MusuGyvenimas.lt - Portalas žmonėms

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.

Eglė žalčių karalienė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu: — Duok, — sako, — Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:
— Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!
O žaltys vis savo:
— Duok, — sako, — žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.
Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.
Po trijų dienų žiūri — visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando
visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog
sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko,
nenorėjo tikėti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava, — noromis nenoromis
turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia.
Žalčiams liepia luktelėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską
išpasakoja. Toji sako:
— Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Davė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo
žalčiai berže gegutę kukuojant:

Kukū kukū, kukū kukū, Apgavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą žąsį, Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

Kukū kukū, kukū kukū, Prigavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą avį, Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė žalčiams. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

Važiuokite, skubėkite,
Vedys martelės laukia!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji sutiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

— Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.
Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo
jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę.
Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi
savųjų, labai išsiilgusi jų. Bet žaltys nenori nė klausyti.

— Gerai, — pagaliau atsakė vyras, — aplankyti leisiu, bet pirma suverpk
šitą šilkų kuodelį, — ir parodė jai ratelį.
Žakienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis
nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi
— vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno — pas
žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:
— Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.
— Įmesk, — sako, — į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi
verpti.
Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakurtą duonai kepti. Šilkai tuoj
supurškė, ir Eglė pamatė rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies:
ta rupūžė ir leido verpiant iš savęs šilkus. Suverpusi Eglė vėl prašo žaltį
leisti nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš
po suolo geležines kurpes ir sako:
— Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.
Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur
tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų
visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė
pamokė:
— Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.
Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė.
Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.
— Gerai, — sako žaltys, — bet eidama turi išsikepti bent kiškio pyrago
lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?
O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio.
Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį
be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:
— Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame
ragaišį.
Žaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino
su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė
per marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne ilgiau kaip devynias dienas ir
vėl grįžtų.
— Kai grįši, — sako, — tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto,
taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi
prie marių, šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti
ir užmušti.
Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į
girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį
rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami pagrasino nieko
nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų
nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebulę. Toji
iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant
rykštes, tuoj viską išplepėjo.
Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant
kranto ir šaukia:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo,
nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.
Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir
šaukia Žilviną:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant
su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:
— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems
išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į vaikus, tarė:
Drebulei —
Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..
Sūnums —
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, —
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.
Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji
mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama,
pradeda drebėti už tai, kad ji, drebėdama prieš savo dėdes, išdavė savo tikrą
tėvą ir motiną.

Nykštukų dovanos

pagal MusuGyvenimas

Gyveno kartą moteris, kurios duktė buvo negraži, stačiokė ir tinginė,
o podukra – tikra gražuolė, mandagi ir stropi mergaitė.
Vieną žiemos dieną pasikvietė pamotė podukrą, davė jai duonos
kriaukšlę ir liepė eiti miškan žemuogių rinkti.
Kas beliko mergaitei – apsiavė klumpes ir brenda per pusnis. Brido
brido, kol pamatė trobelę. Joje trys nykštukai gyveno.
Mergaitė beldžiasi ir klausia, ar galėtų valandėlę pasišildyti. Nykštukai
įsileido ją ir tuoj klausia, kur keliaujanti. Pasakodama mergaitė
nykštukus vaišino duonos kriaukšlele, sutvarkė jų trobelę. Jai nuo durų
bešluojant sniegą, aplink atsirado daugybė prisirpusių žemuogių. Nudžiugo
mergaitė ir iškart prisirinko pilną pintinėlę. Prieš viešnią išlydėdami,
nykštukai tarė:
-Kaskart tau pratarus žodį, iš burnos byrės auksiniai pinigėliai, o
netrukus tave ves princas.

Kai pamotė pamatė tokį buklą, į mišką išsiuntė ir savo dukrą. Sutiko ir ji nykštukus, bet pyragu nevaišino, jų trobelės netvarkė ir sniego nešlavė. Ruošdamasi keliauti, nerado nė uogos, o nykštukai tarė: – Vos tau ištarus žodį, iš burnos byrės rupūžės, ir niekas nenorės tokios žmonos. Taip ir nutiko. Gerąją mergaitę netrukus vedė gražus princas, o pamotė su dukra taip ir liko vienišos.

Melagių tiltas

pagal MusuGyvenimas

Turėjo tėvai sūnų, kuris buvo didelis melagis.
Vaikščiojo rytą tėvas su sūnumi miške, mato — neregėto dydžio šuo
laksto. Rodo tėvas jį sūnui, o sūnus sako:
-Vakar mačiau šunį, didesnį už karvę.
Tėvas ilgai mąstė ir po valandėlės tarė:
-Keliausime per melagių tiltą.
Vaikas nusigando ir paklausė, kas tiltą taip pavadino. O tėvas ėmė
aiškinti, kad, per tiltą einant melagiui, tas įlūžta.
-Tėti, tas šuo, žinok, buvo gal veršiuko dydžio, ne didesnis, – dėl
melagysčių ėmė būgštauti sūnus.
O tėvas ir toliau veda jį prie melagių tilto.
-Na gerai, tai buvo paprastas šuo, toks, kokį matėm prieš tai! – prisipažino
melagėlis.

Dėdė Miegas

pagal MusuGyvenimas

Yra toks nykštukas vardu Dėdė Miegas. Jis moka labai daug pasakų. Kiekvieną vakarą jis tyliai įslenka į vaikų miegamuosius ir aplink paskleidžia baltą miglą, kad niekas jo nepastebėtų. Vaikų akutės pradeda merktis ir jie užmiega. Tada Dėdė Miegas atsisėda ant lovos krašto. Jis visada labai gražiai apsirengęs, jo šilkinis kostiumas švyti tai žalia, tai mėlyna, tai raudona spalva. Abiejose rankose jis laiko po skėtį. Vienas skėtis – su spalvotais paveikslėliais. Jį nykštukas išskleidžia virš gerų vaikų, kad jie sapnuotų gražius sapnus. Kitas skėtis – vienspalvis. Jį Dėdė Miegas išskleidžia virš neklaužadų. Ir jie prabunda nieko nesusapnavę.

