Ledo žmogus. Piemuo ar šamanas?

Laikas: 3300-3200 m. pr. Kr. Vieta: Italijos Alpės

Atsitikimas Alpėse: Hauslabjoche rastas lavonas. Mirusio žmogaus tapatybė nenustatyta. Sprendžiant iš šalia kūno rastų daiktų, galima manyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko net devynioliktame amžiuje.
POLICIJOS ATASKAITA KONRAD ŠPINDLERYJE, 1994

Ledo žmogus 1991 m. rugsėjį dar buvo iš dalies įšalęs į ledą, nors per pirmą bandymą kūnas buvo išlaisvintas iki šlaunų. Tik kai žmogaus palaikai buvo nugabenti į Insbruko teismo medicinos institutą, paaiškėjo jo tikrasis amžius ir reikšmė.

DU vokiečių alpinistai 1991 m. rugsėjo 19 d. atrado seniausią išlikusį žmogaus kūną, užregistruotą šiais laikais. Radinio vieta buvo Italijos Pietų Tirolis, netoli pagrindinio Alpių kalnagūbrio ir tik truputį daugiau kaip 90 m nuo sienos su Austrija. Sis Alpių ruožas
vadinamas Ectalerio (Otztaler) Alpėmis (pavadinimas kilęs iš ilgo siauro Ectalio slėnio vardo). Paprastai šie palaikai vadinami Eciu (Otzi) – šį vardą sukūrė vienas austrų žurnalistas, susiejęs „Ectalį“ su „ječiu“. Tačiau daugelis paprasčiausiai vadina palaikus Ledo žmogumi.

Negyvenama ir atoki radinio aplinka paskatino kurti įvairias hipotezes apie tai, kaip žuvo Ledo žmogus. Mokslinė analizė davė nemažai duomenų apie jo sveikatos būklę ir įrankius, kuriuos jis nešėsi ir kurie buvo rasti išsimėtę aplink palaikus siauroje lomoje. Tie įrankiai teikia duomenų apie Ledo žmogaus tapatybę ir leidžia archeologams spėti, ką jis čia aukštai Alpėse veikė.

Nebaigto lanko strypas, strėlių strypeliai ir odinė strėlinė iš Ledo žmogaus ginkluotės. Jeigu jis ketino medžioti, tai nebuvo
gerai pasiruošęs.

Mirusiojo kūnas, drabužiai ir įrankiai
Pasirodė, kad tai 25-45 metų amžiaus vyras; puiki jo išsilaikymo būklė reiškė, kad išliko net molekulinė audinių sandara. Šio nepaprasto išsilaikymo priežastis buvo gamtos reiškinių, tiek sukėlusių jo mirtį, tiek vykusių po jo mirties, seka. Manoma, kad tas vyras mirė užkluptas ankstyvos rudens pūgos. Plonas sniego sluoksnis neleido lavono naikinti vabzdžių lervoms, kol jį palengva džiovino rudens vėjai. Iš esmės vyko natūralus sausas užšaldymas. Lavono būklė jau buvo iš esmės stabilizavusis, kai užėjo žiema ir jis buvo apklotas storu sniego sluoksniu. Datavimas radioaktyviosios anglies metodu – dėl didesnio patikimumo atliktas keturiose skirtingose laboratorijose — parodė, kad ši tragedija įvyko maždaug 3300-3200 m. pr. Kr. Vyro palaikai tikriausiai taip išgulėjo daugiau kaip 5000 metų, kol nutirpus sniegui – tirpimą pagreitino vėjo iš Sacharos atneštos dulkės 1991 m. liepą — vėl buvo atidengti.

Ledo žmogaus rekonstrukcija su visa apranga ir ginklais. Nendrių arba šiaudų apsiaustai kai kuriose Europos dalyse dar buvo dėvimi XVIII a.

