Laiškas Vaikams, išvykusiems į užjūrius

dukra ir tėvai
dukra ir tėvai

Ašarom apsipila krūtinė,
Dūžta kartais nemari viltis,
Širdgėla užspaudžia geležinė,
Plakt nustoja ilgesy širdis,
Kai Tave vaizduojamės sugrįžtant
Ir parimstam naktį prie langų,
Kai kelintą kartą vėl nuvysta
Pirktos gėlės, kad sugrįžtum Tu.
Viską galim dėl Tavęs aukoti,
Kad sulaukt ir stipriai apkabint…
O, jei ne, tai viliamės sapnuoti
Ir sapnų glėby bučiuot ir likt —
Likt su Tavimi, kur Tavo pėdos
Mina svetimų kraštų takus;
Įsitikint, ar paliko bėdos,
Ir iš ten parvesti į namus…
Sugrąžint Tave nors vienai dienai,
Pavaišinti Lietuvos kvapais,
Girdyti Tave tėvynės pienu,
Nes tolybėj pravirkai…

Ilgesingas laiškelis tolybėse gyvenančiai Dukrai

dukra ir tėvai
dukra ir tėvai

Iš motiniško ilgesio
Aš Tau likimą pinsiu, mano Dukra.
Gyvensiu viltimi šventa —
Už jūrų, už marelių pamatyt Tave.
Bet kaip Tave paguost,
Kad Tu tolybėje laiminga būtum,
Kad nors akimirkai išnyktų
Mus išskyrus žemės toluma?

Laiškas tolybėse esančiai Dukrytei

mama ir dukra
mama ir dukra

Kur einu, ką regiu, vis galvoju,
Kaip tolybėj rankas Tau paliest.
Kai kalbu, tai šaukiuosi svajonių,
Kad lydėtų Tave link vilties.

Bet kai dienos šešėliuos nublunka,
Kai nakty beldžia man ilgesys —
Pasiimčiau į krepšį vien plutą
Ir išeičiau, kur Tavo širdis…