Nykštukų dovanos

Gyveno kartą moteris, kurios duktė buvo negraži, stačiokė ir tinginė,
o podukra – tikra gražuolė, mandagi ir stropi mergaitė.
Vieną žiemos dieną pasikvietė pamotė podukrą, davė jai duonos
kriaukšlę ir liepė eiti miškan žemuogių rinkti.
Kas beliko mergaitei – apsiavė klumpes ir brenda per pusnis. Brido
brido, kol pamatė trobelę. Joje trys nykštukai gyveno.
Mergaitė beldžiasi ir klausia, ar galėtų valandėlę pasišildyti. Nykštukai
įsileido ją ir tuoj klausia, kur keliaujanti. Pasakodama mergaitė
nykštukus vaišino duonos kriaukšlele, sutvarkė jų trobelę. Jai nuo durų
bešluojant sniegą, aplink atsirado daugybė prisirpusių žemuogių. Nudžiugo
mergaitė ir iškart prisirinko pilną pintinėlę. Prieš viešnią išlydėdami,
nykštukai tarė:
-Kaskart tau pratarus žodį, iš burnos byrės auksiniai pinigėliai, o
netrukus tave ves princas.

Kai pamotė pamatė tokį buklą, į mišką išsiuntė ir savo dukrą. Sutiko ir ji nykštukus, bet pyragu nevaišino, jų trobelės netvarkė ir sniego nešlavė. Ruošdamasi keliauti, nerado nė uogos, o nykštukai tarė: – Vos tau ištarus žodį, iš burnos byrės rupūžės, ir niekas nenorės tokios žmonos. Taip ir nutiko. Gerąją mergaitę netrukus vedė gražus princas, o pamotė su dukra taip ir liko vienišos.

Melagių tiltas

Turėjo tėvai sūnų, kuris buvo didelis melagis.
Vaikščiojo rytą tėvas su sūnumi miške, mato — neregėto dydžio šuo
laksto. Rodo tėvas jį sūnui, o sūnus sako:
-Vakar mačiau šunį, didesnį už karvę.
Tėvas ilgai mąstė ir po valandėlės tarė:
-Keliausime per melagių tiltą.
Vaikas nusigando ir paklausė, kas tiltą taip pavadino. O tėvas ėmė
aiškinti, kad, per tiltą einant melagiui, tas įlūžta.
-Tėti, tas šuo, žinok, buvo gal veršiuko dydžio, ne didesnis, – dėl
melagysčių ėmė būgštauti sūnus.
O tėvas ir toliau veda jį prie melagių tilto.
-Na gerai, tai buvo paprastas šuo, toks, kokį matėm prieš tai! – prisipažino
melagėlis.

Dėdė Miegas

Yra toks nykštukas vardu Dėdė Miegas. Jis moka labai daug pasakų. Kiekvieną vakarą jis tyliai įslenka į vaikų miegamuosius ir aplink paskleidžia baltą miglą, kad niekas jo nepastebėtų. Vaikų akutės pradeda merktis ir jie užmiega. Tada Dėdė Miegas atsisėda ant lovos krašto. Jis visada labai gražiai apsirengęs, jo šilkinis kostiumas švyti tai žalia, tai mėlyna, tai raudona spalva. Abiejose rankose jis laiko po skėtį. Vienas skėtis – su spalvotais paveikslėliais. Jį nykštukas išskleidžia virš gerų vaikų, kad jie sapnuotų gražius sapnus. Kitas skėtis – vienspalvis. Jį Dėdė Miegas išskleidžia virš neklaužadų. Ir jie prabunda nieko nesusapnavę.

Medžių kalba

Kadaise ir medžiai mokėjo kalbėti. Vos miške pasirodžius medkirčiams, jie visaip imdavo prašyti, kad tik jų nekirstų. Tad medžių niekas ilgą laiką nepjovė, priaugo jų žemėje visa galybė. Nuo tada Dievas uždraudė medžiams kalbėti.

Adata ant slenksčio

Gyveno kartą ūkininkas, kuris turėjo dukrą. Ši buvo beveik akla, todėl jau nebetikėjo, kad kas nors į žmonas ją paims. Vieną dieną ji sako savo mamai:

– Kai atvyks piršlys su jaunikiu, prie durų aš padėsiu adatą, o vėliau apsimesiu, kad ją pamačiau. Taip ir padarė. Vakarop, jaunikiui atvykus su piršliu pas merginą, susėdo visi prie stalo, šnekučiuojasi. Staiga mergina tarė:

Ar tik ne adata ten prie slenksčio pasimetusi? Ir nuėjo jos pakelti. – Kokios akys, koks regėjimas! Prietemoj adatą įžiūri, – būsima nuotaka stebėjosi piršlys. Mergina grįžo prie stalo, ant kurio krašto buvo vandens ąsotis. – Škac, nenaudėle rainoji! – pamaniusi, kad tai katė, užsimojo ranka mergelė. Ąsotis krito žemėn ir pabiro šukėmis. Jaunikis su piršliu suprato, kad juos apgauti bandė, ir kuo skubiau movė iš trobos.