Taigi toks Ledo žmogaus išsilaikymas ne tiek paslaptingas, kiek nuostabus, tačiau jo mirties aplinkybės ir daiktų, kuriuos nešėsi, reikšmė iš tikro kelia daug klausimų. Ledo įduboje šalia kūno rasta daug daiktų: varinis kirvis su kukmedžio rankena, nebaigtas lankas, taip pat iš kukmedžio, kuprinė, padaryta iš maumedžio lentelių ir kailio, titnaginis peilis su makštimi, elnio odos strėlinė su dviem strėlėmis titnaginiais antgaliais ir dvylika nebaigtų strėlių strypų, veršiuko odos kapšas, kabėjęs prie diržo. Be šių įrankių, išliko ir nemažai drabužių: kailio blauzdinės ir kepurė, kailinis pončo tipo viršutinis drabužis, odiniai batai, prikimšti žolės dėl šilumos, ir šiaudų apsiaustas, kuris galėjo būti naudojamas ir kaip patiesalas ar antklodė. Nors ir be šiltų šiuolaikinių neperšlampamų medžiagų, tai buvo aprangos komplektas, galintis puikiai apsaugoti nuo atšiauraus Alpių klimato, bent ne žiemos mėnesiais.

To negalima pasakyti apie jo įrankius, o nebaigtas lankas ir nebaigta dauguma strėlių rodo, kad jis nebuvo gerai pasirengęs kelionei. Be to, jis negalėjo pasigirti sveikata. Pirštų nagų tyrimas atskleidė, kad per šešis mėnesius prieš mirtį jis bent tris kartus rimtai sirgo (dėl to sustodavo augę nagai). Dar jis turėjo tatuiruočių virš juosmens, ant kairės blauzdos, dešinės kulkšnies ir kelio. Jos galėjo būti padarytos ne pasipuošimo, bet greičiau gydymo tikslu, nes Ledo žmogus sirgo artritu. Gaubtinės žarnos turinio tyrimas parodė, kad buvo apsikrėtęs zoo- parazitais, o tai galėjo sukelti chronišką viduriavimą. Tačiau didžiausia bėda buvo tai, kad neseniai jam neabejotinai buvo lūžę aštuoni šonkauliai. Jie buvo pradėję gyti, bet traumos požymiai davė pagrindą spėti, kad Ledo žmogus patyrė smurtą ir buvo priverstas bėgti iš kaimo, o traukiantį per Alpes su nebaigtais įrankiais, jį užklupo ankstyva žiemos pūga.

Tarptautinė specialistų grupė kruopščiai ištyrė Ledo žmogų, norėdama nustatyti jo amžių, sveikatos būklę ir rasti duomenų, nurodančių jo mirties priežastį.
Kai kurių mokslininkų nuomone, šlifuotas balto marmuro skrituliukas su pririštomis odinėmis juostelėmis rodo, kad Ledo žmogus buvo šamanas. Dešinėje Ectalio palaikai su kai kuriais daiktais. Vario kirvis, pririštas prie medinės rankenos, rastas greta mirusiojo kūno, buvo vienas pirmųjų daiktų, padėjusių nustatyti jo amžių.

Piemuo ar šamanas?
Taip pat galimi kitokie aiškinimai. Pasak vienos tokios versijos, jis paprasčiausiai buvo piemuo. Prie palaikų rastų samanų tyrimas parodė, kad jis atkeliavo iš pietinės Alpių pusės, ir visiškai įmanoma, kad Ledo žmogaus tėvynė buvo Vinšgau, tik apie 20 km į pietus nuo jo mirties vietos. Iš žiedadulkių sprendžiama, kad mirtis įvyko anksti rudenį, galbūt dėl nelaimingo atsitikimo, kai jis, būdamas prastos sveikatos, varė bandą į kalnų ganyklas, o tuomet užėjo žiemiška audra. Galbūt jis mėgino prisiglausti negilioje įduboje, kur ir buvo rastas negyvai sušalęs.
Vis dėlto ne visus tenkina tokie proziški aiškinimai, ir yra manančių, kad Ledo žmogus iš tikrųjų buvo šamanas. Įrodymais laikomi nebaigti medžioklės įrankiai, kūno tatuiruotės ir pragręžtas balto marmuro skrituliukas su pintomis odos juostelėmis. Samanai bendrauja
su dvasių pasauliu, dažnai atokiose vietose, o tai galėtų paaiškinti jo kelionę į aukštus kalnus. Etnografiniai pavyzdžiai rodo, kad blizgantiems arba nugludintiems akmenims dažnai buvo priskiriama ypatinga reikšmė ar galia, nors šiuo atžvilgiu kvarcas įprastesnė medžiaga negu marmuras. Negalima sakyti, kad yra daug įrodymų, jog Ledo žmogus buvo šamanas, nors tokią galimybę sunku atmesti. Dėl nepaprasto atradimo pobūdžio ir ypatingų išsilaikymo sąlygų mažai su kuo galime jį palyginti. Jei būtų daugiau duomenų, gal būtume mažiau linkę priskirti Ledo žmogui tam tikrą ritualinę ar religinę padėtį, o greičiau – nepaisydami keistų jo įrankių ypatybių – laikytume jį tipišku IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos aukštųjų Alpių bendruomenės nariu, išsiskiriančiu labiau likimu, ištikusiu jį ir jo palaikus, negu padėtimi gyvenime.

