Gyveno kartą moteris, kurios duktė buvo negraži, stačiokė ir tinginė,
o podukra – tikra gražuolė, mandagi ir stropi mergaitė.
Vieną žiemos dieną pasikvietė pamotė podukrą, davė jai duonos
kriaukšlę ir liepė eiti miškan žemuogių rinkti.
Kas beliko mergaitei – apsiavė klumpes ir brenda per pusnis. Brido
brido, kol pamatė trobelę. Joje trys nykštukai gyveno.
Mergaitė beldžiasi ir klausia, ar galėtų valandėlę pasišildyti. Nykštukai
įsileido ją ir tuoj klausia, kur keliaujanti. Pasakodama mergaitė
nykštukus vaišino duonos kriaukšlele, sutvarkė jų trobelę. Jai nuo durų
bešluojant sniegą, aplink atsirado daugybė prisirpusių žemuogių. Nudžiugo
mergaitė ir iškart prisirinko pilną pintinėlę. Prieš viešnią išlydėdami,
nykštukai tarė:
-Kaskart tau pratarus žodį, iš burnos byrės auksiniai pinigėliai, o
netrukus tave ves princas.
Kai pamotė pamatė tokį buklą, į mišką išsiuntė ir savo dukrą. Sutiko ir ji nykštukus, bet pyragu nevaišino, jų trobelės netvarkė ir sniego nešlavė. Ruošdamasi keliauti, nerado nė uogos, o nykštukai tarė: – Vos tau ištarus žodį, iš burnos byrės rupūžės, ir niekas nenorės tokios žmonos. Taip ir nutiko. Gerąją mergaitę netrukus vedė gražus princas, o pamotė su dukra taip ir liko vienišos.