pasakos | MusuGyvenimas.lt

Miesto ir kaimo pelė

Gyveno kaime pelė, kuri nebuvo nei labai turtinga, nei vargšė: turėjo užtektinai visko, ko reikia gyvenime. Jos kukliame urvelyje buvo tvarkinga ir jauku. Vieną dieną ji pasikvietė į svečius draugę, kuri gyveno mieste.

Žinoma, kaimo pelė norėjo ypatingai palepinti viešnią. Tad ant vaišių stalo buvo visko, kuo tik gali pasigirti kaimo gyventojai: gardžios duonos, saldžios uogienės, šviežio pieno ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tačiau juodviem besėdint už stalo kaimo pelė pastebėjo, kad draugė beveik nieko neragauja, tik knibinėja nedidelį sūrio gabalėlį. – Kodėl tu nieko nevalgai? – paklausė ji draugės. – Gal tau neskanūs mano valgiai? — Ne, ką tu, viskas labai skanu! — pasiskubino užtikrinti miesto pelė, nenorėdama įžeisti savo draugės. — Matai, aš tiesiog įpratusi prie kitokio maisto!

pelė
pelė

Kaimo pelė labai susidomėjo. – Ir ką gi tu valgai, pavyzdžiui, pietums? – paklausė ji draugę. Miesto pelė ėmė vardinti visus skanėstus, kuriuos įprasta valgyti mieste: – O, pas mus yra sūrių iš įvairiausių kraštų, sausainių ir pyragų iš garsiausių pasaulio kepyklų, sriubų, kepsnių, dešrų, žuvies ir apkepo, ir viskas pagaminta geriausių virtuvės meistrų! Kaimo pelei visa tai padarė nepaprastą įspūdį. — Turėtum pati viso to paragauti, – pasiūlė miesto pelė. – Vyk kartu su manimi!

Kitą dieną kaimo pelė susiruošė į kelionę ir patraukė su drauge į miestą. Pralindusios pro siaurą plyšį miesto sienoje, po kurio laiko jos priėjo nuostabaus grožio rūmus. – Tai čia tavo namai? – negalėdama atsitokėti paklausė kaimo pelė draugės. – Taip, aš čia gyvenu. Tai karaliaus rūmai! – išdidžiai atsakė miesto pelė.

Patekusios vidun ir aplaksčiusios rūmus, pelės šmurkštelėjo į puošnią menę. Joje stovėjo didžiulis stalas, viliojantis prabangaus pokylio likučiais. Kaimo pelė nenorėjo patikėti savo akimis — ant stalo puikavosi krūvos skanėstų: tortų, pyragaičių, kumpių, paštetų, saldainių ir kitokių gėrybių! Su didžiausiu malonumu abi draugužės puolė ragauti visų gardumynų. Tačiau jau po akimirkos jos pašiurpo, išgirdusios piktą šnypštimą. Karaliaus katinas žaibiškai puolė prie jų, išskėtęs aštrius nagučius!

Tik vargais negalais vikrioms pelytėms pavyko išsisukti iš gresiančio pavojaus. Vos pasiekusi saugų urvelį, kaimo pelė susikrovė mantą ir susiruošė atgal į namus.

Žinai, čia tyko per daug pavojų, — pasakė ji draugei. — Savo namuose jaučiuosi geriau. Man smagiau gyventi kad ir kukliai, bet užtat saugiai ir ramiai!

Kiškiai ir varlės [ Pasaka ]

Kiškių bendruomenė jautėsi labai nelaiminga: savajame slėnyje be paliovos persekiojami kitų žvėrių, jie gyveno nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Sykį visiems susirinkus kartu, vienas kiškis išėjo į priekį ir tarė: – Tik pagalvokite! Žmonės, šunys, ereliai ir kiti visokio plauko plėšrūnai be perstojo mums grasina! Nė vienos dienos negalime pragyventi ramiai! Reikia vienąsyk padaryti tam galą!

kiškiai ir varlės
kiškiai ir varlės

Pasigirdo pritariantys balsai. – Bet kaip mums to pasiekti? – beviltiškai klausė kiškiai. – Imkime ir iškeliaukime į kitus kraštus, – pasiūlė sumanusis. – Man regis, geresnės išeities nėra: vis tiek čia ne gyvenimas. Visi kiškiai sutiko. Tada jie nusprendė vykti kartu ieškoti naujos tėvynės.