Senovės orakulai – pranašai ar apgavikai?

Laikas: apie VI a. pr. Kr.-IV a. po Kr.
Vieta: Graikija

Viešpats, kurio orakulas yra Delfuose, nei aiškiai pasako, nei nutyli, bet duoda ženklą.
HERAKLEITAS, VI A. PR. KR.

V a. pr. Kr. pabaigos taurės piešinyje Atėnų karalius Egėjas kreipiasi patarimo į deivę Temidę, mitinę Pitijos pirmtakę. Egėjas klausė, kodėl jis neturi vaikų; vėliau jam gimė sūnus, herojus Tesėjas.

Senovės graikai tikėjo, kad dievai kalba mirtingiesiems ir gali duoti nurodymus dėl ateities. Bendravimas su dievais buvo kasdienio gyvenimo dalis. Aiškiaregiai keliavo iš miesto į miestą pardavinėdami pranašystes arba siūlydamiesi išaiškinti pranašingus ženklus. Paukščio skrydžio pobūdis, aukos liekanos, susapnuoti vaizdai, net nusičiaudėjimo laikas – bet kuris šių ženklų, jeigu teisingai išaiškintas, galėjo atskleisti dievų valią.
Pačias reikšmingiausias graikams dievų žinias perduodavo orakulai. Tai buvo nuolatinės vietos, paprastai šventovės, kuriose buvo galima tiesiogiai paklausti dievų ar herojų patarimo. (Tas pats žodis paprastai vartojamas ir vietai, ir dievo pranešamai žiniai pavadinti.) Žinomiausias orakulas yra ir buvo Apolono šventovė Delfuose, tačiau senovės literatūroje minima ir daug kitų.
Per šimtmečius atskirų orakulų populiarumas čia didėjo, čia mažėjo: atsirasdavo naujų vietų, o kitos būdavo nebenaudojamos. Vis dėlto daugiau kaip 1000 metų atskiri asmenys ir miestų valstybių atstovai lankė orakulus, norėdami gauti nurodymų, kai reikėdavo lemtingai apsispręsti, o atsilygindami palikdavo prašmatnių dovanų, dažnai nepaprastų ir labai vertingų brangenybių.
Tačiau kokios rūšies pagalbą gaudavo orakulų lankytojai – tai mįslė, kurios niekaip nepajėgia įminti naujųjų laikų protai. Daugelyje žinomų senovės graikų istorijos pasakojimų orakulų (ypač Delfų orakulo) pranešamos žinios apibūdinamos kaip dviprasmiškos arba klaidinančios — dažnai jų padariniai lankytojams būdavo katastrofiški. Neaišku, kodėl graikai norėjo patikėti orakulams svarbius sprendimus. Nesame tikri ir dėl tose vietose naudotų pranašysčių būdų. Orakulų paslaptis nepaliauja viliojusi ir gluminusi šių laikų mokslininkus.

