Dvylika brolių ,juodvarniais lakstančių [PASAKA]

Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sūnų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
— Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus
į popierius, atsiųsk man, tai tada už tavęs tekėsiu.
Tėvas galvojo šiaip, galvojo taip ir nežino, ką daryti. Jis ėmė ir papasakojo viską vienam savo tarnui. Tas jam sako:
— Ko čia rūpintis? Juk dvare yra didelių šunų: dvylika jų sudeginsi, pelenus supilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji supras?
O po vestuvių kad ir ras, bene ką jiems bedarys.

Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius,
prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius,
apuostė ir pasakė sutinkanti tekėti.
Po vestuvių, parvažiavusi į dvarą, pradėjo visur uostinėti — šmūkšt
šmūkšt — ir tarė:
— Kas čia smirdi? Tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais teišlekia!
O jos posūniai buvo tuokart rūsyje. Tuoj visi vienas paskui kitą strikt
ant lango ir skrido išskrido.
Ir liko tėvui tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolius — tėvas buvo uždraudęs dvariškiams jai pasakoti.
Vieną kartą, kai mergaitė buvo jau dvylikos metų, dvariškiai ėmė šnekėti:
— Argi tik ta viena dukrelė buvo mirusios ponios?
Kažkuris iš jų atsakė:
— Kur tau! Buvo sūnų dvylika, bet kai ponas vedė raganą, tai ji visus
juos užkeikė, ir išlėkė visi juodvarniais!
Ir mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, išsirengė eiti savo brolių ieškoti. Pasisiūdino
dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika
paklodžių, užvalkčių dvylikai pagalvių ir
išėjo, susirišusi visus daiktus ryšelyje.
Ėjo ėjo per laukus, per miškus.
Ką tik susitinka, vis klausia, ar nematė jos brolių, juodvarniais lakstančių, ir visi atsako nematę. Beeidama
per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį; pas
tą įėjusi, klausia, gal yra matęs kur jos
brolius, juodvarniais lakstančius. Atsiskyrėlis jai sako:

— Nesu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas
mane, rytoj susišauksiu visus debesis, tai tie, jei bus, tai bus matę.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė debesis. Kai sugulė tie debesys apie
jo trobelę, tai pasidarė tamsu kaip juodą naktį. Išėjo atsiskyrėlis į lauką ir
klausia debesų:
— Ar nesat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Visi atsakė, nė vienas nematęs, ir išsiskirstė kiekvienas sau. Tada tas
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano brolį, taip pat
atsiskyrėlį; jis valdo visus vėjus; jis vėjų paklaus, ar tie bus kur užputę tavo
brolius.
Ir išėjo mergelė. Eina eina per tą girią, apie vakarą priėjo kitą atsiskyrėli. Įėjo ir to pasiklausti, ar jis nematė, ar negirdėjo jos brolių, juodvarniais
lakstančių. Ir tas atsakė:
— Aš nieko nežinau. Pernakvok pas
mane, rytoj rytą susišauksiu visus vėjus,
tai tie, jei bus kur užputę, tau pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtė, suūžė,
sušniokštė. Visų išklausinėjo, ir visi atsakė, nei vienas nematęs, nei
vienas niekur neužėjęs. Tada
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, apie vakarą atrasi mūsų trečią
brolį. Jis valdo visus paukščius;
jei bus, tai bus koks paukštis juos
užtikęs.
Ir mergelė vėl išėjo.

Ėjo ėjo per visą dieną ir vakarop priėjo trečią atsiskyrėlį. Tas vėl jai pasakė:
— Pernakvok pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie, jei
bus kur užėję, tau pasakys.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė visus paukščius. Kad prilėkė, kad
priskrido ir didelių, ir mažų paukščių. Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėjo visus.
Tie visi atsakė, nei vienas niekur nematęs, nei vienas nieko negirdėjęs. Atsiskyrėlis pulkus atleido ir visi išsiskirstė. Netrukus kur buvęs, kur nebuvęs
šlubas erelis atlėkė. Atsiskyrėlis ant jo sušuko:
— Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?
Erelis atsakė:
— Man koją šaulys pašovė, ir negalėjau veikiai atlėkti.
Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:
— Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Erelis atsakė:
— Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis
viename kalne gyvena.

Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaigtelių ir įsakė, lipant į tą
kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
— Tiktai, — sako, — saugokis, kad nė vienas tau iš rankų neiškristų:
jeigu nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti.
O ereliui pasakė:
— Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir galo negautų!
Ir išėjo mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nukeliavo abudu prie
to kalno. O tas kalnas buvo toks aukštas, net už debesis aukštesnis. Ėmė
mergelė tuoj į tą kalną smaigtelius smaigyti ir lipti aukštyn. Smaigė, kaišiojo, jau visai nebedaug liko, ir būtų jau užlipusi, tik staiga vienas smaigtelis
ėmė ir iškrito. Ji, bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ir pati pradėjo kristi.
Bet erelis, tupėdamas pakalnėje, tuoj pakilo nuo žemės, griebė sveikąja koja
jai už ryšelio, tuoj aukštyn aukštyn, ir užnešė net už debesų. Prinešė prie
didelio urvo, paleido ir sako:
— Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda. Tu, čia įėjusi, rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklodėmis ir visus pagalvius apvalkstyk užvalkčiais, o marškinius, kelnes išdėliok kiekvienam ant lovos. Prie kiekvienos
lovos rasi po staliuką, ant tų staliukų bus padėta duonos po kepalėlį; nuo tų
kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Prie durų rasi mažiausiojo
brolio lovelę, tai po jąja palindusi galėsi pati pernakvoti.
Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo į tą urvą. Tenai rado viską taip, kaip jai tas erelis buvo išpasakojęs. Paklodėmis apdangstė lovas,
užvalkčiais apvalkstė pagalvius, kelnes ir marškinius kiekvienam ant lovos
išdėliojo, pavalgė, nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, palindo
po mažojo brolio lova ir atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj ir išgirdo: juodvarniai
sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į urvą; visi džiaugėsi, kad paklotos lovos ir padėti marškiniai su kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri
— jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako:
— Lovas ir mus pačius aptaisė — gerai, bet kad duonos trūksta, tai negerai; na, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlę sukranksėjo ir išlėkė sau. Tada atsikėlė iš palovio ir mergelė. Lovas paklojo, grindis iššlavė, viską sutvarkė ir laukia brolių. Pavakary vėl atsiriekė po riekelę nuo kiekvieno kepaliuko ir palindo po
mažojo brolio lovele.
Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo vidun visi broliai. Vyresnysis sako:
— Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas nors negeras yra įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, tačiau jei trečią dieną taip bus, tai nors visą kalną
sugriausiu, bet turėsiu rasti.
Mergelė gulėdama išsigando ir galvoja, kas bus. Jau visi broliai miega,
knarkia, o ji negali užmigti, ir tiek. Kentusi kentusi pagaliau ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti ir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia:
— Kas čia?
Ši tylomis atsakė:
— Aš, broleli, jūsų seselė, atėjau, susiieškojau jus; bet kad anas brolelis
pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?

