Kaip numalšinti knarkimą?

Knarkimas – plačiai paplitusi problema, kurią būtiną spręsti. Knarkiama, kai atsipalaiduoja minkštasis gomurys ir liežuvis. Tai nėra tokia paprasta fiziologinė problema, kaip mano daugelis. Teigiama, jog dažnas knarkimas padidina pavojų miokardo infarkto ar insulto priepuolį. Knarkimas – tai tokia problema, kurią būtina spręsti.

knarkimas
knarkimas

Būtina laikų gydyti viršutinių kvėpavimo takų ligas

Sergantys lėtinėmis plaučių, viršutinių kvėpavimo takų ar alerginėmis ligomis negali normaliai kvėpuoti. Knarkiate todėl, nes kvėpuojate per burną.

Miegas ant nugaros

Nustatyta, kad dažniausiai knarkia ant nugaros miegantis žmonės, nes taip miegat oras negali normaliai patekti į plaučius, o liežuvis yra arčiausiai gerklės. Todėl knarkiantiems žmonės siūloma miegoti ant šono ?

Kūno svoris

Antsvoris – viena knarkimo priežasčių, nes padidėjęs kūno svoris – papildomas krūvis viršutiniams kvėpavimo takams. Jei norite nustoti knarkti, sumažinkite svorį.

Knarkimas ir vaistai

Migdomieji ir sedatyviniai vaistai gali sukelti knarkimą, nes jie atpalaiduoją raumenis, o oras į viršutinius kvėpavimo takus papuola sunkiau. Jei norite nustoti knarkti nustokite laikinai vartoti kai kuriuos vaistus.

Knarkimas ir rūkymas

Nikotinas sukelia lėtines uždegimines viršūtiniųjų kvėpavimo takų ligas, todėl, jei norite nustoti knarkti meskite rūkyti.

Normalus oro patalpų drėgnumas

Kai miegamajame oras per daug sausas, gali sudirgti viršūtiniųjų kvėpavimo takų gleivinė. Jei knarkiate reguraliai drėkinkite ir vėdinkite miegamąjį kambarį.

Dvylika brolių ,juodvarniais lakstančių [PASAKA]

Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sūnų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
— Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus
į popierius, atsiųsk man, tai tada už tavęs tekėsiu.
Tėvas galvojo šiaip, galvojo taip ir nežino, ką daryti. Jis ėmė ir papasakojo viską vienam savo tarnui. Tas jam sako:
— Ko čia rūpintis? Juk dvare yra didelių šunų: dvylika jų sudeginsi, pelenus supilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji supras?
O po vestuvių kad ir ras, bene ką jiems bedarys.

Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius,
prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius,
apuostė ir pasakė sutinkanti tekėti.
Po vestuvių, parvažiavusi į dvarą, pradėjo visur uostinėti — šmūkšt
šmūkšt — ir tarė:
— Kas čia smirdi? Tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais teišlekia!
O jos posūniai buvo tuokart rūsyje. Tuoj visi vienas paskui kitą strikt
ant lango ir skrido išskrido.
Ir liko tėvui tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolius — tėvas buvo uždraudęs dvariškiams jai pasakoti.
Vieną kartą, kai mergaitė buvo jau dvylikos metų, dvariškiai ėmė šnekėti:
— Argi tik ta viena dukrelė buvo mirusios ponios?
Kažkuris iš jų atsakė:
— Kur tau! Buvo sūnų dvylika, bet kai ponas vedė raganą, tai ji visus
juos užkeikė, ir išlėkė visi juodvarniais!
Ir mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, išsirengė eiti savo brolių ieškoti. Pasisiūdino
dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika
paklodžių, užvalkčių dvylikai pagalvių ir
išėjo, susirišusi visus daiktus ryšelyje.
Ėjo ėjo per laukus, per miškus.
Ką tik susitinka, vis klausia, ar nematė jos brolių, juodvarniais lakstančių, ir visi atsako nematę. Beeidama
per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį; pas
tą įėjusi, klausia, gal yra matęs kur jos
brolius, juodvarniais lakstančius. Atsiskyrėlis jai sako:

— Nesu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas
mane, rytoj susišauksiu visus debesis, tai tie, jei bus, tai bus matę.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė debesis. Kai sugulė tie debesys apie
jo trobelę, tai pasidarė tamsu kaip juodą naktį. Išėjo atsiskyrėlis į lauką ir
klausia debesų:
— Ar nesat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Visi atsakė, nė vienas nematęs, ir išsiskirstė kiekvienas sau. Tada tas
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano brolį, taip pat
atsiskyrėlį; jis valdo visus vėjus; jis vėjų paklaus, ar tie bus kur užputę tavo
brolius.
Ir išėjo mergelė. Eina eina per tą girią, apie vakarą priėjo kitą atsiskyrėli. Įėjo ir to pasiklausti, ar jis nematė, ar negirdėjo jos brolių, juodvarniais
lakstančių. Ir tas atsakė:
— Aš nieko nežinau. Pernakvok pas
mane, rytoj rytą susišauksiu visus vėjus,
tai tie, jei bus kur užputę, tau pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtė, suūžė,
sušniokštė. Visų išklausinėjo, ir visi atsakė, nei vienas nematęs, nei
vienas niekur neužėjęs. Tada
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, apie vakarą atrasi mūsų trečią
brolį. Jis valdo visus paukščius;
jei bus, tai bus koks paukštis juos
užtikęs.
Ir mergelė vėl išėjo.

Ėjo ėjo per visą dieną ir vakarop priėjo trečią atsiskyrėlį. Tas vėl jai pasakė:
— Pernakvok pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie, jei
bus kur užėję, tau pasakys.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė visus paukščius. Kad prilėkė, kad
priskrido ir didelių, ir mažų paukščių. Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėjo visus.
Tie visi atsakė, nei vienas niekur nematęs, nei vienas nieko negirdėjęs. Atsiskyrėlis pulkus atleido ir visi išsiskirstė. Netrukus kur buvęs, kur nebuvęs
šlubas erelis atlėkė. Atsiskyrėlis ant jo sušuko:
— Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?
Erelis atsakė:
— Man koją šaulys pašovė, ir negalėjau veikiai atlėkti.
Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:
— Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Erelis atsakė:
— Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis
viename kalne gyvena.

Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaigtelių ir įsakė, lipant į tą
kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
— Tiktai, — sako, — saugokis, kad nė vienas tau iš rankų neiškristų:
jeigu nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti.
O ereliui pasakė:
— Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir galo negautų!
Ir išėjo mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nukeliavo abudu prie
to kalno. O tas kalnas buvo toks aukštas, net už debesis aukštesnis. Ėmė
mergelė tuoj į tą kalną smaigtelius smaigyti ir lipti aukštyn. Smaigė, kaišiojo, jau visai nebedaug liko, ir būtų jau užlipusi, tik staiga vienas smaigtelis
ėmė ir iškrito. Ji, bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ir pati pradėjo kristi.
Bet erelis, tupėdamas pakalnėje, tuoj pakilo nuo žemės, griebė sveikąja koja
jai už ryšelio, tuoj aukštyn aukštyn, ir užnešė net už debesų. Prinešė prie
didelio urvo, paleido ir sako:
— Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda. Tu, čia įėjusi, rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklodėmis ir visus pagalvius apvalkstyk užvalkčiais, o marškinius, kelnes išdėliok kiekvienam ant lovos. Prie kiekvienos
lovos rasi po staliuką, ant tų staliukų bus padėta duonos po kepalėlį; nuo tų
kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Prie durų rasi mažiausiojo
brolio lovelę, tai po jąja palindusi galėsi pati pernakvoti.
Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo į tą urvą. Tenai rado viską taip, kaip jai tas erelis buvo išpasakojęs. Paklodėmis apdangstė lovas,
užvalkčiais apvalkstė pagalvius, kelnes ir marškinius kiekvienam ant lovos
išdėliojo, pavalgė, nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, palindo
po mažojo brolio lova ir atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj ir išgirdo: juodvarniai
sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į urvą; visi džiaugėsi, kad paklotos lovos ir padėti marškiniai su kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri
— jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako:
— Lovas ir mus pačius aptaisė — gerai, bet kad duonos trūksta, tai negerai; na, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlę sukranksėjo ir išlėkė sau. Tada atsikėlė iš palovio ir mergelė. Lovas paklojo, grindis iššlavė, viską sutvarkė ir laukia brolių. Pavakary vėl atsiriekė po riekelę nuo kiekvieno kepaliuko ir palindo po
mažojo brolio lovele.
Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo vidun visi broliai. Vyresnysis sako:
— Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas nors negeras yra įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, tačiau jei trečią dieną taip bus, tai nors visą kalną
sugriausiu, bet turėsiu rasti.
Mergelė gulėdama išsigando ir galvoja, kas bus. Jau visi broliai miega,
knarkia, o ji negali užmigti, ir tiek. Kentusi kentusi pagaliau ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti ir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia:
— Kas čia?
Ši tylomis atsakė:
— Aš, broleli, jūsų seselė, atėjau, susiieškojau jus; bet kad anas brolelis
pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?

Brolis jai atsakė:
— Na ką dabar darysi? Būk, kaip buvusi, rytoj pamatysime.
Ryto metą atsikėlę visi broliai jau taisosi eiti laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
— Na, broli, vakar žadėjai kalną ardyti, versti, o kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką tada darytum?
Vyresnysis brolis sako:
— Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra. Na, tai pasakyk, kas?
Šis, atidengęs paklodę, tarė:
— Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.
Tada vyresnysis brolis ir sako:
— Kad tu būtum iškentusi namie dar vienerius metus, tai būtum mūsų
sulaukusi, o dabar, sesele, reikės ir mums, ir tau vėl vargti dar dvylika metų.
Jei iškentėsi nieko nešnekėjusi tiek metų, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė seselei sėsti jam ant nugaros, ir visi, pavirtę juodvarniais, nulėkė. Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko. Ilgai ji ten sėdėjo, net drabužiai visai suplyšo.
Vieną dieną į tą girią užklydo medžiodamas karalaitis su savo dvariškiais. Bematant šunys apstojo tą medį, kur mergelė sėdėjo, ir pradėjo loti.
Tuoj priėjo karalaitis su medžiotojais, mato — medyje žmogus. Ir šiaip jį
kalbina, ir taip kalbina, tyli, ir tiek. Šaukia — lipk laukan, gąsdina — nušausime, o jis vis tyli ir tyli. Tada karalaitis tarė savo tarnui:
— Lipk ir iškelk iš medžio, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas ir įlipo. Mergelė rodo, tartum norėdama pasakyti, kad yra be drabužių. Medžiotojas, nulipęs žemyn, pasakė karalaičiui: medyje esanti jauna
graži moteriškė, tiktai ji be drabužių. Karalaitis davė tarnui drabužius, ir
šis nunešė mergelei. Toji apsirengė ir išlipo iš medžio. Karalaičiui taip ji patiko, kad jis niekados nenorėjo kitos nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė
savo tėvams, kad ims ją sau už pačią. Tėvai nenorėjo nebylės marčios, bet,
ilgai prašomi, leido. Ir karalaitis vedė dvylikos brolių seselę.

Po kelerių metų jie susilaukė sūnaus. Tą dieną karalaičio nebuvo namie,
o jaunąją karalienę slaugyti buvo pakviesta jos pamotė ragana. Toji ragana
vaikelį išmetė į lauką ir, sugriebusi šuniuką, rodo visiems:
— Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Nusigando karalaičio tėvai ir parašė sūnui laišką, kad jis greičiau grįžtu namo ir savo pačia atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į savo pačią ir
nutarė nieko jai nedaryti: ji tokia gera, tokia graži buvo.
Po metų jie susilaukė kito sūnaus. Karalaičio taip pat nebuvo namie, ir vėl
pamotė ragana vaikelį išmetė laukan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:
— Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai parašė sūnui laišką. Sūnus vėl atrašė namo, kad
niekas nieko jai nedarytų be jo paties. Sugrįžo karalaitis namo ir sako, kad
jo pati labai graži, patinkanti jam, kad jis dar palūkės.
Dar po metų, — karalaičio vėl nebuvo namie, — gimė trečias sūnus.
Pamotė ragana vėl išmetė jaunosios karalienės sūnų į lauką ir rodo visiems gimusį šuniuką. Tėvai vėl rašo sūnui greičiausiai skubėti namo ir daryti
žmonai ar šiokį, ar tokį galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam labai gaila
žudyti savo pačią. Nebežinodamas, ką čia reikia daryti, jis ir sako:
— Žinokitės, darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino ją ir nubaudė kaip raganą sudeginti. Sukrovė didelį
laužą, uždegė ir veda, bet netrukus užėjo didelis lietus ir užliejo ugnį. Ir vėl
liepė privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos bereikia, tuoj atskris jos broliai. Kai tiktai ėmė kurti iš naujo
ugnį, žiūri — atplasnoja, atlekia dvylika juodvarnių, atlekia ir leidžiasi. Tuoj
nusileido pirmasis, virto žmogumi ir atvedė už rankos trejų metų sūnelį;
nusileido antrasis ir atnešė antrų metų sūnelį; trečiasis nusileidęs atnešė
dar vystykluose, ką tik gimusį vaikelį. Tuoj visi broliai pribėgo prie laužo
ir sušuko:
— Ką jūs čia dirbate? Kam jūs nekaltą mūsų seselę norite nužudyti?
Geriau meskite į ugnį pamotę raganą!
Ir jie viską papasakojo, kaip toji ragana tik gimusius vaikučius išmesdavo
ir kaip jie tuoj juos pasiimdavo ir augindavo. Dabar ir seselė viską pasakė;
savo brolelius labai mylėjusi, užtai taip ilgai ir tylėjusi. Tada visi pagriebė
tą raganą ir įmetė į ugnį.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau, ir aš
ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau

BURTAI. Kaip pritraukti meilę užkalbėjimai ir ritualai

meilės burtai
meilės burtai

Pažadame – ne visi užkalbėjimai ir magiški veiksmai bus suprantami tiems, kas juos netyčia stebės. Bet jeigu tai padės jums rasti laimę, gal verta paburti?