Kliedinčios moterys ir sukti žyniai?
Senovės literatūra ir šiuolaikinis mokslas daugiausia dėmesio skiria Delfų orakului. Čia pranašė (vadinama Piti- ja), kaip buvo tikima, patirdavo dievišką įkvėpimą, o tai senovėje buvo labiausiai gerbiamas pranašavimo būdas. Nėra vieningos nuomonės dėl to, kaip tai vykdavo. Pasak tradicijos, kramtydama lauro lapus ir kvėpuodama svaiginančiais garais, kylančiais iš paslaptingo plyšio uolose, virš kurio ji sėdėjo ant Apolono trikojo, ji pereidavo į dieviškos ekstazės būseną. Jos nerišlius kliedėjimus išversdavo į eiles šventovės žyniai, graikų kalba vadinami prophetai.
Iš pradžių mokslininkai sutiko su tokiu paveikslu, bet mėgino jį racionaliai paaiškinti. Kai kurie samprotavo, kad prophetai iš vieno lankytojo gautą informaciją tik perduodavę kitam. Kiti spėjo, kad veikę savanaudiš- kesni motyvai: esą žyniai buvę klastingi psichologai, iš- gaudavę žmonių paslaptis ir pasakydavę jiems, ką tie norėję išgirsti, arba net politiniai intrigantai, kurie, naudodamiesi savo ypatinga padėtimi, pakreipdavę reikalus į vieną ar kitą pusę.

Pelno siekėjai ar pranašai?
Tačiau sunku patikėti, kad tokios suktybės būtų pavykusios. Graikai puikiai žinojo apie apgaulės šioje srityje pavojus: populiarių Aristofano komedijų veikėjai dažnai pajuokdavo suktus ir godžius aiškiaregius. Vis dėlto orakulai nebuvo kaltinami, nors, kaip žinia, iš lankytojų buvo imamas tam tikras užmokestis (smulkmenos neaiškios). Tiesa, aprašytas vienas kitas atvejis, kai mėginta papirkti Delfų orakulą, tačiau tokie pasakojimai labai reti ir juose aiškiai pabrėžiamas blogas kyšininko būdas, o ne orakului būdingas nesąžiningumas.

Iš tikro sunku būtų teigti, jog kas nors pelnėsi iš orakulų ir jų turtų, nes graikai rūpestingai stebėjo, kad joks asmuo, grupė ar valstybė jų nepasisavintų. Turtai priklausė tik dievui ir kiekvienoje šventovėje buvo rodomi jam pagarbinti. Tik labai retu atveju, nutikus didelei bėdai, kai kas išdrįsdavo jų pasiskolinti – ir susilaukdavo skaudžios bausmės.


Delfų ir kiti orakulai buvo laikomi nuoširdžiais pranašystės tarpininkais, ir, mūsų supratimu, tokie ir norėjo būti. Net ankstyvieji krikščionių rašytojai, kuriems rūpėjo diskredituoti orakulus, nekaltino jų paperkamumu, o greičiau pasmerkdavo jų pranašystes kaip piktųjų dvasių kūrybą.
Taip ir lieka neaišku, kaip orakulai veikė graikų visuomenėje. Pastaruoju metu dvi mokslinio tyrimo sritys leido padaryti įdomias, nors ir prieštaringas įžvalgas šiuo klausimu. Antropologiniai šiuolaikinių kultūrų orakulų tyrimai davė lyginamosios medžiagos, išplečiančios mūsų supratimą, o išlikusių orakulų patarimų formulavimo ir turinio kruopšti analizė paskatino persvarstyti tradicinius pasakojimus.

Klausimai ir atsakymai
Atrodo, kad graikai, kaip ir daugelio kultūrų, turėjusių orakulus, žmonės, kreipdavosi į juos ne iš paprasto domėjimosi ateitimi. Iš tikrųjų jie prašydavo patarimo dėl konkretaus veikimo būdo ir, regis, paprastai norėdavo, kad būtų pritarta jau padarytam sprendimui. Klausimai dažniausiai buvo formuluojami tokiu būdu, kad būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“.


