Sandoros skrynios paieškos

Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!“ 0 kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!“

Sandoros skrynia tradiciškai būdavo nešama į mūšį; šiame Jeano Fouquet (apie 1425-1480) paveiksle ji pavaizduota nešama aplink Jerichą, kad padėtų izraelitams, kovojantiems dėl Pažadėtosios Žemės, užimti miestą.

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Si skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirta nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Sandoros skrynios, įtaisytos ant vežimo, klasikinis vaizdas IV a. sinagogos Kapernaume, Galilėjoje, reljefe. Ji atvaizduota kaip bizantinė šventykla su cilindriniu skliautu, filinginėmis durimis, gaubtu kriauklės formos frontonu viršuje ir sujungtomis kolonomis šonuose.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: „Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus — tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios — pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jerichą. Ji ir pati galėjo kovoti: kai Eben Ežero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

III a. sinagogos Dura Europo mieste, Sirijoje, freska, vaizduojanti, kaip filistinai siunčia atgal Sandoros skrynią.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę — negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587- 586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Šiame Tito arkos (Roma) reljefe atvaizduoti 70 m. po Kr. Jeruzalę užgrobę ir apiplėšę Romos kariai, išnešantys Jeruzalės šventyklos brangenybes. Pasak vienos naujesnių teorijų, prieš romėnams sudeginant Šventyklą, Sandoros skrynia buvo išgabenta ir paslėpta Kumrane, Negyvosios jūros pakrantėje.

Yra ir daug kitų keistų pasakojimų. Pavyzdžiui, įdomi versija, teigianti, kad Sandoros skryniai skirta sugrįžti į Šventyklos kalną ir būti padėtai naujos šventyklos, kuri būsianti pastatyta sutinkant Mesijo amžių, šventų švenčiausioje. Senuose arabų metraščiuose rašoma, kad Sandoros skrynia buvusi saugiai pergabenta į Arabiją; tamplieriai bergždžiai jos ieškoję, kai per kryžiaus žygius buvo užėmę Jeruzalę; yra net teigiančių, jog Sandoros skrynia guli paslėpta Vatikano rūsiuose; dar kiti mano, kad ją pagrobęs Egipto faraonas Šišakas (dar vadintas Šošenku, 945-924 m. pr. Kr.), kai su kariuomene buvo įsiveržęs į Kanaano gilumą. Pasak vienos naujausių teorijų, kai romėnai 70 m. po Kr. sudegino antrąją šventyklą, Sandoros skrynia požeminiais tuneliais buvusi išnešta 30 km į rytus ir paslėpta kažkur netoli Kumrano, kur esanti ir dabar.

Dramblio kaulo plokštelė su sfinkso atvaizdu, IX—VIII a. pr. Kr. Galbūt taip atrodė Sandoros skrynią saugojęs kerubas.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo „Judo liūtas“, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Dešimt dingusių Izraelio giminių

„Tačiau štai ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ – bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs’. Parvesiu juos atgal j jų žemę, kurią daviau jų tėvams“.

ASIRUOS karalius Sargonas Didysis 721 m. pr. Kr. surengė karo žygį į pietus per Siriją ir užpuolė Izraelio karalystę. Sugriovęs iki pamatų jos sostinę Sama- riją, ištrėmė tautos vadus drauge su šeimomis į šiaurės Siriją, ir čia jie pradėjo naują gyvenimą kaip žemdirbiai, amatininkai ir prekiautojai. Tuo metu Izraelio tautą sudarė Rubeno, Gado, Ašero, Efraimo, Manaso, Dano, Naftalio, Isacharo, Simeono ir Zabulono giminės; ir nors tremtiniai buvo tik šių gyventojų mažuma, tautosakoje juos imta vadinti Dešimčia dingusių Izraelio giminių.

Izraelio giminės, stovyklaujančios aplink Padangtę dykumoje; 1557 m. Biblijos iliustracija.