Brolis jai atsakė:
— Na ką dabar darysi? Būk, kaip buvusi, rytoj pamatysime.
Ryto metą atsikėlę visi broliai jau taisosi eiti laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
— Na, broli, vakar žadėjai kalną ardyti, versti, o kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką tada darytum?
Vyresnysis brolis sako:
— Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra. Na, tai pasakyk, kas?
Šis, atidengęs paklodę, tarė:
— Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.
Tada vyresnysis brolis ir sako:
— Kad tu būtum iškentusi namie dar vienerius metus, tai būtum mūsų
sulaukusi, o dabar, sesele, reikės ir mums, ir tau vėl vargti dar dvylika metų.
Jei iškentėsi nieko nešnekėjusi tiek metų, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė seselei sėsti jam ant nugaros, ir visi, pavirtę juodvarniais, nulėkė. Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko. Ilgai ji ten sėdėjo, net drabužiai visai suplyšo.
Vieną dieną į tą girią užklydo medžiodamas karalaitis su savo dvariškiais. Bematant šunys apstojo tą medį, kur mergelė sėdėjo, ir pradėjo loti.
Tuoj priėjo karalaitis su medžiotojais, mato — medyje žmogus. Ir šiaip jį
kalbina, ir taip kalbina, tyli, ir tiek. Šaukia — lipk laukan, gąsdina — nušausime, o jis vis tyli ir tyli. Tada karalaitis tarė savo tarnui:
— Lipk ir iškelk iš medžio, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas ir įlipo. Mergelė rodo, tartum norėdama pasakyti, kad yra be drabužių. Medžiotojas, nulipęs žemyn, pasakė karalaičiui: medyje esanti jauna
graži moteriškė, tiktai ji be drabužių. Karalaitis davė tarnui drabužius, ir
šis nunešė mergelei. Toji apsirengė ir išlipo iš medžio. Karalaičiui taip ji patiko, kad jis niekados nenorėjo kitos nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė
savo tėvams, kad ims ją sau už pačią. Tėvai nenorėjo nebylės marčios, bet,
ilgai prašomi, leido. Ir karalaitis vedė dvylikos brolių seselę.

Po kelerių metų jie susilaukė sūnaus. Tą dieną karalaičio nebuvo namie,
o jaunąją karalienę slaugyti buvo pakviesta jos pamotė ragana. Toji ragana
vaikelį išmetė į lauką ir, sugriebusi šuniuką, rodo visiems:
— Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Nusigando karalaičio tėvai ir parašė sūnui laišką, kad jis greičiau grįžtu namo ir savo pačia atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į savo pačią ir
nutarė nieko jai nedaryti: ji tokia gera, tokia graži buvo.
Po metų jie susilaukė kito sūnaus. Karalaičio taip pat nebuvo namie, ir vėl
pamotė ragana vaikelį išmetė laukan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:
— Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai parašė sūnui laišką. Sūnus vėl atrašė namo, kad
niekas nieko jai nedarytų be jo paties. Sugrįžo karalaitis namo ir sako, kad
jo pati labai graži, patinkanti jam, kad jis dar palūkės.
Dar po metų, — karalaičio vėl nebuvo namie, — gimė trečias sūnus.
Pamotė ragana vėl išmetė jaunosios karalienės sūnų į lauką ir rodo visiems gimusį šuniuką. Tėvai vėl rašo sūnui greičiausiai skubėti namo ir daryti
žmonai ar šiokį, ar tokį galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam labai gaila
žudyti savo pačią. Nebežinodamas, ką čia reikia daryti, jis ir sako:
— Žinokitės, darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino ją ir nubaudė kaip raganą sudeginti. Sukrovė didelį
laužą, uždegė ir veda, bet netrukus užėjo didelis lietus ir užliejo ugnį. Ir vėl
liepė privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos bereikia, tuoj atskris jos broliai. Kai tiktai ėmė kurti iš naujo
ugnį, žiūri — atplasnoja, atlekia dvylika juodvarnių, atlekia ir leidžiasi. Tuoj
nusileido pirmasis, virto žmogumi ir atvedė už rankos trejų metų sūnelį;
nusileido antrasis ir atnešė antrų metų sūnelį; trečiasis nusileidęs atnešė
dar vystykluose, ką tik gimusį vaikelį. Tuoj visi broliai pribėgo prie laužo
ir sušuko:
— Ką jūs čia dirbate? Kam jūs nekaltą mūsų seselę norite nužudyti?
Geriau meskite į ugnį pamotę raganą!
Ir jie viską papasakojo, kaip toji ragana tik gimusius vaikučius išmesdavo
ir kaip jie tuoj juos pasiimdavo ir augindavo. Dabar ir seselė viską pasakė;
savo brolelius labai mylėjusi, užtai taip ilgai ir tylėjusi. Tada visi pagriebė
tą raganą ir įmetė į ugnį.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau, ir aš
ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau

Auksaplaukis ir Auksažvaigždė [Pasaka]