Dodonės Dzeuso šventovėje veikęs orakulas suteikia mums daugiausia žinių apie atskirų asmenų klausimus, nors, kiek žinoma, Delfų orakului buvo užduodami panašūs klausimai. Buvo klausiama apie įvairius kasdienio gyvenimo dalykus, tarp jų santuoką, vaikus, darbą ir keliones. Valstybės atstovai kreipdavosi, norėdami gauti patarimų politiniais klausimais ir pagrįsti savo sprendimus. Be to, atrodo, kad orakulai veikė ir kaip religinių reikalų arbitrai – tai buvo labai svarbus vaidmuo visuomenėje, neturinčioje kitokių religijos žinovų. Asmenys dažnai klausdavo orakulus, į kurį dievą jie turėtų kreiptis, norėdami sėkmingai įgyvendinti savo sumanymą, o valstybinės užklausos dažnai būdavo susijusios su religinių apeigų pakeitimais ir naujovėmis.


Užrašytų atsakymų analizė rodo, kad orakulų lankytojams paprastai nereikėjo sukti galvų dėl dviprasmiškų atsakymų, minimų tradiciniuose pasakojimuose. Tikriausiai jie išgirsdavo tiesiai, proza išsakytą orakulo mintį. Kai kurie tyrėjai mano, kad Delfų Pitija pati tiesiogiai kalbėjusi lankytojams. Abejojama dėl dieviško jos ekstazės pobūdžio. Palyginimas su panašiais kitų kultūrų reiškiniais perša mintį, kad ji galėjo veikti kaip tam tikra varža -1, y. mechanizmas, sustiprinantis kalbėtojo objektyvumo regimybę. Garus skleidžianti bedugnė ir lauro lapų kramtymo poveikis beveik neabejotinai buvo vėlesnių autorių prasimanymai.

Dodonės šventovėje išliko tūkstančiai švino juostų su užrašytais klausimais, kuriuos lankytojai pateikdavo orakului (o retkarčiais ir iš dievo gauti atsakymai). Šiame pavyzdyje Hermonas klausia, kurio dievo jis turėtų prašyti, kad su savo žmona Kretaja susilauktų vaikų.

Paprastas teigimas
Šie tyrinėjimai padeda suprasti, kaip ir kodėl graikai kreipdavosi į orakulus, tačiau nepasako nieko tikro apie dviprasmiškas orakulų ištarmes, minimas tradiciniuose pasakojimuose. Lieka klausimas, ar iš tikro orakulai pateikdavo tokias pranašystes. Senovės graikai tikėjo, kad tai buvo įprastas dalykas, vėliau išnykęs, – toks aiškinimas gyvuoja iki šiol. Kiti mokslininkai mano, kad šie pasakojimai – tiesiog patarlių, liaudies pasakų ir visokių rūšių bendro pobūdžio pranašysčių, tuo metu ėjusių iš lūpų į lūpas, mišinys.
Tačiau, kad ir kokį aiškinimą pripažintume, akivaizdu, kad šie pasakojimai rodo, kaip graikai suprato skirtumą tarp žmogiškojo ir dieviškojo žinojimo – o tai padeda mums suvokti, kodėl jie kreipdavosi į orakulus, tikėdamiesi gauti patarimų dėl ateities.

Ar olmekai buvo pietryčių Meksika afrikiečiai?

Laikas: 1200-900 m. pr. Kr. Vieta: pietryčių Meksika

Buvau apstulbintas: kaip meno kūrinys ji [Tres Sapoteso 1-oji milžiniška galva] neperdedant yra nuostabi skulptūra… tačiau labiausiai mane nustebino etiopiški to atvaizdo bruožai. Nusprendžiau, kad šiame krašte, be abejonės, lankėsi negrai ir kad tai įvyko šio pasaulio gyvavimo pradžioje.
MELGAR Y SERRANO, 1869

Ar olmekai, senovės Vidurio Amerikos seniausios civilizacijos kūrėjai, buvo ateiviai iš Afrikos? Visi požymiai rodo, kad jie buvo vietiniai amerikiečiai, kilę iš paleolito indėnų, atvykusių į Amerikos žemynus iš šiaurryčių Azijos. Be to, visiškai nėra liudijimų, kurie patvirtintų hipotezę, kad afrikiečiai pasiekę Ameriką anksčiau už Kolumbą. Archeologai nerado nė vieno afrikietiško dirbinio, augalo ar gyvūno liekanų, žmogaus griaučių, kalbinio elemento ar kokio nors kito konkretaus įrodymo, kad afrikiečių būta olmekų krašte ar kur kitur Amerikoje. Kaipgi tuomet – galėtų paklausti protaujantis asmuo — ir kodėl šis klausimas iškilo?