Kas atsitiko su tomis Dešimčia dingusių giminių? Mažai tėra istorinių faktų, tačiau daug spėlionių, padavimų ir kitokios tautosakos įvairiose pasaulio dalyse. Biblijoje apie jas žinių maža. Karalių antroje knygoje (17,6) sakoma, kad kai kurios iš jų naujai įsikūrė šiaurės Sirijoje, Haboro upės slėnyje šalia Gozano (Tel Halafo), ir kitame nežinomame mieste, vadinamame Halachu. Likę tremtiniai buvo išsiųsti į rytus nuo Asirijos, į Medi- jos miestus. Pastarieji tikriausiai per kelias kartas buvo paprasčiausiai asimiliuoti.

Vis dėlto yra viena išimtis. Irako Kurdistano žydai, kalbantys naująja aramėjų kalba, artima ištrėmimo meto kalbai, XX a. pirmoje pusėje imigravo į naująją Izraelio valstybę. Kiti kurdų žydai atvyko iš Irano ir Turkijos, iš viso jų dabar Izraelyje yra apytikriai 100 000. Jų kalba, tai, kad jie atsikėlė iš šiaurės Irako, Sirijos ir rytų Turkijos sričių, ir ypač jų tradicijos — viskas drauge įtikinamai rodo, kad jie yra bent dalis asirų ištremtų žydų palikuonių.

Tačiau šis faktas liko beveik nepastebėtas tarp antplūdžio romantinių istorijų, apgaubusių Dešimtį dingusių giminių. Žydai ortodoksai tiki, kad tos giminės tebegyvena kažkur už mitinės Sambationo upės ir kad Dievas Mesijo atėjimo amžiuje grąžins juos į tėvynę pagal Biblijos pranašystę (pavyzdžiui, Jeremijo 31,7-8). Nuo viduramžių bent iki XIX a. žydai ir krikščionys ieškojo šios legendinės žydų karalystės, kaip manoma, esančios Rytuose ar galbūt Afrikoje, kur dingusios giminės kantriai laukiančios tūkstantmetės karalystės, kad galėtų grįžti į tėvynę. Šia tema parašyta aibė literatūros. Į tokią kilmę pretenduoja daugelis bendruomenių ir tautybių įvairiose pasaulio dalyse, tarp jų mormonai, japonai, Pakistano patanai, nepaliečiai, indėnai ir net anglai bei amerikiečiai.

Judaistų bendruomenė Birmoje: Bet Šalomo bendruomenės sekretorius Lian Tualis. Tidimas, 1987 m.

Ar šios pretenzijos pagrįstos?

Kai kuriais atvejais šios pretenzijos gali būti šiek tiek pagrįstos. Kai Asirija sunaikino Izraelį, apie šimtmetį daugelis pabėgėlių traukėsi į pietus, į dar nepriklausomą Judo karalystę, ypač į jos sostinę Jeruzalę. Tačiau matydami, kokią didelę grėsmę jų nepriklausomybei kelia Asirija, Babilonas ir Egiptas – didžiosios to meto valstybės, – žmonės pradėjo keltis tiek iš Izraelio, tiek iš Judo. Izaijo, gyvenusio Judo karaliaus Ezekijo valdymo metais (727- 698 m. pr. Kr.), pranašystė kalba apie laiką, kai Viešpats surinks tautos likutį, išsisklaidžiusį po Asirijos, Pa- troso, Nubijos, Elamo, Šinaro ir Hamato šalis (Izaijo 11,11-12). Ankstyviausia žydų užjūrio kolonija, dėl kurios turime dokumentinį įrodymą, buvo Jebas (dabar Elefantina) Egipte, t. y. Nilo saloje netoli pirmojo slenksčio ties Asuanu, kur trumpą laiką V a. pr. Kr. pabaigoje stovėjo žydų šventykla. Dauguma žydų ten tikriausiai tarnavo Egipto karaliui kaip samdiniai.

Sinaheribo rūmų reljefo detalė, apie 700 m. pr. Kr.; šeima iš Lachišo, Judo karalystės, asirų varoma į nelaisvę 701 m. pr. Kr. Neabejotina, kad šeima, ėjusi į tremtį iš Izraelio 20 metų anksčiau, būtų atrodžiusi labai panašiai.