Kaip tarė, taip padarė – kiškiai susikrovė mantą ir visu būriu leidosi į kelią. Palikę savo gimtąjį slėnį, netrukus jie pasiekė didžiulį tvenkinį. Pamačiusios priartėjus tokią gausybę kiškių, baisiausiai sunerimo čia gyvenusios varlės, lig tol ramiausiai sau tupėjusios ant kranto. Garsiai kvarkdamos jos išsilakstė po pievą, o viena kita įšoko į tvenkinį ir paniro po vandeniu. Apstulbę kiškiai sustojo lyg įbesti ir žiūrėjo išpūtę akis į varles.

Matėt? Varlės mūsų bijo! – sušuko jų vedlys. – Mes, kiškiai, išgąsdinome varles! Taigi galime jaustis tikri didvyriai! – Taip, iš tikrųjų! – pritarė jam kiti kiškiai ir, matydami sprunkančias varles, išties pasijuto stiprūs ir drąsūs. — Jos, ko gero, dar nelaimingesnės už mus, – stebėdamiesi nusprendė ilgaausiai. Taip kiškiai apsigalvojo ir nutarė likti savo gimtajame slėnyje. Dabar likimas jiems nebeatrodė toks liūdnas. Jie aiškiai pamatė, kad pasaulyje yra dar nelaimingesnių ir bailesnių padarų už juos, su kuriais niekada nebūtų norėję apsikeisti vietomis.

Karvė, avis, ožka ir liūtas [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdamos karvė, avis ir ožka labai išalko, tačiau niekaip negalėjo susirasti maisto. Kadangi visos trys nebuvo taiklios ir patyrusios medžiotojos, todėl nusprendė pasikviesti į draugiją liūtą. Netrukus jie visi kartu sumedžiojo didžiulį elnią, kurio būtų pakakę visiems pasistiprinti. Tačiau padalijęs grobį į keturias dalis, liūtas uždėjo savo galingą leteną ir tarė:

Pirmoji dalis skirta man, kadangi esu liūtas! Antrąją dalį taip pat pasiimsiu aš, nes esu narsiausias! Trečiąją dalį būsite priverstos skirti man už tai, kad esu už jus stipresnis! O jei kuri nors iš jūsų išdrįs paliesti ketvirtąją dalį, sulauks didelės bėdos! Dabar karvė, avis ir ožka suprato, kad labai apsiriko, susidėjusios su liūtu. Medžioklėje jis buvo vertingas bendrininkas. Tačiau dalybose jo bičiulystė išgaravo kaip dūmas, o jos negalėjo apsiginti.

Pasitikėk, bet ne visais!

Šernas ir lapė [ Pasaka ]

šernas
šernas

Vieną ankstyvą vasaros rytą lapė vaikštinėjo po mišką gėrėdamasi tyla ir ramybe. Netikėtai jos ausis pasiekė kažkokie garsai, sklindantys iš krūmų. Suklususi lapė pasuko ieškoti ramybės trikdytojo.

Netrukus ji pamatė šerną, galandantį dantis į medžio kamieną. – Ko čia dabar be reikalo vargsti? — paklausė lapė. — Juk nė iš tolo nesimato jokio medžiotojo nei kokio kito pavojaus, kurį turėtum gindamasis pasitikti iššiepęs aštrias iltis!

— O tai kada man galąsti savo iltis? — atkirto sernas. — Dabar aplink taiku ir tylu. O kai iškils pavojus, laiko nebebus. Todėl geriau pasiruošti iš anksto. Taip man daug ramiau! Suvokus šerno apdairumą, lapei beliko tik pritariamai linktelėti. -Taip, taip, suprantu, – tarė ji šernui, – esi tikrai išmintingas, nes ramiais laikais neužmiršti, kad reikia būti pasiruošus ir neramiems.

lapė
lapė

Povas ir kuosa [ Pasaka ]

Kartą susiginčijo povas ir kuosa, kuris iš jų vertingesnis. – Ir kuo gi tu gali pasigirti? – tarė pasipūtėlis povas kuosai. – Esi menkas neišvaizdus paukštelis varganomis pilkomis plunksnomis. Užtat pažvelk į mane – niekas pasaulyje neturi ilgesnių ir gražesnių plunksnų!