Klausimo istorija
1862 m. lankydamasis vienoje cukraus plantacijoje pietų Meksikos Tustlos kalnuose, Jose Melgaras y Serrano pirmąkart išvydo iš bazalto iškaltą milžinišką žmogaus galvą, kurią prieš kelerius metus rado plantacijos darbininkas. Melgaras, išsilavinęs žmogus, besidomintis Senojo pasaulio ir savo gimtojo krašto senovės civilizacijomis, suprato, kad ta skulptūra – dabar vadinama Tres Sapoteso 4-ąja milžiniška galva – nepaprastas radinys. Vėlesniais metais savo samprotavimus apie galvos reikšmę ir atvaizduoto asmens etninę tapatybę jis išdėstė dviejuose straipsniuose. Tuo metu intelektualų pažiūras smarkiai veikė difuzionizmo idėjos, kad, kaip ir jų pavergtieji XIX a. palikuonys, prieškolumbiniai indėnai tikriausiai stokojo žinių ar kultūrinių gabumų, reikalingų dideliems ar gražiems meno kūriniams sukurti. Todėl Melgaras tarė, kad tą galvą tikriausiai iškalę migrantai iš Senojo pasaulio, ir laikė tą personažą afrikiečiu, tiksliau, etiopu.

Matthew W. Stirlingas 1939 m. atlieka pirmąjį mokslinį Tres Sapoteso milžiniškos galvos tyrinėjimą.

Melgaro galva visiškai užmiršta gulėjo iki 1939 m., kai archeologas Matthew W. Stirlingas, pirmas tyrinėdamas olmekų kultūrą, iš naujo ją atrado. Stirlingo tyrinėjimai Tres Sapotese, La Ventoje, Sero de las Mesase ir San Lorense atkreipė mokslo pasaulio dėmesį į olmekų kultūrą, o dėl plačiai skaitomų jo straipsnių žurnale National Geographic „olmekai“ tapo dažnai vartojamu žodžiu.
Tęsiant olmekų kultūros tyrinėjimus, buvo atrasta šimtai akmeninių skulptūrų, tarp jų 17 kitų milžiniškų galvų. Mūsų dienų mokslininkai mano, kad šie nepaprasti paminklai – gyvų arba neseniai mirusių olmekų valdovų atvaizdai. Įdomu, kad nė viena iš kitų 17-os galvų neatrodo itin „afrikietiška“, ir iš tikrųjų joks profesionalus archeologas nuo Melgaro laikų nepripažino jo spėjamos Tres Sapoteso galvos etninės tapatybės.

Tres Sapoteso 1-oji milžiniška galva. Jos bruožai tarsi atspindi kompromisą tarp kuo mažesnio akmens kiekio pašalinimo ir poreikio atvaizduoti tikrą gyvą arba neseniai mirusį valdovą.