Tiesa, su magija juokauti nedera. Iš čia pateikiamų užkalbėjimų ir ritualų nė vienas nėra toks, kad blogai paveiktų kito asmens energetiką. Bent jau taip tikina senolių išmintis. Taigi linkime jums sėkmės, kad pritrauktumėte meilę ir mylimąjį į savo gyvenimą! Atminkite – užkalbėjimai veikia tik malonėje, skleidžiant geras bangas, o ne siekiant atkeršyti! Svarbiausia – labai norėti ir tikėti. Ypač, kai belsite šlepetėmis į grindis 🙂

Burtas su veidrodžiu ir žvake

Šis burtas padės sukelti patinkančio vyro susidomėjimą jumis; gal netgi gims meilė? Reikės stalinio veidrodžio ir baltos vaškinės žvakės. Ritualas atliekamas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį (šį laikotarpį globoja šeimos ir santuokos dvasios), visiškoje vienumoje.

Veidrodį pastatyk ant stalo, kad gerai matytum savo atvaizdą. Prieš veidrodį pastatyk uždegtą žvakę (tik degtukais!) ir, žvelgdama į savo atvaizdą, tark šiuos žodžius:

„Kaip dabar aš ne viena, taip ir toliau ne viena būsiu, dvigubą jėgą pažadinsiu, kerus padvigubinsiu, ir Dievo tarnas (tark vyro vardą) bus su manimi. Išlaisvinsiu jį nuo skausmo ir vargų, jis bus laimingas su manim kartu. Mano moteriškoji ir vaisingumo jėga atliks savo darbą. Niekas jai nesutrukdys, laimės mano nesužlugdys“.

Tada žvakę užpūsk, suvyniok į skepetaitę ir paslėpk.

Burtas su obuoliu

Obuolys ir Ieva, obuolys ir Snieguolė… Yra tos magijos šiame vaisiuje. Ritualas padės ateiti meilei į tavo gyvenimą. Reikės prinokusio obuolio, siūlo ir peilio. Perpjauk vaisių pusiau, išpjauk sėklides iš kiekvienos puselės. Vidurius su sėklomis paberk paukščiams, o į atsiradusias duobutes įdėk raštelį su užkalbamo vyro vardu, tardama:

„Kaip šis obuolys džiūsta ant saulės, taip dėl manęs tegu džiūsta Dievo tarnas (ištark patinkančio vyro vardą)“.

Obuolio puses suglausk ir apvyniok siūlu. Obuolį pakabink ant saulės, kur jo niekas neras ir nepamatys. Kai tik obuolys ims vysti, užkalbėjimo galia pradės augti, ir geidžiamas asmuo artės link tavęs.

Supaprastintas variantas. Paimk raudoną obuolį, perpjauk pusiau ir įdėk raštelį: „Kaip tu, raudonas obuoly, džiūsi, taip džius dėl manęs (tavo vardas) ir mano mylimojo (vyro vardas) širdis“.

Obuolio puseles sutvirtink (tiks ir mediniai dantų krapštukai) ir paslėpk nuošalioje sausoje vietoje. Užkalbėjimas veikia labai greitai.

Burtas meilei, grožiui ir harmonijai

Ant popieriaus lapelio užrašyk užkalbėjimą: TRIADNA – VOLOS – TON GEA – OKO – TRO – VISTA DIA – LOTTA – NIK – OKAT KRIA – OKNAT – VIA – LON

Žemiau parašyk tuos pačius žodžius iš galo: NOL – AIV – TANKO – AIRK TAKO – KIN – ATTOL – AID ATSIV – ORT – OKO – AEG NOT – SOLOV – ANDAIRT

Tada 3 kartus garsiai perskaityk pirmąjį teksto variantą, o paskui 3 kartus – antrąjį. Sulankstyk lapelį, kad galėtų tilpti delne, perrišk raudonu siūlu arba juostele. Pakišk lapelį po savo pagalve 6 dienoms, o 7-tą užkask po žeme, kalbėdama: „Tegu auga užauga meilė man, mano meilė ir meilė ateinanti“, – ir nueik neatsigręždama.

inf šaltinis:delfi.lt

Kaip pritraukti meilę – užkalbėjimai ir ritualai

meilės burtai
meilės burtai

Tiems, kam yra tekę patirti nelaimingą meilę, tikriausiai pažįstamas jausmas, kad be mylimo žmogaus griūva visas pasaulis. Gyvenimas be mylimojo atrodo toks pat vertingas kaip pagaliukas, likęs nuo suvalgytų ledų. Tada, kai negelbėja įprasti metodai, padėti gali nebent magija ir burtai.

Plaukų gėrimas

Užtvirtinti jo pasirinkimą galima taip: 3 jo ir savo plaukus pamerkti į spiritą, padegti ir duoti išgerti.

Sudegintos mintys

Įdėk vaikino nuotrauką į perlenktą popieriaus lapą. Tą lapą turi laikyti ant kairio delno, o dešinę ranką laikyk virš lapo ir suk ratu delnu žemyn pagal laikrodžio rodyklę, tai daryk pašnibždom tardama: “Būk su manim”. Viską atlik užsimerkusi ir susikaupusi.

Po to nuotrauką pasikišk po pagalve, o popieriaus lapą, kuriame buvo nuotrauka sudegink. Vidurnaktį tuos pelenus išbarstyk visom 4 pasaulio kryptim. Netrukus prisipažins mylįs.

Pinigėlis

Anksčiau mergina į bernelio, į kurį įsispokso, rūbus įsiūdavo slaptą pinigą. Tas, kuriam pinigą įsiuvo, nuo tos merginos jau nebeatsitrauks.