Kartą buvo karalius, nenorėjęs vesti kitokios mergaitės, o tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius, ją pamilęs, vedė, bet jo senoji piktoji motina savo marčios labai nekentė ir būtų ją veikiau nunuodijusi, negu savo namuose regėjusi. Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karaliaus motina, tą suvysčiusi, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožusi dangtį, ją prie upės nunešė ir ten, ant vandens padėjusi, pasroviui paleido. Į lopšį senoji pikčiurna paguldė suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjosi tuo keistu gauruotu kūdikiu, o kai išvystė, pamatė — katinas besąs. Jaunoji karalienė nežinojo, ką sakyti; senoji bjaurybė iš pradžių tylėjo, bet netrukus apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdė. Antrais metais vėl taip pat padarė. Karalienei dukrytės, gražios kaip saulės dukters, susilaukus, senė karalienė kūdikėlį į upę išnešė, o į lopšį suvysčiusi padėjo katę. Karalius ant savo pačios užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesusilaukė, o visi žmonės jaunąją karalienę sakė esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kada gimė pirmasis sūnus, vienas žmogus, tamsoje mariose žvejodamas, išgirdo verkiant vaiką. Prisiyręs arčiau pamatė plūduriuojančią skrynelę; ją išgriebęs iš vandens, atrado mažą kūdikytį. Nudžiugęs nuskubėjo namo savo pačiai parodyti ir parėjęs klausė:

— Atspėk, ką skrynelėj parnešu? O kai moteriškė negalėjo atspėti, pravėręs dangtį žmogelis parodė miegantį kūdikėlį ir pasakė:

— Tu man kūdikio nepadovanojai, tai dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodami vaikelį žvejys su pačia atrado puikių vystyklų bei drobių, o
ant dugno — ir pinigų žiupsnelį įsuktą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso
plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir nusprendė auginti kaip
savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:
— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime ir tam vaikui dar
užteks, geriau jam visa atidėkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.
Prabėgus metams žvejys vėl susižvejojęs pargabeno skrynelę ir toje atrado
dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą;
taip ir rodės, kad ji pirmojo rastinuko sesuo esanti. O aptikę tris aukso
žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir džiaugdamiesi augino
kaip dukrelę.
Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gyveno. Jau paaugę buvo, kai kartą
iš svetur parbėgo klausdami:
— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai pasakė, kad mes ne jūsų vaikai,
bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?
Ką galėjai daryti? Turėjo žvejys su pačia tiesą sakyti, parodė jiems skrynias
ir kas jose buvo paslėpta vaikams atminimui. Viską išklausę ir apžiūrėję,
tuoj tarė abu:
— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, o dabar turėsime eiti į pasaulį
tėvų ieškoti.
Ilgai klydinėdami ir klausinėdami, pagaliau pavargo bevaikščiodami.
Galiausiai viename mieste pirkosi namelį ir puikų sodą įsiveisė. Garsas apie
Auksaplaukį bei Auksažvaigždę nusklido per visą miestą, o jie nė nežinojo
netoli tėvus esant, nes tai buvo tas pats miestas, kuriame tėvai karaliavo.
Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuos vaikus, o iš jų vardų
suprato, kas jie tokie: aukso plaukus ir aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus
kadaise vystydama kūdikius. Persirengus ta ragana nuėjo pas juos į namus,
vis saldžialiežuvavo, viską gyrė:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, paukštyčiai, kokie jauni,
gražūs. Širdyte, norėčiau pamatyti ir jūsų sodą. Girdėjau sakant labai puikų
esantį, dukryte.
Kai mergaitė nuvedė apžiūrėti sodo, senoji ir toliau veidmainiavo:
— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai?
O tu, Auksinėli, bene visus medžius taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai,
didžiai puikus sodelis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio skambalėliai,
kaip tai gražiai skambėtų!
— O kur tuos skambalėlius galėtume gauti? — tuojau paklausė Auksaplaukis.
— Žinau, kur. Ten, ant kalno, pilnas sodas, tik vieną reikia parsinešti,
tai per naktį privysta visi medžiai. Tai kad tuos skambalėlius turėtumėt,
mano baltutėliai!
Tai pasakius, išstimpino kaip sausmetis, savo pėdsakus palikdamas.
Senė vaikus tiesiog į mirties nasrus siuntė, nes sodas ant kalno buvo raganų
užburtas, o kas jame ilgiau kaip vieną vienintelę valandėlę pasilikdavo,
daugiau jau nebeišeidavo, bet kokiu medžiu pavirsdavo.
Kai senoji išėjo, brolis ir sesuo tarėsi, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis
sako:
— Aš einu parnešti tokio skambalėlio.
— Neik, neik! — draudė seselė. — Kaži kas ten
gali tau nutikti.
— Nekalbėk, einu, ir gana! Nieko nebijau.
— Tai nors greit sugrįžk ir neužtruk,
— meldė seselė.
Anksti rytą pakilęs, užkopė ant kalno, priėjo puikų sodą, didelį be krašto, be galo, pasistiebęs nusidrėskė vieną skambalėlį ir neatsigręždamas bėgo tarsi vejamas nuo kalno į namus ir pribėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas sodas tilindžiavo — miela buvo klausyti! Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuvauja: — Mano dukryte, dabar taip pukiai skamba sode! Bet, mano geroji, kad taip būtų ežerėlyje aukso žuvelių, dar būtų puikiau, mano balandėle. — O kur galima tų žuvelių gauti? — Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle. Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs,
greit parsiskubino ir sode paleido į tvenkinį. Antrą rytą visas vanduo
knibždėte knibždėjo pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, kad net
miela akims buvo.
Išgirdus senoji bobpalaikė stebėjos, kaip galėjęs Auksaplaukis gyvas
išlikti ir iš to sodo išeiti, bet sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai
nors vieną.
Trečiąkart atėjus, vėl gyrė jų puikųjį sodą, sakydama:
— Mano dobilėliai, gražu, labai gražu, bet dar vieno daikto reikia — tiesos
paukštelio!
— O kur toks paukštelis gaunamas?
— Širdužyte, o tenai, ant to kalno, užpakalinėje troboje, ant krosnies
patupdytas.
Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“
Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sukruto:
— Tą paukštį turiu gauti.
Sesuo kiek tik įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrąryt pabudus,
brolį vėl draudė:

— Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau.
Brolytėl, meldžiamasis, pasilik namie!
Bet tas, nieko neklausydamas, rytą, savo nelaimei, išbėgo ant kalno.
Turėdamas laiko, po sodą timpinėdamas, žvalgė medžius bei gėles, paskui
įdyrino į trobą. Bet ten jau pirmoje troboje tokių puikių dalykų rado, kad
atsigėrėti negalėjo, antroje — puikiausių sidabrinių ir auksinių indų, trečioje
— vienų piešinių, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir
brangakmenių; visur norėjo apsižiūrėti, todėl sugaišo daug laiko. Pagaliau
pamatė paukštį betupint, o pasilipęs jį jau stvers, — tik skiblinkt Auksaplaukis
kaip stiklo gabalėlis ant žemės, nukrito ir pasiliko ten gulėti.
Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrąryt atsikėlus ėjo ant
kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę,
kuri, jos pasigailėjus ir išklausinėjus, pamokė, ką reikia daryti. Viską gerai
įsidėmėjus, perbėgo sodą, trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo
stiklus į prijuostę, pasilipus susigriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus
pasileido. O kai išbėgo iš to sodo, tik brukšt stiklai iš prijuostės išbiro
ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie buvo kadais paukščio paimti atėję. Tarp
jų Auksažvaigždė ir pamatė savo prapuldytąjį brolelį. Greit už rankos nutvėrus,
namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.
Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie tų vaikų laimėjimą, ir karalius
su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo jiedu stebėjosi,
o ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus,
kaip viskas atsitikę ir ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir,
visiems besistebint, atrado tėvai savo pradingusius vaikus, o vaikai — savo
tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išsiklausinėję, kas visa tai padarė, sužinojo,
kad senoji karaliaus motina dėl visko esanti kalta. Karalius supykęs
paliepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.
Kažin kur ji nuplaukė?
Karalius namuose savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, o į jas
ir svečių pakvietė. Tik tave ir mane, man rodos, pamiršo pakviesti, tada ir
patys būtume tą puotą matę.

