsi atbaidyti pelėdą.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Iš tolo pastebėjęs
peštynes, strimgalviais atlėkė didžiulis šuo.

Iškilus naujam pavojui, katinas, žiurkė, pelėda ir žebenkštis akimirksniu išsilakstė į visas puses.

Praėjus keletui dienų žiurkė tupėjo savo urvelio prieangyje ir dairėsi laukan. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prieš jos akis išdygo katinas. Išsigandusi žiurkė šoktelėjo atgal į olos gilumą. – Ei, ko čia taip nerimauji? – veidmainiškai paklausė katinas. – Ar pamiršai, kad mes draugai?

Tačiau žiurkė narsiai atkirto: – Eik šalin, apgavike! Puikiai žinau, kad jei ne šuo, nebūčiau ištrūkusi iš jūsų, nenaudėlių, nagų! Tai jis nuvijo jus šalin ir taip padėjo man išsigelbėti! O tu esi toks, koks esi! Visi katinai yra žiurkių priešai, ir tu ne kitoks! Tik pakliuvęs į bėdą bandei apsimesti mano draugu! Ištarusi tuos žodžius, žiurkė šmurkštelėjo atgal į olą. Katinui pasidarė aišku, kad ji perprato jo klastą. Nes iš tikrųjų buvo žiurkės teisybė.

Besotė lapė [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.

lapė
lapė

— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.

Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!

Miesto ir kaimo pelė

Gyveno kaime pelė, kuri nebuvo nei labai turtinga, nei vargšė: turėjo užtektinai visko, ko reikia gyvenime. Jos kukliame urvelyje buvo tvarkinga ir jauku. Vieną dieną ji pasikvietė į svečius draugę, kuri gyveno mieste.

Žinoma, kaimo pelė norėjo ypatingai palepinti viešnią. Tad ant vaišių stalo buvo visko, kuo tik gali pasigirti kaimo gyventojai: gardžios duonos, saldžios uogienės, šviežio pieno ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tačiau juodviem besėdint už stalo kaimo pelė pastebėjo, kad draugė beveik nieko neragauja, tik knibinėja nedidelį sūrio gabalėlį. – Kodėl tu nieko nevalgai? – paklausė ji draugės. – Gal tau neskanūs mano valgiai? — Ne, ką tu, viskas labai skanu! — pasiskubino užtikrinti miesto pelė, nenorėdama įžeisti savo draugės. — Matai, aš tiesiog įpratusi prie kitokio maisto!

pelė
pelė

Kaimo pelė labai susidomėjo. – Ir ką gi tu valgai, pavyzdžiui, pietums? – paklausė ji draugę. Miesto pelė ėmė vardinti visus skanėstus, kuriuos įprasta valgyti mieste: – O, pas mus yra sūrių iš įvairiausių kraštų, sausainių ir pyragų iš garsiausių pasaulio kepyklų, sriubų, kepsnių, dešrų, žuvies ir apkepo, ir viskas pagaminta geriausių virtuvės meistrų! Kaimo pelei visa tai padarė nepaprastą įspūdį. — Turėtum pati viso to paragauti, – pasiūlė miesto pelė. – Vyk kartu su manimi!

Kitą dieną kaimo pelė susiruošė į kelionę ir patraukė su drauge į miestą. Pralindusios pro siaurą plyšį miesto sienoje, po kurio laiko jos priėjo nuostabaus grožio rūmus. – Tai čia tavo namai? – negalėdama atsitokėti paklausė kaimo pelė draugės. – Taip, aš čia gyvenu. Tai karaliaus rūmai! – išdidžiai atsakė miesto pelė.

Patekusios vidun ir aplaksčiusios rūmus, pelės šmurkštelėjo į puošnią menę. Joje stovėjo didžiulis stalas, viliojantis prabangaus pokylio likučiais. Kaimo pelė nenorėjo patikėti savo akimis — ant stalo puikavosi krūvos skanėstų: tortų, pyragaičių, kumpių, paštetų, saldainių ir kitokių gėrybių! Su didžiausiu malonumu abi draugužės puolė ragauti visų gardumynų. Tačiau jau po akimirkos jos pašiurpo, išgirdusios piktą šnypštimą. Karaliaus katinas žaibiškai puolė prie jų, išskėtęs aštrius nagučius!