Telepatinė šluota

Norėdama susigrąžinti mylimąjį, penktadienio vakarą, prieš nusileidžiant saulei arba rytą prieš jai patekant, įstatyk šluotą (ji turi būti iš vytelių) į dubenį. Pildama ant jos vandenį, sakyk: “Kaip nuo šios šluotos nubėga vanduo, taip nuo mano mylimojo nubėga nemeilė man”. Ritualą atlikti 3 dienas iš eilės. 3 dieną tuo vandeniu nusiprausk, mintyse kartok “Mes vėl būsim kartu, Tavo širdy neliko vietos kitai”.

Aguonų sapnai

Jei nori pamatyti, kas bus tavo išrinktasis, prieš eidama miegoti po pagalve pasidėk aguonų. Tada mylimąjį susapnuosi.

Pranašingos žvakės

Sugalvok norą. Uždek tris žvakes, turėdama galvoje, kad pirma žvakė reiškia 1 mėnesį, antroji – 2 mėnesius, trečioji – 3. Paskutinė užgesus žvakė ir išpranašaus, kada tavo norai išsipildys.

Žiūrėdama į žvakės liepsną ištark gerbėjų vardus. Liepsna padidės ir taps ryški ištarus labiausiai tave mylinčio asmens vardą.

Vaško atsakymai

Jei žvakės liepsna kibirkščiuoja, išgirsi gerų naujienų iš tos pusės, iš kurios sklinda kibirkštys. Jei vaškas nutekėjęs dešinėje žvakės pusėje- geros žinios iš vyro. Jei kairėje – iš moters. Jos ar jo inicialus galima rasti tarp vaško burbuliukų.

Taip ir Ne

Uždek žvakę, mintyse klausdama – Taip ar Ne. Jei vaškas nulašės ir susikaups dešinėje žvakės pusėje – atsakymas Taip. Jei kairėje – atsakymas Ne.

Meilė – lyg adatos

Ant stalo padėk lėkštelę ir įmesk į ją 21 adatą. Labai lėtai iš ąsočio pilk vandenį. Adatos ims judėti. Dvi susikryžiavusios adatos reiškia, kad turi gerbėją. Kiek susikryžiavusių adatų, tiek turi ir potencialių mylimųjų.

Plūduriuojantys vardai

Sukarpyk kartono lapą į 26 stačiakampius ir ant kiekvieno užrašyk po vieną iš 26 abėcėlės raidžių. Užverstus sudėk į dubenį ir prieš einant miegoti pripilk vandens. Ryte žiūrėk į atsivertusias raides jos atskleis inicialus ar būsimo mylimojo vardą.

Obuolio burtai

Per pilnatį, prieš eidamos miegot, paimkite obuolį ir perpjaukite pusiau. O į jo vidų įdėkite savo mylimojo nuotrauką ir, suglaudusios obuolio skilteles su nuotrauka, palikite stovėti nakčiai. Artimiausiu metu jis turėtų būti jūsų.

Mokykliniai linkėjimai

Mokykliniai linkėjimai
Mokykliniai linkėjimai

Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos,
Išeisim palikę gimtuosius namus.
Paliksim viską, kas buvo taip miela:
Vaikystę, svajones ir klases draugus…

***

Sudie, pradinės klasės suole,
Sudie ir tau skambuti,
Ne visada norėjai tu
Man tikras draugas būti..

***

Mokykloje vieni vargai,
Mes mokytojams esam lyg vergai,
Jie nesupranta mūsų bėdų,
Ir verčia bėgt iš pamokų..

***

Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus.
Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais.
Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą,
Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.

***

Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trukdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiausi ant kojų, ėjau pešiausi už du..

***

Tavojoj gyvenimo knygoj
Dar puslapių daugel tuščių.
Reikės juos visus prirašyti
Darbais, širdimi ir žodžiu,

Kad noriai ją imtų skaityti
Kurie po tavęs jau ateis,
Už tavo klaidas ir dvejones
Norės tave kaltint ir teist.

***

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.

Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių,
Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių.
Ir nesvarbu, kokia mana profesija,
Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.

***

Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom..
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!-
Dar patylėkim..
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..

***

Norint pamokas mokėti
Reikia (vardas) nemylėti
Kas berniukus labai myli
Prie lentos išėjus tyli

***

Jau išeini.. Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom.. Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, klausomės su nerimu, širdies virpulių, gal todėl kad išsiskirsime, gal todėl taip greitai suaugome.

***

Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga
Jos ilgos pamokos baigės visviena
Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės
Ir štai mes išeinam visai jau suaugę.

Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų,
Kad atėjo tavo tas gyvenimas, kad nebepamatysi jau draugų.

***

Kiekvienam gimusiam angelui Dievas užrašo ant delno LAIMĘ, ant lūpų palieka MEILĘ, širdy TIKĖJIMĄ, akyse VILTĮ. Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas.

Jei gavai šį tekstą, žinok jog kažkam esi be galo brangus.

***

Kai paskutiniai žingsniai nuaidės mokykloj. Kai paskutini karta trinkteli duris. Sustok ir pagalvok.. Vaikystes skardu juoką gal suole palikai? O gal „Atleisk“ kuriam nepasakei? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido!! Nesauks i klase jis daugiau..

***

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jūsų širdis.
Didžiuojuosi, kad jūsų buvau mokinys.

Gimtadienio linkėjimai

gimtadienio linkėjimai
Gimtadienio linkėjimai

Linkiu iš gyvenimo skinti tik gražiausius žiedus, gyventi taip, kad nuolat kas nors lauktų, kad būtų pas ką skubėti iš toli, kad kas paguostų, vardu pašauktų, kad mylimo žmogaus akys šviestų gyvenimo kely…

****

Tau šiandien palinkėt norėtųsi…
Daug džiaugsmo, laimės ir jėgų.
Te pildosi visos viltys ir svajonės,
Te niekada netrūksta tau draugų!

***

Su saule dalinkis šiluma, su vėju – dainomis, o su žmonėmis – jausmais, tik pasilik svajones sau, kad vieną gražią dieną jos išsipildytų! Su tortadieniu!

***

Tegul tavosios svajos nenugrimzta į gyvenimo ūžiantį tvaną, tegul skrenda jos ten aukštai, kur paukščiai ir vėjai gyvena… Su gimtadieniu!

***

Nebegrįš valanda nei viena ir nė minutei metai nesustoja… Tad išmoki džiaugtis kiekviena diena, kurią likimas dovanoja!

***

Būk kuklus, bet nesižemink, būk drąsus, bet nesikarščiuok, būk atkaklus, bet neužsispyręs, būk draugiškas, bet neapsimetęs! Su gimtadieniu!

***

Sveikinu su tortadieniu, linkiu laimės, džiaugsmo, meilės, norų išsipildymo ir visko, ko trokšta tavo širdis!

***

Gimtadienis – tai šventė nuostabiausia, gimtadienį mes švenčiam su draugais, gimimo dieną gimę, gyvensime ilgai, laimingai ir smagiai!