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.

Eglė žalčių karalienė [ Pasaka ]

Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu: — Duok, — sako, — Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:
— Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!
O žaltys vis savo:
— Duok, — sako, — žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.
Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.
Po trijų dienų žiūri — visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando
visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog
sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko,
nenorėjo tikėti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava, — noromis nenoromis
turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia.
Žalčiams liepia luktelėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską
išpasakoja. Toji sako:
— Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Davė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo
žalčiai berže gegutę kukuojant:

Kukū kukū, kukū kukū, Apgavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą žąsį, Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

Kukū kukū, kukū kukū, Prigavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą avį, Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė žalčiams. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

Važiuokite, skubėkite,
Vedys martelės laukia!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji sutiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

— Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.
Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo
jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę.
Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi
savųjų, labai išsiilgusi jų. Bet žaltys nenori nė klausyti.

— Gerai, — pagaliau atsakė vyras, — aplankyti leisiu, bet pirma suverpk
šitą šilkų kuodelį, — ir parodė jai ratelį.
Žakienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis
nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi
— vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno — pas
žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:
— Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.
— Įmesk, — sako, — į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi
verpti.
Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakurtą duonai kepti. Šilkai tuoj
supurškė, ir Eglė pamatė rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies:
ta rupūžė ir leido verpiant iš savęs šilkus. Suverpusi Eglė vėl prašo žaltį
leisti nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš
po suolo geležines kurpes ir sako:
— Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.
Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur
tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų
visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė
pamokė:
— Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.
Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė.
Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.
— Gerai, — sako žaltys, — bet eidama turi išsikepti bent kiškio pyrago
lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?
O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio.
Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį
be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:
— Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame
ragaišį.
Žaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino
su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė
per marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne ilgiau kaip devynias dienas ir
vėl grįžtų.
— Kai grįši, — sako, — tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto,
taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi
prie marių, šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti
ir užmušti.
Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į
girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį
rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami pagrasino nieko
nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų
nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebulę. Toji
iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant
rykštes, tuoj viską išplepėjo.
Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant
kranto ir šaukia:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo,
nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.
Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir
šaukia Žilviną:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant
su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:
— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems
išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į vaikus, tarė:
Drebulei —
Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..
Sūnums —
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, —
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.
Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji
mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama,
pradeda drebėti už tai, kad ji, drebėdama prieš savo dėdes, išdavė savo tikrą
tėvą ir motiną.

Vilko kailiniai [Pasaka]

Eina vilkas pagiriu, girdi, genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako: — Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali! O genelis atšauna: — Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia: — Kūmuti, ko gi tu verki?

— Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“. — Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę. Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė. — Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, — sako lapė.

Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas. — Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius? — Visus pasiuvau , tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus… — Iš kur gausim?

Lapė sako: — Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu , kiek man reikia apykaklei. Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė , kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia: — Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau. Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus .

— Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! — rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.

Žiogas ir skruzdėlė [ Pasaka ]

Visą mielą vasarėlę žiogas praleido šokdamas, dainuodamas ir čirpindamas savo smuikelį. Tuo metu darbšti skruzdėlytė uoliai rinko grūdus būsimai žiemai. Atėjus šalčiams, žiogas nebeturėjo kuo misti ir kentė siaubingą alkį. Jis labai gailėjosi, kad vasarą nepasirūpino jokiomis atsargomis šaltajam metų laikui.

žiogas ir skruzdė
žiogas ir skruzdė

Žiogui nebeliko nieko kita, kaip tik prašyti skruzdėlytės pagalbos. Tačiau šioji nebuvo linkusi dalytis sunkiai sukauptu maistu: – Visą vasarą praleidai tinginiaudamas ir nieko neveikdamas, o dabar nori, kad tave išmaitinčiau? – Bet aš juk netinginiavau, – nesutiko žiogas, – o visą mielą vasarėlę grojau ir dainavau kitų. džiaugsmui!