Tik vargais negalais vikrioms pelytėms pavyko išsisukti iš gresiančio pavojaus. Vos pasiekusi saugų urvelį, kaimo pelė susikrovė mantą ir susiruošė atgal į namus.

Žinai, čia tyko per daug pavojų, — pasakė ji draugei. — Savo namuose jaučiuosi geriau. Man smagiau gyventi kad ir kukliai, bet užtat saugiai ir ramiai!

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

liūtas
liūtas

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

lapė
lapė

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!

Kiškiai ir varlės [ Pasaka ]

Kiškių bendruomenė jautėsi labai nelaiminga: savajame slėnyje be paliovos persekiojami kitų žvėrių, jie gyveno nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Sykį visiems susirinkus kartu, vienas kiškis išėjo į priekį ir tarė: – Tik pagalvokite! Žmonės, šunys, ereliai ir kiti visokio plauko plėšrūnai be perstojo mums grasina! Nė vienos dienos negalime pragyventi ramiai! Reikia vienąsyk padaryti tam galą!

kiškiai ir varlės
kiškiai ir varlės

Pasigirdo pritariantys balsai. – Bet kaip mums to pasiekti? – beviltiškai klausė kiškiai. – Imkime ir iškeliaukime į kitus kraštus, – pasiūlė sumanusis. – Man regis, geresnės išeities nėra: vis tiek čia ne gyvenimas. Visi kiškiai sutiko. Tada jie nusprendė vykti kartu ieškoti naujos tėvynės.

Kaip tarė, taip padarė – kiškiai susikrovė mantą ir visu būriu leidosi į kelią. Palikę savo gimtąjį slėnį, netrukus jie pasiekė didžiulį tvenkinį. Pamačiusios priartėjus tokią gausybę kiškių, baisiausiai sunerimo čia gyvenusios varlės, lig tol ramiausiai sau tupėjusios ant kranto. Garsiai kvarkdamos jos išsilakstė po pievą, o viena kita įšoko į tvenkinį ir paniro po vandeniu. Apstulbę kiškiai sustojo lyg įbesti ir žiūrėjo išpūtę akis į varles.

Matėt? Varlės mūsų bijo! – sušuko jų vedlys. – Mes, kiškiai, išgąsdinome varles! Taigi galime jaustis tikri didvyriai! – Taip, iš tikrųjų! – pritarė jam kiti kiškiai ir, matydami sprunkančias varles, išties pasijuto stiprūs ir drąsūs. — Jos, ko gero, dar nelaimingesnės už mus, – stebėdamiesi nusprendė ilgaausiai. Taip kiškiai apsigalvojo ir nutarė likti savo gimtajame slėnyje. Dabar likimas jiems nebeatrodė toks liūdnas. Jie aiškiai pamatė, kad pasaulyje yra dar nelaimingesnių ir bailesnių padarų už juos, su kuriais niekada nebūtų norėję apsikeisti vietomis.

Gaidys ir deimantas [ Pasaka ]

Alkanas gaidys vaikštinėjo po kiemą, ieškodamas bent menkiausios sėklytės. Jis nepasibodėjo raustis net mėšlo krūvoje, tačiau ir ten nieko nerado. Jo tuščias pilvas gurgė iš bado. Gaidys jau buvo bemetąs ieškoti, tik staiga jo akis užkliuvo už kažko neįprasto: tarp šiaudų gulėjo blizgantis akmenėlis! Kai gaidys jį iškapstė, akmenukas sužibo tokiais akinančiais spinduliais, kad galėjo varžytis net su pačia saule. Nes tai buvo deimantas.

gaidys
gaidys

Tačiau supratęs, ką rado, gaidys metė deimantą atgal ir nusivylęs pasuko šalin. – Kas man iš to brangaus deimanto, jei alkstu iš bado? – piktai riktelėjo gaidys. – Juo tai nepasisotinsi! Mieliausiai iškeisčiau jį į kviečio grūdelį!

Įsidėmėk: Visos pasaulio brangenybės neatstoja to, kas svarbiausia!