***

Tegul visos tavo svajonės pavirsta realybe, o realybė – nuostabia svajone. Su gimtadieniu

***

Tu neliūdėk, kad metai bėga, žinok, kad nieko amžino nėra! Todėl gyvenk, mylėk ir neliūdėk dėl nieko – juk šiandien tavo šventė ir diena!

***

Linki tau laimės žydinčios gėlės, linki tau laimės ryto rasa… Leiski ir man to paties palinkėti šią gimimo dieną!

***

Gimtadienis – šventė metuose viena, tad brangink, vertink ir džiaukis tu ja! Didžiausi linkėjimai gimtadienio proga!

***

Laimingas žmogus, kuris moka tikėti, kad metai gražiausi dar ateity. Tebuna jie kilnūs, džiaugsmingi, saulėti. Tebūna jie meilės pilni! Su gimtadieniu!

***

Yra graži ir nuostabi diena, kuri kiekvienais metais būna tik viena – gražus kaip rytmečio dangus tavo gimtadienis brangus! Daug laimės gimtadienio proga!

***

Nors bėga metai nepastebimai, jie atneša gimtadienį ir vėl… Tad švęski savo šventę tu smagiai – te lyja tau ne lietūs, o gėlių žiedais…

***

Linkiu metų daug ilgų ir laimingų valandų, tikros meilės, dar vilties bei laimingos ateities… Su gimtadieniu!

***

Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti. Ir metų daug prasmingų ir ilgų. Ir kad širdis ilgai ilgai plazdėtų, nors smilkiniai pasidabruoti jau šerkšnu…

***

Vėl prabėgo metai lyg šešėlis, pasverti lemties, pasivyti taip norėtum, bet nėra vilties. Tad kiekvieną naują dieną pasitik su viltimi – nors sugrįžti metai juk negali, lai išlieka jie tavoj širdy. Su gimtadieniu!

***

Gimimo dienos proga siunčiu tau vanilinį bučkį su ilgesio razinom, tikėjimo gabaliukais, džiugesio glaistu ir nuoširdumo įdaru.

***

Tik šiandien tau gėlės gražiausios! Tik šiandien – tau nuoširdūs sveikinimo žodžiai iš širdies gelmių!

***

Mes linkim tau stiprybės, sveikatos, meilės artimų žmonių. Lai bus gyvenimas beribis, platus lyg upė be krantų…

***

Neliūdėk tu šią šventinę dieną – juk nebūsi šiandien tu viena, prisiminki sau artimus žmones ir veide tau nušvis šypsena. Su gimtadieniu!

***

Noriu palinkėti, kad gimimo diena atneštų tau tik džiaugsmą ir laimę!

***

Gimtadienio proga linkiu daug laimės –
Šviesios kaip saulė,
Didelės kaip žemė,
Nepakartojamos kaip žmogus.

Sandoros skrynios paieškos

Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!“ 0 kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!“

Sandoros skrynia tradiciškai būdavo nešama į mūšį; šiame Jeano Fouquet (apie 1425-1480) paveiksle ji pavaizduota nešama aplink Jerichą, kad padėtų izraelitams, kovojantiems dėl Pažadėtosios Žemės, užimti miestą.

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Si skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirta nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Sandoros skrynios, įtaisytos ant vežimo, klasikinis vaizdas IV a. sinagogos Kapernaume, Galilėjoje, reljefe. Ji atvaizduota kaip bizantinė šventykla su cilindriniu skliautu, filinginėmis durimis, gaubtu kriauklės formos frontonu viršuje ir sujungtomis kolonomis šonuose.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: „Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus — tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios — pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jerichą. Ji ir pati galėjo kovoti: kai Eben Ežero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

III a. sinagogos Dura Europo mieste, Sirijoje, freska, vaizduojanti, kaip filistinai siunčia atgal Sandoros skrynią.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę — negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587- 586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Šiame Tito arkos (Roma) reljefe atvaizduoti 70 m. po Kr. Jeruzalę užgrobę ir apiplėšę Romos kariai, išnešantys Jeruzalės šventyklos brangenybes. Pasak vienos naujesnių teorijų, prieš romėnams sudeginant Šventyklą, Sandoros skrynia buvo išgabenta ir paslėpta Kumrane, Negyvosios jūros pakrantėje.

Yra ir daug kitų keistų pasakojimų. Pavyzdžiui, įdomi versija, teigianti, kad Sandoros skryniai skirta sugrįžti į Šventyklos kalną ir būti padėtai naujos šventyklos, kuri būsianti pastatyta sutinkant Mesijo amžių, šventų švenčiausioje. Senuose arabų metraščiuose rašoma, kad Sandoros skrynia buvusi saugiai pergabenta į Arabiją; tamplieriai bergždžiai jos ieškoję, kai per kryžiaus žygius buvo užėmę Jeruzalę; yra net teigiančių, jog Sandoros skrynia guli paslėpta Vatikano rūsiuose; dar kiti mano, kad ją pagrobęs Egipto faraonas Šišakas (dar vadintas Šošenku, 945-924 m. pr. Kr.), kai su kariuomene buvo įsiveržęs į Kanaano gilumą. Pasak vienos naujausių teorijų, kai romėnai 70 m. po Kr. sudegino antrąją šventyklą, Sandoros skrynia požeminiais tuneliais buvusi išnešta 30 km į rytus ir paslėpta kažkur netoli Kumrano, kur esanti ir dabar.

Dramblio kaulo plokštelė su sfinkso atvaizdu, IX—VIII a. pr. Kr. Galbūt taip atrodė Sandoros skrynią saugojęs kerubas.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo „Judo liūtas“, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Dešimt dingusių Izraelio giminių

„Tačiau štai ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ – bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs’. Parvesiu juos atgal j jų žemę, kurią daviau jų tėvams“.

ASIRUOS karalius Sargonas Didysis 721 m. pr. Kr. surengė karo žygį į pietus per Siriją ir užpuolė Izraelio karalystę. Sugriovęs iki pamatų jos sostinę Sama- riją, ištrėmė tautos vadus drauge su šeimomis į šiaurės Siriją, ir čia jie pradėjo naują gyvenimą kaip žemdirbiai, amatininkai ir prekiautojai. Tuo metu Izraelio tautą sudarė Rubeno, Gado, Ašero, Efraimo, Manaso, Dano, Naftalio, Isacharo, Simeono ir Zabulono giminės; ir nors tremtiniai buvo tik šių gyventojų mažuma, tautosakoje juos imta vadinti Dešimčia dingusių Izraelio giminių.

Izraelio giminės, stovyklaujančios aplink Padangtę dykumoje; 1557 m. Biblijos iliustracija.