Galimas dalykas, kad valdant paskutiniam Babilonijos karaliui Nabonidui (555-539 m. pr. Kr.) būriai žydų lydėjo karalių jo ilgoje kelionėje į Arabiją. Galbūt numatydami Babilonijos imperijos baigtį jai patekus į medų ir persų rankas 539 m. pr. Kr., jie, matyt, nusprendė ten pasilikti. Be to, is Biblijos žinoma, kad pergalingasis Persijos karalius Kyras Didysis 538 m. pr. Kr. išleido įsakus, leidžiančius ištremtoms bendruomenėms grįžti į savo tėvynes. Tačiau ne visi ištremtieji žydai norėjo sugrįžti į Judą (Ezros 1,4;6). Dauguma jų buvo patogiai įsikūrę ir net apsigyvenę kitose salyse, pavyzdžiui, Persijoje ir Medijoje.

Taigi žydų naujakurių bendruomenių už tėvynės ribų jau buvo galima rasti VI ir V a. pr. Kr. Paskui per Helenistinį ir Romos laikotarpius si diaspora didėjo, kol išplito aplink Viduržemio jūrą, — tai galima pamatyti peržvelgus Naujajame Testamente aprašytas šventojo Pauliaus keliones.

Žemėlapis, vaizduojantis tremties iš Izraelio (721 m. pr. Kr.) ir Judo (701 ir 587 m. pr. Kr) ir vėlesnių persikėlimų kelius. Šie priverstiniai ir savanoriški kraustymaisi senovėje paskatino sukurti daugybę padavimų apie dingusias Izraelio gimines.

Į rytus ir vakarus

Todėl nenuostabu, kad žydų migracija vyko ir rytų, ir vakarų kryptimis. Žinoma, jog dar palyginti neseniai žydų bendruomenių buvo Arabijoje ir Kinijoje, ir iki šiol esama Indijoje gyvenančių žydų grupių. Tarp daugelio, kurie tvirtina esą žydų kilmės, yra patanai, pamaldūs musulmonai, gyvenantys Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Nors jie išpažįsta islamą, vadinasi Beni Israel (Izraelio tauta) ir yra išlaikę daugelį žydų papročių, pavyzdžiui, šabą, kurį žydų papročiu švenčia kaip poilsio dieną. Mizo gentis ir Beni Menashe{Manaso vaikai) Birmoje garbina Y’wa; šis vardas skamba panašiai į Izraelio Dievo vardą. O šiaurvakarių Kinijoje gyvena grupė žmonių, vadinamų Ciangmin ir kildinančių save iš Abraomo. Jie turi dvasininkų kastą, kuri atnašauja aukas ir stengiasi išlaikyti apeigų grynumą.

Tokių grupių pavyzdžių yra pernelyg daug, kad galėtume visus išvardyti, tačiau šių pretenzijų į žydišką kilmę negalima nepaisyti. Žydai klajojo plačiai ir apsigyveno daugelyje tolimų vietovių. Per šimtmečius jų palikuonys, palengva asimiliuojami didesnės visuomenės, galėjo lengvai prarasti ryšį su pagrindine judaizmo kryptimi, bet vis dėlto išlaikė neaiškų prisiminimą apie savo kilmę.

Daugelyje pasaulio šalių yra žmonių grupių, laikančių save Izraelio palikuonimis. Čia nupiešta „Įsivaizduojama izraelitų žygio į Japoniją tvarka, iš dalies nusižiūrėta nuo senovinių piešinių“, 1877 m.