Suns ir vilko draugystė

Turėjo žmogus šunį, kurį jauną mylėjo, o kai šis paseno, tapo šeimininkui nebereikalingas. Nuolat užgaunamas, badu marinamas šuo neturėjo, kur daugiau dėtis, ir išlėkė į girią. Ten sutiko vilką, o tas ir klausia, kur šuo lekia. — Pasenau, tai šeimininkas atidavė mane vilkams suėsti, — guodžiasi šis. Vilkas tarė:

— Tai kad iš tavęs vieni kaulai ir kailis belikę – suėdęs tave vis tiek alkanas liksiu. Bet galiu tau padėti. Kai šeimininkė atneš darbininkams valgyti, aš pagriebsiu jos vaiką. Tu pradėk mane vytis, mušk, taršyk. Už vaiko išgelbėjimą žmonės tave iki amželio galo mylės. Tik nepamiršk vėliau man atsidėkoti!

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Kitą dieną šeimininkė atnešė darbininkams valgyti ir guldo vaiką į pavėsį. Tik ji nutolo – vilkas čiupt vaiką ir skuodžia. Moteris puolė prašyti šuns pilkį vytis.

Šuo pavijo vilką, ėmė purtyt ir draskyt, tai jis ir pametė vaiką. Nudžiugo šeimininkė ir nuo tos dienos nieko šuneliui negailėjo. Netrukus ūkininkas iškėlė krikštynas. Šuo į jas pasikvietė vilką. Įlindo abu į gryčią ir šveičia, kad net ausys lapsi. Vos tik viduje prasidėjo dainos, nusprendė ir vilkas pritarti. Išgirdę vilką staugiant, žmonės tuoj jį prikūlė – vos gyvas kailį išnešė. Taip šuns ir vilko draugystė baigėsi.

Kai užaugsi…

Kartą juodvarnis naguose nešė savo vaiką. Kai juodu buvo virš upės, tėvas paklausė: – O ar tu mane neši, kai užaugsi, o aš būsiu labai senas ?

Juodvarniukas išsigando vandens apačioje ir atsakė, kad neš. Tėvas supyko, kad sūnus meluoja, ir įmetė jį į upę.

Nešė juodvarnis antrą sūnų ir to paties paklausė. Tas irgi melavo žadėdamas tėvą senatvėje per upę nešti. Tėvas ir antrą juodvarniuką į upę įmetė. O kai trečiąjį nešė ir to paties paklausė, tas atsakė:

– Ne, tėti, nenešiu tavęs, nes savo vaikus nešiosiu. Patiko tėvui, kad sūnus tiesą pasakė, todėl jį per upę pernešė.

Aitvaro sunešti turtai

Gyveno kartą du ūkininkai – turtuolis ir vargšas. Abu dirbo vienodai, bet vargšui vis nesisekė. Užėjo vieną rytą varguolis pirkion krosnies užsikurti ir mato: atskrido kažin kas ir lesa jo grūdus.

Suprato žmogus, kad aitvaras atkeliavęs. Prikūlė eglės spyglių ir pabėrė kartu su grūdais. Atlėkė vėl tas pats padaras ir lesa tuos grūdus su spygliais.

Vos tik padaras nuskrido, nuėjo varguolis pas turtuolį ir apkaltino jį laikant aitvarą, kuris jo, vargšo, grūdus vagia. Gynėsi turtuolis, apsimetinėjo, bet kai į sandėlį abu įėjo, varguolis išvydo kampe sukrautus spyglius.

Nuo to laiko vargšas vien tik spyglius pakišdavo, o aitvaras juos turtuoliui nešiojo. Taip pagaliau vargšu buvęs praturtėjo.

Du ežiai ir kiškis

Sumanė kartą du ežiai kiškį apgauti. Nuėjo prie griovio, atsistojo
vienas vienam gale, kitas kitam. Vienas jų šaukia kiškiui: – Ei, ilgaūsi, eikim lenktyniaut. Jei mane aplenksi, duosiu tau dešimt savo spyglių.

Bet jei aš tave aplenksiu, atiduosi savo ūsus. Sutiko kiškis palenktyniauti, nes tikėjo, kad yra greitesnis. Suplojo letenomis ir pasileido bėgti į kitą griovio galą. Pasiekęs jį mato – ežys jau čia! Ilgaūsis žiūri ir savo akimis patikėti negali, todėl ragina dar lenktyniaut, negi ūsus atiduos. Bėgo kiek įkabindamas, bet ir kitame griovio gale ežys pirmas atsidūrė. Nebeliko, kas daryti kiškiui, teko ežiui ūsus atiduoti. Po to dar ilgai abu ežiai leipo juokais, o ūsus pasidalijo ir prie nosies prisikabino. Nuo to laiko ir vaikšto visi ežiai su ūsais.

Giedantis vėžys

Kartą bemeškeriodamas ežere pamačiau, kaip kažin kas judina plūdę. Aš — traukti meškerę, matau — ant kabliuko kažkas sunkaus užkibęs. Pažiūrėjau atidžiau — varna. Man bemąstant, iš kur ji ten atsirado, kažkas aukštai kad suspigs, kad suklyks. Aš galvą kilst — ogi ten lydeka tekina bėga paskui aukšlę, o ši klykia visa gerkle. Staiga aukšlė tik šmurkšt miškan ir išnešė sveiką kailį.

vėžys
vėžys

Kol stebėjau šitą reginį, meškerės kotas įaugo į žemę, įleido šaknis ir sužaliavo. Įsiklausęs girdžiu meškerykočio šakose kažką giedant gražiau ir už pačią lakštingalą. Pasižiūriu – ogi šitą giesmę suokia ant lapo nutūpęs vėžys. Tas vėžys, pas mane apgyvendintas, iki šiol savo giesmę gieda.