Naujųjų laikų mitas
Neseniai šį klausimą plačiai ištyrinėję Gabrielis Hasli- pas-Viera ir jo bendradarbiai mano, kad pradžią šiai idėjai davė Ivano Van Sertimos raštai, ypač knyga „Jie atvyko prieš Kolumbą“ (They Came Before Columbus, 1976). Van Sertima, nebūdamas archeologas, įrodinėja, kad ne- gridai afrikiečiai daug kartų atkeliavę į Ameriką gerokai anksčiau už Kolumbą ir sukūrę ar bent smarkiai paveikę ankstyviausias Vidurio ir Pietų Amerikos civilizacijas. Nors nė vienas rimtas mokslininkas nepritaria šiems pareiškimams, jie tapo vienu svarbiausių mitų, kuriais remiasi šiuolaikinis afrocentrizmo judėjimas Siaurės Amerikoje. Anot Haslipo-Vieros, afrocentristinė revizionistinė istorija teigia, kad „visos ankstyvosios pasaulio civilizacijos, tarp jų senovės Egipto, senovės Mesopotamijos, Indijos, Kinijos, Europos ir Amerikos, buvo sukurtos arba įkvėptos juodaodžių žmonių rasės“.
Van Sertima ir kiti autoriai, norėdami pagrįsti savo teiginius, remiasi penkių pagrindinių rūšių duomenimis: įvairių Senojo pasaulio laikotarpių ir vietų rašytiniais dokumentais; negridų bruožais, pasak jų, atvaizduotais olmekų milžiniškose galvose; olmekų žemės pilkapių ir Egipto bei Nubijos akmeninių piramidžių architektūros panašumais; vieno Žemės pusrutulio augalais, randamais kitame, ir balzamavimo naudojimu Amerikoje. Haslipas- Viera su savo kolegomis smulkiai išgvildena kiekvieno teiginio argumentus ir kiekvieną jų paneigia.
Turint omeny olmekų atliktą vaidmenį Vidurio Amerikos civilizacijos pradžioje, nenuostabu, kad afrocen- tristai atgaivino fantastiškas XIX a. erudito idėjas, norėdami paremti savo tvirtinimus. Likimo ironija ta, kad jie palaiko taip pat klaidingas rasistines to paties laikotarpio idėjas, nustūmusias vietinius amerikiečius į žemesnę padėtį kaip nesugebančius pasiekti svarbių kultūros laimėjimų, lygiaverčių pasiektiems Senojo pasaulio senovės tautų.

Anekdotai apie gyvūnus

anekdotai apie gyvūnus
anekdotai apie gyvūnus

Buvo kapitonas ir papūga. Papūga temokėjo žodžius „Ką“ ir „Aha“.
Kapitonas:
– Papūga?
– Ką?
– Ar šioje saloje yra lobis?
– Aha
Išbėgo kapitonas lobio ieškoti. Nerado. Geriau apieškojo, neranda. Vėl eina pas papūgą.
– Papūga?
– Ką? – Ar tu mane apgavai?
– Aha.

***

Atvažiuoja ežys su naujausiu BMW, o vilkas ir sako:
– Iš kur gavai,gal pavogei?
Ežiukas pagalvojo ir atrėžė:
– Nereikia gert, vilke.
Kitą dieną atskrenda vilkas su reaktyviniu lėktuvu. Ežys apstulbęs sako:
– Iš kur gavai?
Vilkas atsako:
– Butelius pridaviau.

***

Eina ežiukas mišku ir kartoja sau:
– Aš stiprus, aš stiprus, aš labai stiprus.
Ateina iš priekio meška, pasižiūrėjo į ežiuką ir, kad spirs – tas ir nuskrido.
Atsistojo ežiukas, nusivalė dulkes ir tarė sau:
– Tačiau labai lengvas…

***

Ant upėje drybsančio krokodilo užšoko varlė. Tiesiai ant jo snukio šleptelėjo. Susinervinusi baisiausiai, viskuo gyvenime nepatenkinta. Patupėjo, pasidairė ir kvaksi pasipiktinusi:
– Na ir gyvenimas, blyn. Uodai baigėsi, vanduo šaltas, gyventi nėra kur… O čia dar ir tas krokodilas prie šiknos prilipo…

***

– Saulele?
– Ką, katinėli?
– Zuikute, padaryk pusryčius?
– Gerai, meškiuk.
– Ačiū, zylute.
– Nėr už ką, ožiuk.
– Myliu tave, pelyte.
– Aš tave irgi, kiškuti.
– Pala… Prisipažink, tu irgi neatsimeni, kuo aš vardu?

