šiklko | MusuGyvenimas.lt

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.