Gyveno kartą ūkininkas, kuris turėjo dukrą. Ši buvo beveik akla, todėl jau nebetikėjo, kad kas nors į žmonas ją paims. Vieną dieną ji sako savo mamai:
– Kai atvyks piršlys su jaunikiu, prie durų aš padėsiu adatą, o vėliau apsimesiu, kad ją pamačiau. Taip ir padarė. Vakarop, jaunikiui atvykus su piršliu pas merginą, susėdo visi prie stalo, šnekučiuojasi. Staiga mergina tarė:
Ar tik ne adata ten prie slenksčio pasimetusi? Ir nuėjo jos pakelti. – Kokios akys, koks regėjimas! Prietemoj adatą įžiūri, – būsima nuotaka stebėjosi piršlys. Mergina grįžo prie stalo, ant kurio krašto buvo vandens ąsotis. – Škac, nenaudėle rainoji! – pamaniusi, kad tai katė, užsimojo ranka mergelė. Ąsotis krito žemėn ir pabiro šukėmis. Jaunikis su piršliu suprato, kad juos apgauti bandė, ir kuo skubiau movė iš trobos.