***

Vienas žmogelis taip nekentė savo žmonos katino, kad nutarė juo atsikratyti. Taigi kartą po darbo jis paėmė vargšą gyvūnėlį, nuvežė į miesto centrą ir paliko. Na, grįžta žmogelis visas laimingas, įeina pro duris ir prie kojų jam pradeda glaustytis katinas. Na taip kartojosi kasdien ir nors žmogelis vis nuveždavo katiną toliau, nespėdavo pirmiau už jį grįžti namo. Po savaitės, neiškentęs, kad katinas vis grįžta namo, nuvežė jį kelis kilometrus už miesto, padarė kelis posūkius, pavažiavo dar toliau ir paleido katiną miške. Po 30 minučių žmogelis skambina savo žmonai:
-Mieloji, katinas namie?
-Na, taip, o ką?
-Pakviesk tą py***ą prie telefono, aš pasiklydau!

***

Mažas vėžliukas kabarojasi į medį. Sunkiai jam sekasi, bet šiaip taip užlipo iki pirmos šakos. Tada šoka žemyn ir bando skristi. Nukrenta ant žemės, apsidaužo visas. Bet ir vėl ryžtingai lipa į medį. Ir procedūra kartojasi iš pradžių.
Ant gretimo medžio šakos tupi du paukščiai stebi vėžliuko pastangas ir kalbasi:
-Žinai, gal pasakykime jam, kad jis įsūnytas.

***

Eina kiškis į parduotuvę. Joje pamato cd, kurio vienoje pusėje mankšta, o kitoje- receptai. Patinka ilgaausiui kompaktas, jis jį nusiperka. Eidamas namo netyčia paslysta ir sulaužo savo pirkinį perpus. Grįžęs savo urvelin jis suklijuoja tą lūženą, tačiau blogai. Kitą rytą užsimano padaryt mankštą , įsijungia magą ir klausosi: „atsisėskite, plačiai praskėskite kojas…. ir plakite kiaušinius kol susidarys putos“..

***

Nutarė zuikis, vilkas ir chameleonas važiuoti į Kiniją. Vilkas sako:
-Mane Kinijoje vadins Vil Vil
Zuikis sako:
-O mane Zui Zui
Tada chameleonas nutarė nevažiuoti į Kiniją

Mylima Dukrele, vien svajonėmis gyvenu

dukra
dukra

Niekas negali sunaikinti mano ilgesio Tau, mylima
Dukrele. Kai, rodos, visi žmonės eina gyvenimo gatvėmis —
aš tarsi stoviu vietoje, kur nebevaikšto laikrodžių strėlės
nuo saulės ligi mėnesėlio. Kai, rodos, visi žmonės triumfuoja
švenčių metu — aš tarsi nebūtyje esu ir nejaučiu jokios
laimės ar džiaugsmo, nes labai seniai mačiau Tave.


Mano meilė ir atsidavimas Tavo gyvenimui pasidalijo į
milijardus pėdų, kuriomis matuoju kelią į tolybes. Ten plaka
Tavo širdis, o čia — aš viena kenčiu be Tavęs.

Mamos pergyvenimai dėl Vaikų gyvenimo

mama
mama

Tarp pavasario gatvių senamiestis varo iš proto
Mamos ilgesį tylų bažnyčių stogais.
Ar Jūs, žmonės, nematėt gelmės klaikaus žvilgsnio bepročio,
Kur į dangų vis kyla variniais varpais?..


Geria miestas iš lūpų nenutylančią maldą Mamos.
Ir praeivis nustebęs — „išprotėjo“, — galvos.
Skausmą žemė sūpuotų ašarotos prigėrus tylos —
Dievui širdį juk gelia dėl Motulės raudos.

Sūnaus sveikinimas Tėvams santuokos jubiliejaus proga

tėvai ir sūnus
tėvai ir sūnus

Tikiu, kad nedaužys ruduo į langą,
Kai apkabinęs Mamą
Šoksi, Tėve, meilės tango…


Mamut, Tau sužibės visi žvaigždynai,
Kai apkabinus Tėtį
Jausies vos susipažinus…


Tikiu, jog aplankys Jus meilės vėjas,
Ir, palietęs žvakides,
Užpūs šio vakaro žvaigždes…


Lai meilės jaudulys abu užliejęs
Priglaus Jus, mano pėdomis atėjęs,
Į švento ilgesio rankas.