Dingusios giminės Afrikoje

Afrikoje irgi gyvena grupių, teigiančių, kad jos esančios žydų kilmės. Iš jų geriausiai žinomi Etiopijos žydai, šiuo metu daugiausia gyvenantys Izraelyje. Tačiau yra dar viena žmonių grupė, dabar išsibarsčiusi po Pietų Afriką, kuri teisėtai galėtų vadintis juodaisiais Afrikos žydais. Tai lembai, kurių sakytinę istoriją neseniai užrašė dr. Tudoras Parfittas iš Londono universiteto. Jie visuomet tvirtino, kad jų proseneliai atėję iš šiaurės, iš Sena vadinamos vietovės, nors nežino, kur ji. Be to, jie mano, nors tai neįrodyta, turėję giminystės ryšių su Etiopijos žydais. Lembai laikosi žydų kašruto taisyklių (kokį maistą galima ir kokio negalima valgyti), ir visai galimas dalykas, kad jie įdiegė Pietų Afrikoje apipjaustymo ritualą.

Dr. Parfittas, susidomėjęs tuo trupučiu žinių, surinktų iš jų istorijos, ir norėdamas atsekti jų ištakas, leidosi į kelionę. Iš Pietų Afrikos per Zimbabvę jis pasiekė Jemeną pietvakariniame Arabijos kampe. Čia rado senovinį Senos miestą, kuris minimas lembų tautosakoje. Atrodo, jog ir daug kitų smulkmenų patvirtina lembų įsitikinimą dėl jų kilmės, kad ir vienodos pavardės, būdingos tiek lembų giminėms, tiek šiai Arabijos sričiai.

Genų liudijimas

Tačiau yra dar vienas įrodymas, pagrįstas naujausių genetinių tyrimų rezultatais, paremiantis lembų įsitikinimą dėl jų kilmės. Neseniai buvo atlikti genetiniai žydų tyrimai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje. Nustatyta, kad daugiau kaip 70-ies procentų kohanų (dvasininkų giminė, laikanti save tiesioginiais Mozės brolio Aarono, kuriam buvo pavestos vyriausiojo kunigo pareigos, palikuonimis) Y chromosomos turi vienodus DNR požymių rinkinius. Tai daug didesnė dalis, negu randama tarp žydų, kurie nėra kohanai. Genetinių požymių sutapimas nežydų vyrų grupėse pasitaiko dar rečiau. Galima manyti, jog tai patvirtina kohanų teiginį, kad jie iš tikro turėjo bendrus protėvius, gyvenusius apytikriai prieš 3000 metų.

Vėliau atlikti lembų tyrimai parodė, kad vyrų, turinčių šį DNR požymį, tarp jų pasitaiko beveik taip pat dažnai kaip tarp žydų vyrų apskritai. Pažymėtina, kad vyresniojoje lembų gentyje bhuba tokį chromosomų požymį turi daug didesnė dalis – net 53,8 procento — žydų, o tai yra ne ką mažesnis dažnis nei tarp pačių kohanų. Tiriant nežydų grupes, nė vienoje nerasta tokio dažno šio savito genetinio požymio pasikartojimo.

Nors tai galutinai neįrodo, bet gerokai paremia lembų pretenzijas į žydišką kilmę. Vertėtų tęsti šį projektą tarp kitų žmonių grupių, reiškiančių pretenzijas į žydišką kilmę. Nors mažai tikėtina (bet nėra neįmanoma), kad šios grupės iš tikro kilusios iš vadinamųjų Izraelio Dešimties dingusių giminių, genetinis tyrimas bent galutinai parodytų, ar tarp jų narių yra vyrų, kurių chromosomos liudija žydų, galbūt net kunigų giminystės liniją. Net jei niekada neišspręsime pačios Dešimties dingusių giminių problemos, tai gal bent galėsime rasti kai kurių per pastaruosius du tūkstantmečius pražuvusių žydų gimines.

Lembų eisena Vendalende, Pietų Afrikoje. Lembai tiki, kad jie pradėjo vieno Dievo, kurį vadina Mvaliu, garbinimą Pietų Afrikoje, taip pat įdiegė tame krašte apipjaustymo ritualą. Be to, gerai atmenami jų ryšiai su Didžiosios Zimbabvės vietove.