Povas
Povas

Sulig tais žodžiais povas išskleidė plunksnas tarsi švytintį puslankį ir ėmė išdidžiai žingsniuoti pirmyn atgal, puikuodamasis pries mažąją kuosą.

kuosa
kuosa

— Tu teisus, — sutiko kuosa, — tavo plunksnų spalvos išties nepakartojamos. Niekada nesu mačiusi už jas gražesnių! Bet tam, kas svarbiausia, jos visiškai negali pasitarnauti! Apstulbęs povas sulaikė žingsnį. – Ką tu nori pasakyti? – paklausė jis stebėdamasis. Tą akimirką kuosa tik mostelėjo sparnais ir ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn. -Tiek tos naudos, jei vis tiek negali skraidyti! – sušuko kuosa, palikdama suglumusį povą ant žemės. Dabar povas suvokė, kad yra dalykų, svarbesnių už grožį.

Erelis ir vėžlys [ PASAKA ]

Kartą vėžlys pamatė danguje skrajojantį didingą erelį. Nešamas vėjo, jis iš lėto sklendė dangaus skliautu ir nutūpė aukštoje kalno viršūnėje, iš kurios oriai žvelgė į apačioje besidriekiantį kraštovaizdį. Vėžlys negalėjo atsižavėti ereliu.

Kai erelis nusileido prie tvenkinio atsigerti, vėžlys sukaupė visą drąsą ir priplaukė prie jo. – Kaip norėčiau būti toks kaip tu ir bent kartelį paskraidyti! – tarė vėžlys ereliui. – Visai be reikalo! – nusijuokė erelis purtydamas galvą. – Vėžliai nesutverti skraidyti! Jiems skirta gyventi žemėje ir vandenyje. Ir tai yra puiku! Tačiau vėžlys nebuvo linkęs taip greitai nusileisti. – Na, būk geras, paimk mane su savimi — tik vieną vienintelį kartelį! – toliau maldavo jis erelio. – Bet juk sakau tau, kad vėžliai negali skraidyti! – paniuręs nenorėjo sutikti erelis.

Tačiau vėžlys ėmė taip graudžiai raudoti, kad jo skruostu net nuriedėjo gaili ašarėlė. – Na, gerai jau, tik neverk, – atsiduso erelis, negalėdamas atsilaikyti prieš vėžlio maldavimus. Nudžiugęs vėžlys vikriai išsiropštė į sausumą, o erelis sugriebė jo šarvą nagais ir, galingai sumojavęs sparnais, pakilo į dangų. Po akimirkos jie jau buvo tarp debesų.

vėžlys
vėžlys

Vėžlys nė nespėjo susigaudyti, kas su juo darosi. Vis tolstančios žemės vaizdas buvo toks nepažįstamas ir kvapą gniaužiantis, kad pamažu ėmė darytis baugu ir nejauku. Pakilus virš kalnų, vėžlys pradėjo taip spurdėti, kad erelis nebepajėgė jo išlaikyti ir paleido kristi žemėn. O kadangi vėžlys trenkdamasis neįtraukė galvos, per savo kvailumą užsidirbo didžiulį skausmingą gumbą kaktoje. Nes vėžliai juk tiesiog nesutverti skraidyti!

Įsidėmėk:
Aukštai kilęs,
gali žemai kristi.

[AudioKnyga] Gražiausios lietuvių liaudies pasakos

Gražiausios lietuvių liaudies pasakos
Gražiausios lietuvių liaudies pasakos
  1. „Našlaitė Elenytė ir Joniukas“;
  2. „Trys broliai“;
  3. „Aukso obelėlė“;
  4. „Stiklo kalnas“;
  5. „Sigutė“;
  6. „Dailidė, perkūnas ir velnias“;
  7. „Vilkais pavirtę broliai“;
  8. „Karalaitė ant svarstyklių“;
  9. „Žirninis Jonas“;
  10. „Baimės neradęs vaikas“;
  11. „Du broliai“;
  12. „Kuršiukas“;
  13. „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“
    +bonus
  14. „Eglė žalčių karalienė“