Medžių kalba

pagal MusuGyvenimas

Kadaise ir medžiai mokėjo kalbėti. Vos miške pasirodžius medkirčiams, jie visaip imdavo prašyti, kad tik jų nekirstų. Tad medžių niekas ilgą laiką nepjovė, priaugo jų žemėje visa galybė. Nuo tada Dievas uždraudė medžiams kalbėti.

Adata ant slenksčio

pagal MusuGyvenimas

Gyveno kartą ūkininkas, kuris turėjo dukrą. Ši buvo beveik akla, todėl jau nebetikėjo, kad kas nors į žmonas ją paims. Vieną dieną ji sako savo mamai:

– Kai atvyks piršlys su jaunikiu, prie durų aš padėsiu adatą, o vėliau apsimesiu, kad ją pamačiau. Taip ir padarė. Vakarop, jaunikiui atvykus su piršliu pas merginą, susėdo visi prie stalo, šnekučiuojasi. Staiga mergina tarė:

Ar tik ne adata ten prie slenksčio pasimetusi? Ir nuėjo jos pakelti. – Kokios akys, koks regėjimas! Prietemoj adatą įžiūri, – būsima nuotaka stebėjosi piršlys. Mergina grįžo prie stalo, ant kurio krašto buvo vandens ąsotis. – Škac, nenaudėle rainoji! – pamaniusi, kad tai katė, užsimojo ranka mergelė. Ąsotis krito žemėn ir pabiro šukėmis. Jaunikis su piršliu suprato, kad juos apgauti bandė, ir kuo skubiau movė iš trobos.

Suns ir vilko draugystė

pagal MusuGyvenimas

Turėjo žmogus šunį, kurį jauną mylėjo, o kai šis paseno, tapo šeimininkui nebereikalingas. Nuolat užgaunamas, badu marinamas šuo neturėjo, kur daugiau dėtis, ir išlėkė į girią. Ten sutiko vilką, o tas ir klausia, kur šuo lekia. — Pasenau, tai šeimininkas atidavė mane vilkams suėsti, — guodžiasi šis. Vilkas tarė:

— Tai kad iš tavęs vieni kaulai ir kailis belikę – suėdęs tave vis tiek alkanas liksiu. Bet galiu tau padėti. Kai šeimininkė atneš darbininkams valgyti, aš pagriebsiu jos vaiką. Tu pradėk mane vytis, mušk, taršyk. Už vaiko išgelbėjimą žmonės tave iki amželio galo mylės. Tik nepamiršk vėliau man atsidėkoti!

Kitą dieną šeimininkė atnešė darbininkams valgyti ir guldo vaiką į pavėsį. Tik ji nutolo – vilkas čiupt vaiką ir skuodžia. Moteris puolė prašyti šuns pilkį vytis.

Šuo pavijo vilką, ėmė purtyt ir draskyt, tai jis ir pametė vaiką. Nudžiugo šeimininkė ir nuo tos dienos nieko šuneliui negailėjo. Netrukus ūkininkas iškėlė krikštynas. Šuo į jas pasikvietė vilką. Įlindo abu į gryčią ir šveičia, kad net ausys lapsi. Vos tik viduje prasidėjo dainos, nusprendė ir vilkas pritarti. Išgirdę vilką staugiant, žmonės tuoj jį prikūlė – vos gyvas kailį išnešė. Taip šuns ir vilko draugystė baigėsi.

Kai užaugsi…

pagal MusuGyvenimas

Kartą juodvarnis naguose nešė savo vaiką. Kai juodu buvo virš upės, tėvas paklausė: – O ar tu mane neši, kai užaugsi, o aš būsiu labai senas ?

Juodvarniukas išsigando vandens apačioje ir atsakė, kad neš. Tėvas supyko, kad sūnus meluoja, ir įmetė jį į upę.

Nešė juodvarnis antrą sūnų ir to paties paklausė. Tas irgi melavo žadėdamas tėvą senatvėje per upę nešti. Tėvas ir antrą juodvarniuką į upę įmetė. O kai trečiąjį nešė ir to paties paklausė, tas atsakė:

– Ne, tėti, nenešiu tavęs, nes savo vaikus nešiosiu. Patiko tėvui, kad sūnus tiesą pasakė, todėl jį per upę pernešė.

Aitvaro sunešti turtai

pagal MusuGyvenimas

Gyveno kartą du ūkininkai – turtuolis ir vargšas. Abu dirbo vienodai, bet vargšui vis nesisekė. Užėjo vieną rytą varguolis pirkion krosnies užsikurti ir mato: atskrido kažin kas ir lesa jo grūdus.

Suprato žmogus, kad aitvaras atkeliavęs. Prikūlė eglės spyglių ir pabėrė kartu su grūdais. Atlėkė vėl tas pats padaras ir lesa tuos grūdus su spygliais.

Vos tik padaras nuskrido, nuėjo varguolis pas turtuolį ir apkaltino jį laikant aitvarą, kuris jo, vargšo, grūdus vagia. Gynėsi turtuolis, apsimetinėjo, bet kai į sandėlį abu įėjo, varguolis išvydo kampe sukrautus spyglius.

Nuo to laiko vargšas vien tik spyglius pakišdavo, o aitvaras juos turtuoliui nešiojo. Taip pagaliau vargšu buvęs praturtėjo.