Auksaplaukis ir Auksažvaigždė [Pasaka]

Kartą buvo karalius, nenorėjęs vesti kitokios mergaitės, o tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius, ją pamilęs, vedė, bet jo senoji piktoji motina savo marčios labai nekentė ir būtų ją veikiau nunuodijusi, negu savo namuose regėjusi. Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karaliaus motina, tą suvysčiusi, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožusi dangtį, ją prie upės nunešė ir ten, ant vandens padėjusi, pasroviui paleido. Į lopšį senoji pikčiurna paguldė suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjosi tuo keistu gauruotu kūdikiu, o kai išvystė, pamatė — katinas besąs. Jaunoji karalienė nežinojo, ką sakyti; senoji bjaurybė iš pradžių tylėjo, bet netrukus apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdė. Antrais metais vėl taip pat padarė. Karalienei dukrytės, gražios kaip saulės dukters, susilaukus, senė karalienė kūdikėlį į upę išnešė, o į lopšį suvysčiusi padėjo katę. Karalius ant savo pačios užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesusilaukė, o visi žmonės jaunąją karalienę sakė esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kada gimė pirmasis sūnus, vienas žmogus, tamsoje mariose žvejodamas, išgirdo verkiant vaiką. Prisiyręs arčiau pamatė plūduriuojančią skrynelę; ją išgriebęs iš vandens, atrado mažą kūdikytį. Nudžiugęs nuskubėjo namo savo pačiai parodyti ir parėjęs klausė:

— Atspėk, ką skrynelėj parnešu? O kai moteriškė negalėjo atspėti, pravėręs dangtį žmogelis parodė miegantį kūdikėlį ir pasakė:

— Tu man kūdikio nepadovanojai, tai dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodami vaikelį žvejys su pačia atrado puikių vystyklų bei drobių, o
ant dugno — ir pinigų žiupsnelį įsuktą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso
plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir nusprendė auginti kaip
savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:
— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime ir tam vaikui dar
užteks, geriau jam visa atidėkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.
Prabėgus metams žvejys vėl susižvejojęs pargabeno skrynelę ir toje atrado
dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą;
taip ir rodės, kad ji pirmojo rastinuko sesuo esanti. O aptikę tris aukso
žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir džiaugdamiesi augino
kaip dukrelę.
Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gyveno. Jau paaugę buvo, kai kartą
iš svetur parbėgo klausdami:
— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai pasakė, kad mes ne jūsų vaikai,
bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?
Ką galėjai daryti? Turėjo žvejys su pačia tiesą sakyti, parodė jiems skrynias
ir kas jose buvo paslėpta vaikams atminimui. Viską išklausę ir apžiūrėję,
tuoj tarė abu:
— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, o dabar turėsime eiti į pasaulį
tėvų ieškoti.
Ilgai klydinėdami ir klausinėdami, pagaliau pavargo bevaikščiodami.
Galiausiai viename mieste pirkosi namelį ir puikų sodą įsiveisė. Garsas apie
Auksaplaukį bei Auksažvaigždę nusklido per visą miestą, o jie nė nežinojo
netoli tėvus esant, nes tai buvo tas pats miestas, kuriame tėvai karaliavo.
Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuos vaikus, o iš jų vardų
suprato, kas jie tokie: aukso plaukus ir aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus
kadaise vystydama kūdikius. Persirengus ta ragana nuėjo pas juos į namus,
vis saldžialiežuvavo, viską gyrė:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, paukštyčiai, kokie jauni,
gražūs. Širdyte, norėčiau pamatyti ir jūsų sodą. Girdėjau sakant labai puikų
esantį, dukryte.
Kai mergaitė nuvedė apžiūrėti sodo, senoji ir toliau veidmainiavo:
— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai?
O tu, Auksinėli, bene visus medžius taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai,
didžiai puikus sodelis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio skambalėliai,
kaip tai gražiai skambėtų!
— O kur tuos skambalėlius galėtume gauti? — tuojau paklausė Auksaplaukis.
— Žinau, kur. Ten, ant kalno, pilnas sodas, tik vieną reikia parsinešti,
tai per naktį privysta visi medžiai. Tai kad tuos skambalėlius turėtumėt,
mano baltutėliai!
Tai pasakius, išstimpino kaip sausmetis, savo pėdsakus palikdamas.
Senė vaikus tiesiog į mirties nasrus siuntė, nes sodas ant kalno buvo raganų
užburtas, o kas jame ilgiau kaip vieną vienintelę valandėlę pasilikdavo,
daugiau jau nebeišeidavo, bet kokiu medžiu pavirsdavo.
Kai senoji išėjo, brolis ir sesuo tarėsi, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis
sako:
— Aš einu parnešti tokio skambalėlio.
— Neik, neik! — draudė seselė. — Kaži kas ten
gali tau nutikti.
— Nekalbėk, einu, ir gana! Nieko nebijau.
— Tai nors greit sugrįžk ir neužtruk,
— meldė seselė.
Anksti rytą pakilęs, užkopė ant kalno, priėjo puikų sodą, didelį be krašto, be galo, pasistiebęs nusidrėskė vieną skambalėlį ir neatsigręždamas bėgo tarsi vejamas nuo kalno į namus ir pribėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas sodas tilindžiavo — miela buvo klausyti! Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuvauja: — Mano dukryte, dabar taip pukiai skamba sode! Bet, mano geroji, kad taip būtų ežerėlyje aukso žuvelių, dar būtų puikiau, mano balandėle. — O kur galima tų žuvelių gauti? — Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle. Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs,
greit parsiskubino ir sode paleido į tvenkinį. Antrą rytą visas vanduo
knibždėte knibždėjo pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, kad net
miela akims buvo.
Išgirdus senoji bobpalaikė stebėjos, kaip galėjęs Auksaplaukis gyvas
išlikti ir iš to sodo išeiti, bet sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai
nors vieną.
Trečiąkart atėjus, vėl gyrė jų puikųjį sodą, sakydama:
— Mano dobilėliai, gražu, labai gražu, bet dar vieno daikto reikia — tiesos
paukštelio!
— O kur toks paukštelis gaunamas?
— Širdužyte, o tenai, ant to kalno, užpakalinėje troboje, ant krosnies
patupdytas.
Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“
Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sukruto:
— Tą paukštį turiu gauti.
Sesuo kiek tik įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrąryt pabudus,
brolį vėl draudė:

— Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau.
Brolytėl, meldžiamasis, pasilik namie!
Bet tas, nieko neklausydamas, rytą, savo nelaimei, išbėgo ant kalno.
Turėdamas laiko, po sodą timpinėdamas, žvalgė medžius bei gėles, paskui
įdyrino į trobą. Bet ten jau pirmoje troboje tokių puikių dalykų rado, kad
atsigėrėti negalėjo, antroje — puikiausių sidabrinių ir auksinių indų, trečioje
— vienų piešinių, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir
brangakmenių; visur norėjo apsižiūrėti, todėl sugaišo daug laiko. Pagaliau
pamatė paukštį betupint, o pasilipęs jį jau stvers, — tik skiblinkt Auksaplaukis
kaip stiklo gabalėlis ant žemės, nukrito ir pasiliko ten gulėti.
Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrąryt atsikėlus ėjo ant
kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę,
kuri, jos pasigailėjus ir išklausinėjus, pamokė, ką reikia daryti. Viską gerai
įsidėmėjus, perbėgo sodą, trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo
stiklus į prijuostę, pasilipus susigriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus
pasileido. O kai išbėgo iš to sodo, tik brukšt stiklai iš prijuostės išbiro
ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie buvo kadais paukščio paimti atėję. Tarp
jų Auksažvaigždė ir pamatė savo prapuldytąjį brolelį. Greit už rankos nutvėrus,
namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.
Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie tų vaikų laimėjimą, ir karalius
su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo jiedu stebėjosi,
o ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus,
kaip viskas atsitikę ir ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir,
visiems besistebint, atrado tėvai savo pradingusius vaikus, o vaikai — savo
tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išsiklausinėję, kas visa tai padarė, sužinojo,
kad senoji karaliaus motina dėl visko esanti kalta. Karalius supykęs
paliepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.
Kažin kur ji nuplaukė?
Karalius namuose savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, o į jas
ir svečių pakvietė. Tik tave ir mane, man rodos, pamiršo pakviesti, tada ir
patys būtume tą puotą matę.

