Niekas negali sunaikinti mano ilgesio Tau, mylima
Dukrele. Kai, rodos, visi žmonės eina gyvenimo gatvėmis —
aš tarsi stoviu vietoje, kur nebevaikšto laikrodžių strėlės
nuo saulės ligi mėnesėlio. Kai, rodos, visi žmonės triumfuoja
švenčių metu — aš tarsi nebūtyje esu ir nejaučiu jokios
laimės ar džiaugsmo, nes labai seniai mačiau Tave.
Mano meilė ir atsidavimas Tavo gyvenimui pasidalijo į
milijardus pėdų, kuriomis matuoju kelią į tolybes. Ten plaka
Tavo širdis, o čia — aš viena kenčiu be Tavęs.
Palaimink mano rankom, Dieve, Dukrą,
Nuplauk Jai širdį mano ašarų rasa,
Įsupk į mano meilę tylią, kuklią,
Globok Ją mano vakaro maldų gausa.
Palaimink mano žodžiais, Dieve, Dukrą,
Suriški mūsų sielas glūduma minties,
Nuleiski Šventą Dvasią, kad apsuptų
Vien aureolėmis šventos dangaus ugnies.
Palaimink mano laime, Dieve, Dukrą,
Įliek į Jos gyvenimą tyros vilties,
Kad kelias Jos tėvynėj austas būtų,
Kuriuo Ji eitų nesiliaudama tikėt.
Palaimink mano meile, Dieve, Dukrą —
Išgirski prašymą širdies manosios kuklų.
Kai esi toli nuo mano širdies — joks girios paukštis neuždainuos
giesmės, kuri atstotų Tavo kalbėjimą.
… ilgiuosi kiekvieno ryto, kai keldavau Tave iš sapnų
karalystės. Prisimenu kiekvieną vakarą, kai guldydavau
Tave į žvaigždėtų svajonių patalus.
… šaukiu Tave naktimis ir dienomis, didžiausių tolybių
erdves siekiančiais žodžiais, mintimis ir maldomis.
… šaukiu Tave savo dvasios pastangomis, tikėdamasi
įteikti Tau pasitikėjimo ir sėkmės, ilgesio ir džiaugsmo.
… neįmanoma suskaičiuoti laiko saulėtekiais ir saulėlydžiais,
kuomet aš svajoju apie Tave.
… neaprėpiamas mano laukimo ilgesys Tau, mylima
mano Dukryte, o tai, kas atrodo amžinybe Tavęs belaukiant,
tuojau pat pavirsta akimirka vos tik Tu, brangioji, apkabini
mane.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio
iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės
žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę,
dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu
būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave
vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.
Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi
staiga atėjusi į mano mintį. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys
sugrąžina Tavąsias rankas ir akis, ar tai Tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą.
Tavasis gerumas, Mama, vaikštantis po mano gyvenimą, visuomet atsiranda šalia, kai esu sunkiausiose minutėse, valandose ar dienose. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų
dvasinį ryšį.
Žinau, kad galiu klausti patarimo ar prašyti paguodos
ir pas kitus žmones, tačiau net tokio poreikio nejaučiu. Tu
vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti ne apkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu Tave tik
tuomet, kai sunku… Ne — mano Švenčių Saule! Ne — mano
Laimės Žvaigždele! Ne — mano Meilės Gėlele! Aš esu Tavo
didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu Tave ir
bučiuoju.