Skruzdėlė sutiko ir apsigalvojusi pakvietė žiogą visą žiemą svečiuotis jos namuose. Dėkingas muzikantas nepaliaudamas linksmino skruzdėlę dainomis ir šokiais, kad abu nespėjo nė pastebėti, kaip ir vėl atėjo vasara.

Didžioji pelytės kelionė [ Pasaka ]

Kartą maža pelytė išsiruošė į kelionę. Lig tol ji dar niekada nebuvo išėjusi toliau savo namų slenksčio. Pelytė labai džiaugėsi sulaukusi dienos, kai pagaliau galės pasidairyti po pasaulį.

pelė
pelė

Po kurio laiko vėl grįžusi į namus, pelytė susižavėjusi pasakojo apie nuotykius, patirtus kelionės metu: — Ak, koks tas pasaulis platus ir neaprėpiamas! Savo kelyje turėjau įveikti šniokščiančias upes ir milžiniškus kalnus, o vieną kartą patekau į neapsakomai gražų ir jaukų sodą, kuris tviskėjo tūkstančiais spalvų ir kvepėjo nuostabiausiais kvapais. Nieko gražesnio nebuvau gyvenime mačiusi!

Tačiau netrukus išgirdau kažką panašaus į murkimą, – tęsė pelytė. – Apsidairiusi pamačiau didelį žvėrį, žaidžiantį su kažkokiu mažulyčiu padaru, tyliai zvimbiančiu ore. Tas didžiulis žvėris buvo žvilgančiu minkštu kailiu ir ilga uodega. Jis švelniai ir grakščiai šokinėjo pirmyn atgal, kol mažasis nuskrido šalin. Tada dailusis žvėris apsidairė aplink ir pastebėjo mane. Iš pradžių negalėjau pajudėti iš vietos – taip mane užbūrė jo akys, žibančios saulėje tarsi tauriausi brangakmeniai!

Jau buvau besiruošianti prisistatyti tam žvėriui, kai staiga iš krūmų išlindo kitas, daug bjauresnis padaras, – pasakojo pelytė toliau. – Tai buvo dvikojė būtybė su kažkokiu įmantriu raudonu gūbriu ant galvos, iš abiejų šonų mostaguojanti keistomis šluotomis ir leidžianti siaubingus garsus iš gerklės. Kai toji pabaisa puolė link manęs, kas man beliko, jei ne bėgti kiek kojos neša iš to gražiojo sodo!

— Brangute! — sušuko pasibaisėjusi pelytės mama. — Tu net neįsivaizduoji, kokio pavojaus išvengei! Tas meilusis žvėris buvo katinas! Jis norėjo sugauti bitę, bet ir tavęs nebūtų pasigailėjęs! O tasai, kuris tau pasirodė pabaisa, buvo ne kas kitas kaip gaidys. Jis pelyčių nemedžioja ir yra mūsų bičiulis. Paleidęs kakarinę jis išgelbėjo tau gyvybę! Taigi niekad nespręsk pagal išvaizdą apie kieno nors būdą!

Dvi varlės [ Pasaka ]

Vieną labai karštą vasarą išdžiūvo tvenkinys, kuriame gyveno dvi varlės. Nelaimėlėms teko nori nenori ieškoti kitos gyvenamosios vietos.

dvi varlės
dvi varlės

Tada jos nušokavo per pievas ir laukus, kol pagaliau rado gilų šulinį, kurio dugne dar matėsi šiek tiek vandens.

Kaip puiku! Pagaliau pasiekėme tikslą! – ėmė garsiai džiūgauti viena varlė. – Šokime greičiau žemyn, kad pasimėgautume šalto vandens gaiva! Tačiau kita varlė nebuvo linkusi taip skubėti. — Luktelėk! – sulaikė ji bičiulę. — O kas bus, jei ir šis šulinys išdžius? Kaip mes tada iš jo išsiropšime? Lengva nusileisti žemyn, bet sunku iškopti į viršų! -Tavo tiesa! — atsikvošėjusi sutiko kita, pritardama protingai nuomonei.

Įsidėmėk: Tai, kas dabar atrodo naudinga, vėliau gali pridaryti bėdos!