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.

Eglė žalčių karalienė [ Pasaka ]

Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu: — Duok, — sako, — Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:
— Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!
O žaltys vis savo:
— Duok, — sako, — žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.
Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.
Po trijų dienų žiūri — visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando
visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog
sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko,
nenorėjo tikėti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava, — noromis nenoromis
turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia.
Žalčiams liepia luktelėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską
išpasakoja. Toji sako:
— Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Davė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo
žalčiai berže gegutę kukuojant:

Kukū kukū, kukū kukū, Apgavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą žąsį, Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

Kukū kukū, kukū kukū, Prigavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą avį, Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė žalčiams. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

Važiuokite, skubėkite,
Vedys martelės laukia!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji sutiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

— Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.
Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo
jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę.
Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi
savųjų, labai išsiilgusi jų. Bet žaltys nenori nė klausyti.

— Gerai, — pagaliau atsakė vyras, — aplankyti leisiu, bet pirma suverpk
šitą šilkų kuodelį, — ir parodė jai ratelį.
Žakienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis
nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi
— vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno — pas
žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:
— Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.
— Įmesk, — sako, — į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi
verpti.
Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakurtą duonai kepti. Šilkai tuoj
supurškė, ir Eglė pamatė rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies:
ta rupūžė ir leido verpiant iš savęs šilkus. Suverpusi Eglė vėl prašo žaltį
leisti nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš
po suolo geležines kurpes ir sako:
— Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.
Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur
tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų
visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė
pamokė:
— Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.
Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė.
Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.
— Gerai, — sako žaltys, — bet eidama turi išsikepti bent kiškio pyrago
lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?
O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio.
Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį
be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:
— Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame
ragaišį.
Žaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino
su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė
per marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne ilgiau kaip devynias dienas ir
vėl grįžtų.
— Kai grįši, — sako, — tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto,
taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi
prie marių, šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti
ir užmušti.
Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į
girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį
rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami pagrasino nieko
nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų
nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebulę. Toji
iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant
rykštes, tuoj viską išplepėjo.
Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant
kranto ir šaukia:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo,
nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.
Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir
šaukia Žilviną:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant
su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:
— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems
išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į vaikus, tarė:
Drebulei —
Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..
Sūnums —
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, —
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.
Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji
mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama,
pradeda drebėti už tai, kad ji, drebėdama prieš savo dėdes, išdavė savo tikrą
tėvą ir motiną.

Nykštukų dovanos

Gyveno kartą moteris, kurios duktė buvo negraži, stačiokė ir tinginė,
o podukra – tikra gražuolė, mandagi ir stropi mergaitė.
Vieną žiemos dieną pasikvietė pamotė podukrą, davė jai duonos
kriaukšlę ir liepė eiti miškan žemuogių rinkti.
Kas beliko mergaitei – apsiavė klumpes ir brenda per pusnis. Brido
brido, kol pamatė trobelę. Joje trys nykštukai gyveno.
Mergaitė beldžiasi ir klausia, ar galėtų valandėlę pasišildyti. Nykštukai
įsileido ją ir tuoj klausia, kur keliaujanti. Pasakodama mergaitė
nykštukus vaišino duonos kriaukšlele, sutvarkė jų trobelę. Jai nuo durų
bešluojant sniegą, aplink atsirado daugybė prisirpusių žemuogių. Nudžiugo
mergaitė ir iškart prisirinko pilną pintinėlę. Prieš viešnią išlydėdami,
nykštukai tarė:
-Kaskart tau pratarus žodį, iš burnos byrės auksiniai pinigėliai, o
netrukus tave ves princas.

