Kartą susiginčijo povas ir kuosa, kuris iš jų vertingesnis. – Ir kuo gi tu gali pasigirti? – tarė pasipūtėlis povas kuosai. – Esi menkas neišvaizdus paukštelis varganomis pilkomis plunksnomis. Užtat pažvelk į mane – niekas pasaulyje neturi ilgesnių ir gražesnių plunksnų!
Sulig tais žodžiais povas išskleidė plunksnas tarsi švytintį puslankį ir ėmė išdidžiai žingsniuoti pirmyn atgal, puikuodamasis pries mažąją kuosą.
— Tu teisus, — sutiko kuosa, — tavo plunksnų spalvos išties nepakartojamos. Niekada nesu mačiusi už jas gražesnių! Bet tam, kas svarbiausia, jos visiškai negali pasitarnauti! Apstulbęs povas sulaikė žingsnį. – Ką tu nori pasakyti? – paklausė jis stebėdamasis. Tą akimirką kuosa tik mostelėjo sparnais ir ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn. -Tiek tos naudos, jei vis tiek negali skraidyti! – sušuko kuosa, palikdama suglumusį povą ant žemės. Dabar povas suvokė, kad yra dalykų, svarbesnių už grožį.