Visą mielą vasarėlę žiogas praleido šokdamas, dainuodamas ir čirpindamas savo smuikelį. Tuo metu darbšti skruzdėlytė uoliai rinko grūdus būsimai žiemai. Atėjus šalčiams, žiogas nebeturėjo kuo misti ir kentė siaubingą alkį. Jis labai gailėjosi, kad vasarą nepasirūpino jokiomis atsargomis šaltajam metų laikui.
Žiogui nebeliko nieko kita, kaip tik prašyti skruzdėlytės pagalbos. Tačiau šioji nebuvo linkusi dalytis sunkiai sukauptu maistu: – Visą vasarą praleidai tinginiaudamas ir nieko neveikdamas, o dabar nori, kad tave išmaitinčiau? – Bet aš juk netinginiavau, – nesutiko žiogas, – o visą mielą vasarėlę grojau ir dainavau kitų. džiaugsmui!
Skruzdėlė sutiko ir apsigalvojusi pakvietė žiogą visą žiemą svečiuotis jos namuose. Dėkingas muzikantas nepaliaudamas linksmino skruzdėlę dainomis ir šokiais, kad abu nespėjo nė pastebėti, kaip ir vėl atėjo vasara.