Kas atsitiko su tomis Dešimčia dingusių giminių? Mažai tėra istorinių faktų, tačiau daug spėlionių, padavimų ir kitokios tautosakos įvairiose pasaulio dalyse. Biblijoje apie jas žinių maža. Karalių antroje knygoje (17,6) sakoma, kad kai kurios iš jų naujai įsikūrė šiaurės Sirijoje, Haboro upės slėnyje šalia Gozano (Tel Halafo), ir kitame nežinomame mieste, vadinamame Halachu. Likę tremtiniai buvo išsiųsti į rytus nuo Asirijos, į Medi- jos miestus. Pastarieji tikriausiai per kelias kartas buvo paprasčiausiai asimiliuoti.

Vis dėlto yra viena išimtis. Irako Kurdistano žydai, kalbantys naująja aramėjų kalba, artima ištrėmimo meto kalbai, XX a. pirmoje pusėje imigravo į naująją Izraelio valstybę. Kiti kurdų žydai atvyko iš Irano ir Turkijos, iš viso jų dabar Izraelyje yra apytikriai 100 000. Jų kalba, tai, kad jie atsikėlė iš šiaurės Irako, Sirijos ir rytų Turkijos sričių, ir ypač jų tradicijos — viskas drauge įtikinamai rodo, kad jie yra bent dalis asirų ištremtų žydų palikuonių.

Tačiau šis faktas liko beveik nepastebėtas tarp antplūdžio romantinių istorijų, apgaubusių Dešimtį dingusių giminių. Žydai ortodoksai tiki, kad tos giminės tebegyvena kažkur už mitinės Sambationo upės ir kad Dievas Mesijo atėjimo amžiuje grąžins juos į tėvynę pagal Biblijos pranašystę (pavyzdžiui, Jeremijo 31,7-8). Nuo viduramžių bent iki XIX a. žydai ir krikščionys ieškojo šios legendinės žydų karalystės, kaip manoma, esančios Rytuose ar galbūt Afrikoje, kur dingusios giminės kantriai laukiančios tūkstantmetės karalystės, kad galėtų grįžti į tėvynę. Šia tema parašyta aibė literatūros. Į tokią kilmę pretenduoja daugelis bendruomenių ir tautybių įvairiose pasaulio dalyse, tarp jų mormonai, japonai, Pakistano patanai, nepaliečiai, indėnai ir net anglai bei amerikiečiai.

Judaistų bendruomenė Birmoje: Bet Šalomo bendruomenės sekretorius Lian Tualis. Tidimas, 1987 m.

Ar šios pretenzijos pagrįstos?

Kai kuriais atvejais šios pretenzijos gali būti šiek tiek pagrįstos. Kai Asirija sunaikino Izraelį, apie šimtmetį daugelis pabėgėlių traukėsi į pietus, į dar nepriklausomą Judo karalystę, ypač į jos sostinę Jeruzalę. Tačiau matydami, kokią didelę grėsmę jų nepriklausomybei kelia Asirija, Babilonas ir Egiptas – didžiosios to meto valstybės, – žmonės pradėjo keltis tiek iš Izraelio, tiek iš Judo. Izaijo, gyvenusio Judo karaliaus Ezekijo valdymo metais (727- 698 m. pr. Kr.), pranašystė kalba apie laiką, kai Viešpats surinks tautos likutį, išsisklaidžiusį po Asirijos, Pa- troso, Nubijos, Elamo, Šinaro ir Hamato šalis (Izaijo 11,11-12). Ankstyviausia žydų užjūrio kolonija, dėl kurios turime dokumentinį įrodymą, buvo Jebas (dabar Elefantina) Egipte, t. y. Nilo saloje netoli pirmojo slenksčio ties Asuanu, kur trumpą laiką V a. pr. Kr. pabaigoje stovėjo žydų šventykla. Dauguma žydų ten tikriausiai tarnavo Egipto karaliui kaip samdiniai.

Sinaheribo rūmų reljefo detalė, apie 700 m. pr. Kr.; šeima iš Lachišo, Judo karalystės, asirų varoma į nelaisvę 701 m. pr. Kr. Neabejotina, kad šeima, ėjusi į tremtį iš Izraelio 20 metų anksčiau, būtų atrodžiusi labai panašiai.

Galimas dalykas, kad valdant paskutiniam Babilonijos karaliui Nabonidui (555-539 m. pr. Kr.) būriai žydų lydėjo karalių jo ilgoje kelionėje į Arabiją. Galbūt numatydami Babilonijos imperijos baigtį jai patekus į medų ir persų rankas 539 m. pr. Kr., jie, matyt, nusprendė ten pasilikti. Be to, is Biblijos žinoma, kad pergalingasis Persijos karalius Kyras Didysis 538 m. pr. Kr. išleido įsakus, leidžiančius ištremtoms bendruomenėms grįžti į savo tėvynes. Tačiau ne visi ištremtieji žydai norėjo sugrįžti į Judą (Ezros 1,4;6). Dauguma jų buvo patogiai įsikūrę ir net apsigyvenę kitose salyse, pavyzdžiui, Persijoje ir Medijoje.

Taigi žydų naujakurių bendruomenių už tėvynės ribų jau buvo galima rasti VI ir V a. pr. Kr. Paskui per Helenistinį ir Romos laikotarpius si diaspora didėjo, kol išplito aplink Viduržemio jūrą, — tai galima pamatyti peržvelgus Naujajame Testamente aprašytas šventojo Pauliaus keliones.

Žemėlapis, vaizduojantis tremties iš Izraelio (721 m. pr. Kr.) ir Judo (701 ir 587 m. pr. Kr) ir vėlesnių persikėlimų kelius. Šie priverstiniai ir savanoriški kraustymaisi senovėje paskatino sukurti daugybę padavimų apie dingusias Izraelio gimines.

Į rytus ir vakarus

Todėl nenuostabu, kad žydų migracija vyko ir rytų, ir vakarų kryptimis. Žinoma, jog dar palyginti neseniai žydų bendruomenių buvo Arabijoje ir Kinijoje, ir iki šiol esama Indijoje gyvenančių žydų grupių. Tarp daugelio, kurie tvirtina esą žydų kilmės, yra patanai, pamaldūs musulmonai, gyvenantys Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Nors jie išpažįsta islamą, vadinasi Beni Israel (Izraelio tauta) ir yra išlaikę daugelį žydų papročių, pavyzdžiui, šabą, kurį žydų papročiu švenčia kaip poilsio dieną. Mizo gentis ir Beni Menashe{Manaso vaikai) Birmoje garbina Y’wa; šis vardas skamba panašiai į Izraelio Dievo vardą. O šiaurvakarių Kinijoje gyvena grupė žmonių, vadinamų Ciangmin ir kildinančių save iš Abraomo. Jie turi dvasininkų kastą, kuri atnašauja aukas ir stengiasi išlaikyti apeigų grynumą.