Kai pamotė pamatė tokį buklą, į mišką išsiuntė ir savo dukrą. Sutiko ir ji nykštukus, bet pyragu nevaišino, jų trobelės netvarkė ir sniego nešlavė. Ruošdamasi keliauti, nerado nė uogos, o nykštukai tarė: – Vos tau ištarus žodį, iš burnos byrės rupūžės, ir niekas nenorės tokios žmonos. Taip ir nutiko. Gerąją mergaitę netrukus vedė gražus princas, o pamotė su dukra taip ir liko vienišos.

Melagių tiltas

Turėjo tėvai sūnų, kuris buvo didelis melagis.
Vaikščiojo rytą tėvas su sūnumi miške, mato — neregėto dydžio šuo
laksto. Rodo tėvas jį sūnui, o sūnus sako:
-Vakar mačiau šunį, didesnį už karvę.
Tėvas ilgai mąstė ir po valandėlės tarė:
-Keliausime per melagių tiltą.
Vaikas nusigando ir paklausė, kas tiltą taip pavadino. O tėvas ėmė
aiškinti, kad, per tiltą einant melagiui, tas įlūžta.
-Tėti, tas šuo, žinok, buvo gal veršiuko dydžio, ne didesnis, – dėl
melagysčių ėmė būgštauti sūnus.
O tėvas ir toliau veda jį prie melagių tilto.
-Na gerai, tai buvo paprastas šuo, toks, kokį matėm prieš tai! – prisipažino
melagėlis.

Dėdė Miegas

Yra toks nykštukas vardu Dėdė Miegas. Jis moka labai daug pasakų. Kiekvieną vakarą jis tyliai įslenka į vaikų miegamuosius ir aplink paskleidžia baltą miglą, kad niekas jo nepastebėtų. Vaikų akutės pradeda merktis ir jie užmiega. Tada Dėdė Miegas atsisėda ant lovos krašto. Jis visada labai gražiai apsirengęs, jo šilkinis kostiumas švyti tai žalia, tai mėlyna, tai raudona spalva. Abiejose rankose jis laiko po skėtį. Vienas skėtis – su spalvotais paveikslėliais. Jį nykštukas išskleidžia virš gerų vaikų, kad jie sapnuotų gražius sapnus. Kitas skėtis – vienspalvis. Jį Dėdė Miegas išskleidžia virš neklaužadų. Ir jie prabunda nieko nesusapnavę.

Medžių kalba

Kadaise ir medžiai mokėjo kalbėti. Vos miške pasirodžius medkirčiams, jie visaip imdavo prašyti, kad tik jų nekirstų. Tad medžių niekas ilgą laiką nepjovė, priaugo jų žemėje visa galybė. Nuo tada Dievas uždraudė medžiams kalbėti.

Adata ant slenksčio

Gyveno kartą ūkininkas, kuris turėjo dukrą. Ši buvo beveik akla, todėl jau nebetikėjo, kad kas nors į žmonas ją paims. Vieną dieną ji sako savo mamai:

– Kai atvyks piršlys su jaunikiu, prie durų aš padėsiu adatą, o vėliau apsimesiu, kad ją pamačiau. Taip ir padarė. Vakarop, jaunikiui atvykus su piršliu pas merginą, susėdo visi prie stalo, šnekučiuojasi. Staiga mergina tarė:

Ar tik ne adata ten prie slenksčio pasimetusi? Ir nuėjo jos pakelti. – Kokios akys, koks regėjimas! Prietemoj adatą įžiūri, – būsima nuotaka stebėjosi piršlys. Mergina grįžo prie stalo, ant kurio krašto buvo vandens ąsotis. – Škac, nenaudėle rainoji! – pamaniusi, kad tai katė, užsimojo ranka mergelė. Ąsotis krito žemėn ir pabiro šukėmis. Jaunikis su piršliu suprato, kad juos apgauti bandė, ir kuo skubiau movė iš trobos.