Katinas ir žiurkė [ Pasaka ]

Po ūksminga, aukšta egle gyveno pilka žiurkė. Eglės prieglobstyje ji jautėsi saugi ir rasdavo pakankamai maisto. Tačiau kaimynystėje gyveno pelėda, žebenkštis ir katinas, kurie nebuvo draugiškai nusiteikę žiurkės atžvilgiu. Beje, kai nemedžiodavo kaimynės žiurkės, jie dažnai vaidydavosi ir pešdavosi vienas su kitu.

Katinas ir žiurkė
Katinas ir žiurkė

Atsikėlusi vieną rytą žiurkė išgirdo netoliese gailiai kniaukiant. Atsargiai dairydamasi, ji išlindo iš savo olos pasižiūrėti, kas gi atsitiko, ir pamatė katiną, įkliuvusį į žabangas. Jis gulėjo įsinarpliojęs tankiame tinkle, is kurio niekaip negalėjo išsivaduoti. – Va tai tau! Ir kaip tu dabar iš ten išlįsi? — sušuko žiurkė ir jau buvo begrįžtanti atgal į olą.

— Mano brangioji žiurke! – meiliai sumurkė katinas. – Ar esu kada sakęs, kaip tavim žaviuosi? Būk gerutė, padėk man išsivaduoti iš pinklių! — Ką? Tu šaukiesi mano pagalbos? – iš juoko suprunkštė žiurkė. — Na gerai, o ką man už tai siūlai? — Savo draugystę ir globą, – atsakė katinas. – Nuo šiol visada būsiu tavo gynėjas ir užtarėjas! — Hm, tarkim, kad iš tiesų mane ginsi nuo kitų priešų, – svarstė žiurkė, – o kas apgins mane nuo tavęs paties? 78

Ką tu! Aš tau tikrai nieko blogo nedarysiu! – prisiekinėjo katinas. — Būsiu tavo geriausias draugas ir bičiulis! Žiurkė nepatikėjo nė vienu katino žodžiu. Bet kai apsisuko grįžti į savo urvelį, kelią jai pastojo žebenkštis, o po akimirkos atskubėjo ir pelėda. Žiurkei nebeliko nieko kita, kaip tik perkąsti tinklo virves ir išvaduoti katiną. – Na, dabar pamatysime, ko verti tavo draugystės pažadai! – sušuko ji.

Išsipainiojęs iš tinklo raizgalų, katinas iškart puolė žiurkę. Tą pačią akimirką prie jos prišoko ir žebenkštis, šiepdama aštrius dantis. Pelėda, išskleidusi sparnus, taip pat taikėsi pulti iš oro, ruošdamasi čiupti grobį gerai pagaląstais nagais. Katinas, piktai šnypšdamas, ėmė grasinti žebenkščiai, o letenomis stengėsi atbaidyti pelėdą.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Iš tolo pastebėjęs
peštynes, strimgalviais atlėkė didžiulis šuo.

Iškilus naujam pavojui, katinas, žiurkė, pelėda ir žebenkštis akimirksniu išsilakstė į visas puses.

Praėjus keletui dienų žiurkė tupėjo savo urvelio prieangyje ir dairėsi laukan. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prieš jos akis išdygo katinas. Išsigandusi žiurkė šoktelėjo atgal į olos gilumą. – Ei, ko čia taip nerimauji? – veidmainiškai paklausė katinas. – Ar pamiršai, kad mes draugai?

Tačiau žiurkė narsiai atkirto: – Eik šalin, apgavike! Puikiai žinau, kad jei ne šuo, nebūčiau ištrūkusi iš jūsų, nenaudėlių, nagų! Tai jis nuvijo jus šalin ir taip padėjo man išsigelbėti! O tu esi toks, koks esi! Visi katinai yra žiurkių priešai, ir tu ne kitoks! Tik pakliuvęs į bėdą bandei apsimesti mano draugu! Ištarusi tuos žodžius, žiurkė šmurkštelėjo atgal į olą. Katinui pasidarė aišku, kad ji perprato jo klastą. Nes iš tikrųjų buvo žiurkės teisybė.

Besotė lapė [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.

lapė
lapė

— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.

Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!