Tokių grupių pavyzdžių yra pernelyg daug, kad galėtume visus išvardyti, tačiau šių pretenzijų į žydišką kilmę negalima nepaisyti. Žydai klajojo plačiai ir apsigyveno daugelyje tolimų vietovių. Per šimtmečius jų palikuonys, palengva asimiliuojami didesnės visuomenės, galėjo lengvai prarasti ryšį su pagrindine judaizmo kryptimi, bet vis dėlto išlaikė neaiškų prisiminimą apie savo kilmę.

Daugelyje pasaulio šalių yra žmonių grupių, laikančių save Izraelio palikuonimis. Čia nupiešta „Įsivaizduojama izraelitų žygio į Japoniją tvarka, iš dalies nusižiūrėta nuo senovinių piešinių“, 1877 m.

Dingusios giminės Afrikoje

Afrikoje irgi gyvena grupių, teigiančių, kad jos esančios žydų kilmės. Iš jų geriausiai žinomi Etiopijos žydai, šiuo metu daugiausia gyvenantys Izraelyje. Tačiau yra dar viena žmonių grupė, dabar išsibarsčiusi po Pietų Afriką, kuri teisėtai galėtų vadintis juodaisiais Afrikos žydais. Tai lembai, kurių sakytinę istoriją neseniai užrašė dr. Tudoras Parfittas iš Londono universiteto. Jie visuomet tvirtino, kad jų proseneliai atėję iš šiaurės, iš Sena vadinamos vietovės, nors nežino, kur ji. Be to, jie mano, nors tai neįrodyta, turėję giminystės ryšių su Etiopijos žydais. Lembai laikosi žydų kašruto taisyklių (kokį maistą galima ir kokio negalima valgyti), ir visai galimas dalykas, kad jie įdiegė Pietų Afrikoje apipjaustymo ritualą.

Dr. Parfittas, susidomėjęs tuo trupučiu žinių, surinktų iš jų istorijos, ir norėdamas atsekti jų ištakas, leidosi į kelionę. Iš Pietų Afrikos per Zimbabvę jis pasiekė Jemeną pietvakariniame Arabijos kampe. Čia rado senovinį Senos miestą, kuris minimas lembų tautosakoje. Atrodo, jog ir daug kitų smulkmenų patvirtina lembų įsitikinimą dėl jų kilmės, kad ir vienodos pavardės, būdingos tiek lembų giminėms, tiek šiai Arabijos sričiai.

Genų liudijimas

Tačiau yra dar vienas įrodymas, pagrįstas naujausių genetinių tyrimų rezultatais, paremiantis lembų įsitikinimą dėl jų kilmės. Neseniai buvo atlikti genetiniai žydų tyrimai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje. Nustatyta, kad daugiau kaip 70-ies procentų kohanų (dvasininkų giminė, laikanti save tiesioginiais Mozės brolio Aarono, kuriam buvo pavestos vyriausiojo kunigo pareigos, palikuonimis) Y chromosomos turi vienodus DNR požymių rinkinius. Tai daug didesnė dalis, negu randama tarp žydų, kurie nėra kohanai. Genetinių požymių sutapimas nežydų vyrų grupėse pasitaiko dar rečiau. Galima manyti, jog tai patvirtina kohanų teiginį, kad jie iš tikro turėjo bendrus protėvius, gyvenusius apytikriai prieš 3000 metų.

Vėliau atlikti lembų tyrimai parodė, kad vyrų, turinčių šį DNR požymį, tarp jų pasitaiko beveik taip pat dažnai kaip tarp žydų vyrų apskritai. Pažymėtina, kad vyresniojoje lembų gentyje bhuba tokį chromosomų požymį turi daug didesnė dalis – net 53,8 procento — žydų, o tai yra ne ką mažesnis dažnis nei tarp pačių kohanų. Tiriant nežydų grupes, nė vienoje nerasta tokio dažno šio savito genetinio požymio pasikartojimo.

Nors tai galutinai neįrodo, bet gerokai paremia lembų pretenzijas į žydišką kilmę. Vertėtų tęsti šį projektą tarp kitų žmonių grupių, reiškiančių pretenzijas į žydišką kilmę. Nors mažai tikėtina (bet nėra neįmanoma), kad šios grupės iš tikro kilusios iš vadinamųjų Izraelio Dešimties dingusių giminių, genetinis tyrimas bent galutinai parodytų, ar tarp jų narių yra vyrų, kurių chromosomos liudija žydų, galbūt net kunigų giminystės liniją. Net jei niekada neišspręsime pačios Dešimties dingusių giminių problemos, tai gal bent galėsime rasti kai kurių per pastaruosius du tūkstantmečius pražuvusių žydų gimines.

Lembų eisena Vendalende, Pietų Afrikoje. Lembai tiki, kad jie pradėjo vieno Dievo, kurį vadina Mvaliu, garbinimą Pietų Afrikoje, taip pat įdiegė tame krašte apipjaustymo ritualą. Be to, gerai atmenami jų ryšiai su Didžiosios Zimbabvės vietove.

Auksaplaukis ir Auksažvaigždė [Pasaka]

Kartą buvo karalius, nenorėjęs vesti kitokios mergaitės, o tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius, ją pamilęs, vedė, bet jo senoji piktoji motina savo marčios labai nekentė ir būtų ją veikiau nunuodijusi, negu savo namuose regėjusi. Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karaliaus motina, tą suvysčiusi, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožusi dangtį, ją prie upės nunešė ir ten, ant vandens padėjusi, pasroviui paleido. Į lopšį senoji pikčiurna paguldė suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjosi tuo keistu gauruotu kūdikiu, o kai išvystė, pamatė — katinas besąs. Jaunoji karalienė nežinojo, ką sakyti; senoji bjaurybė iš pradžių tylėjo, bet netrukus apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdė. Antrais metais vėl taip pat padarė. Karalienei dukrytės, gražios kaip saulės dukters, susilaukus, senė karalienė kūdikėlį į upę išnešė, o į lopšį suvysčiusi padėjo katę. Karalius ant savo pačios užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesusilaukė, o visi žmonės jaunąją karalienę sakė esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kada gimė pirmasis sūnus, vienas žmogus, tamsoje mariose žvejodamas, išgirdo verkiant vaiką. Prisiyręs arčiau pamatė plūduriuojančią skrynelę; ją išgriebęs iš vandens, atrado mažą kūdikytį. Nudžiugęs nuskubėjo namo savo pačiai parodyti ir parėjęs klausė:

— Atspėk, ką skrynelėj parnešu? O kai moteriškė negalėjo atspėti, pravėręs dangtį žmogelis parodė miegantį kūdikėlį ir pasakė:

— Tu man kūdikio nepadovanojai, tai dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodami vaikelį žvejys su pačia atrado puikių vystyklų bei drobių, o
ant dugno — ir pinigų žiupsnelį įsuktą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso
plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir nusprendė auginti kaip
savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:
— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime ir tam vaikui dar
užteks, geriau jam visa atidėkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.
Prabėgus metams žvejys vėl susižvejojęs pargabeno skrynelę ir toje atrado
dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą;
taip ir rodės, kad ji pirmojo rastinuko sesuo esanti. O aptikę tris aukso
žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir džiaugdamiesi augino
kaip dukrelę.
Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gyveno. Jau paaugę buvo, kai kartą
iš svetur parbėgo klausdami:
— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai pasakė, kad mes ne jūsų vaikai,
bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?
Ką galėjai daryti? Turėjo žvejys su pačia tiesą sakyti, parodė jiems skrynias
ir kas jose buvo paslėpta vaikams atminimui. Viską išklausę ir apžiūrėję,
tuoj tarė abu:
— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, o dabar turėsime eiti į pasaulį
tėvų ieškoti.
Ilgai klydinėdami ir klausinėdami, pagaliau pavargo bevaikščiodami.
Galiausiai viename mieste pirkosi namelį ir puikų sodą įsiveisė. Garsas apie
Auksaplaukį bei Auksažvaigždę nusklido per visą miestą, o jie nė nežinojo
netoli tėvus esant, nes tai buvo tas pats miestas, kuriame tėvai karaliavo.
Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuos vaikus, o iš jų vardų
suprato, kas jie tokie: aukso plaukus ir aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus
kadaise vystydama kūdikius. Persirengus ta ragana nuėjo pas juos į namus,
vis saldžialiežuvavo, viską gyrė:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, paukštyčiai, kokie jauni,
gražūs. Širdyte, norėčiau pamatyti ir jūsų sodą. Girdėjau sakant labai puikų
esantį, dukryte.
Kai mergaitė nuvedė apžiūrėti sodo, senoji ir toliau veidmainiavo:
— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai?
O tu, Auksinėli, bene visus medžius taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai,
didžiai puikus sodelis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio skambalėliai,
kaip tai gražiai skambėtų!
— O kur tuos skambalėlius galėtume gauti? — tuojau paklausė Auksaplaukis.
— Žinau, kur. Ten, ant kalno, pilnas sodas, tik vieną reikia parsinešti,
tai per naktį privysta visi medžiai. Tai kad tuos skambalėlius turėtumėt,
mano baltutėliai!
Tai pasakius, išstimpino kaip sausmetis, savo pėdsakus palikdamas.
Senė vaikus tiesiog į mirties nasrus siuntė, nes sodas ant kalno buvo raganų
užburtas, o kas jame ilgiau kaip vieną vienintelę valandėlę pasilikdavo,
daugiau jau nebeišeidavo, bet kokiu medžiu pavirsdavo.
Kai senoji išėjo, brolis ir sesuo tarėsi, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis
sako:
— Aš einu parnešti tokio skambalėlio.
— Neik, neik! — draudė seselė. — Kaži kas ten
gali tau nutikti.
— Nekalbėk, einu, ir gana! Nieko nebijau.
— Tai nors greit sugrįžk ir neužtruk,
— meldė seselė.
Anksti rytą pakilęs, užkopė ant kalno, priėjo puikų sodą, didelį be krašto, be galo, pasistiebęs nusidrėskė vieną skambalėlį ir neatsigręždamas bėgo tarsi vejamas nuo kalno į namus ir pribėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas sodas tilindžiavo — miela buvo klausyti! Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuvauja: — Mano dukryte, dabar taip pukiai skamba sode! Bet, mano geroji, kad taip būtų ežerėlyje aukso žuvelių, dar būtų puikiau, mano balandėle. — O kur galima tų žuvelių gauti? — Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle. Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs,
greit parsiskubino ir sode paleido į tvenkinį. Antrą rytą visas vanduo
knibždėte knibždėjo pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, kad net
miela akims buvo.
Išgirdus senoji bobpalaikė stebėjos, kaip galėjęs Auksaplaukis gyvas
išlikti ir iš to sodo išeiti, bet sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai
nors vieną.
Trečiąkart atėjus, vėl gyrė jų puikųjį sodą, sakydama:
— Mano dobilėliai, gražu, labai gražu, bet dar vieno daikto reikia — tiesos
paukštelio!
— O kur toks paukštelis gaunamas?
— Širdužyte, o tenai, ant to kalno, užpakalinėje troboje, ant krosnies
patupdytas.
Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“
Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sukruto:
— Tą paukštį turiu gauti.
Sesuo kiek tik įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrąryt pabudus,
brolį vėl draudė:

— Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau.
Brolytėl, meldžiamasis, pasilik namie!
Bet tas, nieko neklausydamas, rytą, savo nelaimei, išbėgo ant kalno.
Turėdamas laiko, po sodą timpinėdamas, žvalgė medžius bei gėles, paskui
įdyrino į trobą. Bet ten jau pirmoje troboje tokių puikių dalykų rado, kad
atsigėrėti negalėjo, antroje — puikiausių sidabrinių ir auksinių indų, trečioje
— vienų piešinių, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir
brangakmenių; visur norėjo apsižiūrėti, todėl sugaišo daug laiko. Pagaliau
pamatė paukštį betupint, o pasilipęs jį jau stvers, — tik skiblinkt Auksaplaukis
kaip stiklo gabalėlis ant žemės, nukrito ir pasiliko ten gulėti.
Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrąryt atsikėlus ėjo ant
kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę,
kuri, jos pasigailėjus ir išklausinėjus, pamokė, ką reikia daryti. Viską gerai
įsidėmėjus, perbėgo sodą, trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo
stiklus į prijuostę, pasilipus susigriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus
pasileido. O kai išbėgo iš to sodo, tik brukšt stiklai iš prijuostės išbiro
ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie buvo kadais paukščio paimti atėję. Tarp
jų Auksažvaigždė ir pamatė savo prapuldytąjį brolelį. Greit už rankos nutvėrus,
namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.
Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie tų vaikų laimėjimą, ir karalius
su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo jiedu stebėjosi,
o ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus,
kaip viskas atsitikę ir ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir,
visiems besistebint, atrado tėvai savo pradingusius vaikus, o vaikai — savo
tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išsiklausinėję, kas visa tai padarė, sužinojo,
kad senoji karaliaus motina dėl visko esanti kalta. Karalius supykęs
paliepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.
Kažin kur ji nuplaukė?
Karalius namuose savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, o į jas
ir svečių pakvietė. Tik tave ir mane, man rodos, pamiršo pakviesti, tada ir
patys būtume tą puotą matę.

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.