Dvylika brolių ,juodvarniais lakstančių [PASAKA]

Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sūnų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
— Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus
į popierius, atsiųsk man, tai tada už tavęs tekėsiu.
Tėvas galvojo šiaip, galvojo taip ir nežino, ką daryti. Jis ėmė ir papasakojo viską vienam savo tarnui. Tas jam sako:
— Ko čia rūpintis? Juk dvare yra didelių šunų: dvylika jų sudeginsi, pelenus supilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji supras?
O po vestuvių kad ir ras, bene ką jiems bedarys.

Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius,
prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius,
apuostė ir pasakė sutinkanti tekėti.
Po vestuvių, parvažiavusi į dvarą, pradėjo visur uostinėti — šmūkšt
šmūkšt — ir tarė:
— Kas čia smirdi? Tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais teišlekia!
O jos posūniai buvo tuokart rūsyje. Tuoj visi vienas paskui kitą strikt
ant lango ir skrido išskrido.
Ir liko tėvui tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolius — tėvas buvo uždraudęs dvariškiams jai pasakoti.
Vieną kartą, kai mergaitė buvo jau dvylikos metų, dvariškiai ėmė šnekėti:
— Argi tik ta viena dukrelė buvo mirusios ponios?
Kažkuris iš jų atsakė:
— Kur tau! Buvo sūnų dvylika, bet kai ponas vedė raganą, tai ji visus
juos užkeikė, ir išlėkė visi juodvarniais!
Ir mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, išsirengė eiti savo brolių ieškoti. Pasisiūdino
dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika
paklodžių, užvalkčių dvylikai pagalvių ir
išėjo, susirišusi visus daiktus ryšelyje.
Ėjo ėjo per laukus, per miškus.
Ką tik susitinka, vis klausia, ar nematė jos brolių, juodvarniais lakstančių, ir visi atsako nematę. Beeidama
per didelę girią, užėjo atsiskyrėlį; pas
tą įėjusi, klausia, gal yra matęs kur jos
brolius, juodvarniais lakstančius. Atsiskyrėlis jai sako:

— Nesu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas
mane, rytoj susišauksiu visus debesis, tai tie, jei bus, tai bus matę.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė debesis. Kai sugulė tie debesys apie
jo trobelę, tai pasidarė tamsu kaip juodą naktį. Išėjo atsiskyrėlis į lauką ir
klausia debesų:
— Ar nesat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Visi atsakė, nė vienas nematęs, ir išsiskirstė kiekvienas sau. Tada tas
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano brolį, taip pat
atsiskyrėlį; jis valdo visus vėjus; jis vėjų paklaus, ar tie bus kur užputę tavo
brolius.
Ir išėjo mergelė. Eina eina per tą girią, apie vakarą priėjo kitą atsiskyrėli. Įėjo ir to pasiklausti, ar jis nematė, ar negirdėjo jos brolių, juodvarniais
lakstančių. Ir tas atsakė:
— Aš nieko nežinau. Pernakvok pas
mane, rytoj rytą susišauksiu visus vėjus,
tai tie, jei bus kur užputę, tau pasakys.
Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtė, suūžė,
sušniokštė. Visų išklausinėjo, ir visi atsakė, nei vienas nematęs, nei
vienas niekur neužėjęs. Tada
atsiskyrėlis jai sako:
— Kai šiandien eisi per tą girią, apie vakarą atrasi mūsų trečią
brolį. Jis valdo visus paukščius;
jei bus, tai bus koks paukštis juos
užtikęs.
Ir mergelė vėl išėjo.

Ėjo ėjo per visą dieną ir vakarop priėjo trečią atsiskyrėlį. Tas vėl jai pasakė:
— Pernakvok pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie, jei
bus kur užėję, tau pasakys.
Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukė visus paukščius. Kad prilėkė, kad
priskrido ir didelių, ir mažų paukščių. Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėjo visus.
Tie visi atsakė, nei vienas niekur nematęs, nei vienas nieko negirdėjęs. Atsiskyrėlis pulkus atleido ir visi išsiskirstė. Netrukus kur buvęs, kur nebuvęs
šlubas erelis atlėkė. Atsiskyrėlis ant jo sušuko:
— Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?
Erelis atsakė:
— Man koją šaulys pašovė, ir negalėjau veikiai atlėkti.
Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:
— Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?
Erelis atsakė:
— Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis
viename kalne gyvena.

Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaigtelių ir įsakė, lipant į tą
kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
— Tiktai, — sako, — saugokis, kad nė vienas tau iš rankų neiškristų:
jeigu nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti.
O ereliui pasakė:
— Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir galo negautų!
Ir išėjo mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nukeliavo abudu prie
to kalno. O tas kalnas buvo toks aukštas, net už debesis aukštesnis. Ėmė
mergelė tuoj į tą kalną smaigtelius smaigyti ir lipti aukštyn. Smaigė, kaišiojo, jau visai nebedaug liko, ir būtų jau užlipusi, tik staiga vienas smaigtelis
ėmė ir iškrito. Ji, bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ir pati pradėjo kristi.
Bet erelis, tupėdamas pakalnėje, tuoj pakilo nuo žemės, griebė sveikąja koja
jai už ryšelio, tuoj aukštyn aukštyn, ir užnešė net už debesų. Prinešė prie
didelio urvo, paleido ir sako:
— Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda. Tu, čia įėjusi, rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklodėmis ir visus pagalvius apvalkstyk užvalkčiais, o marškinius, kelnes išdėliok kiekvienam ant lovos. Prie kiekvienos
lovos rasi po staliuką, ant tų staliukų bus padėta duonos po kepalėlį; nuo tų
kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Prie durų rasi mažiausiojo
brolio lovelę, tai po jąja palindusi galėsi pati pernakvoti.
Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo į tą urvą. Tenai rado viską taip, kaip jai tas erelis buvo išpasakojęs. Paklodėmis apdangstė lovas,
užvalkčiais apvalkstė pagalvius, kelnes ir marškinius kiekvienam ant lovos
išdėliojo, pavalgė, nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, palindo
po mažojo brolio lova ir atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj ir išgirdo: juodvarniai
sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į urvą; visi džiaugėsi, kad paklotos lovos ir padėti marškiniai su kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri
— jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako:
— Lovas ir mus pačius aptaisė — gerai, bet kad duonos trūksta, tai negerai; na, bet ką padarysi!
Pernakvojo, rytą atsikėlę sukranksėjo ir išlėkė sau. Tada atsikėlė iš palovio ir mergelė. Lovas paklojo, grindis iššlavė, viską sutvarkė ir laukia brolių. Pavakary vėl atsiriekė po riekelę nuo kiekvieno kepaliuko ir palindo po
mažojo brolio lovele.
Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo vidun visi broliai. Vyresnysis sako:
— Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas nors negeras yra įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, tačiau jei trečią dieną taip bus, tai nors visą kalną
sugriausiu, bet turėsiu rasti.
Mergelė gulėdama išsigando ir galvoja, kas bus. Jau visi broliai miega,
knarkia, o ji negali užmigti, ir tiek. Kentusi kentusi pagaliau ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti ir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia:
— Kas čia?
Ši tylomis atsakė:
— Aš, broleli, jūsų seselė, atėjau, susiieškojau jus; bet kad anas brolelis
pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?

Brolis jai atsakė:
— Na ką dabar darysi? Būk, kaip buvusi, rytoj pamatysime.
Ryto metą atsikėlę visi broliai jau taisosi eiti laukan, mažasis ir ėmė sakyti:
— Na, broli, vakar žadėjai kalną ardyti, versti, o kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką tada darytum?
Vyresnysis brolis sako:
— Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra. Na, tai pasakyk, kas?
Šis, atidengęs paklodę, tarė:
— Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.
Tada vyresnysis brolis ir sako:
— Kad tu būtum iškentusi namie dar vienerius metus, tai būtum mūsų
sulaukusi, o dabar, sesele, reikės ir mums, ir tau vėl vargti dar dvylika metų.
Jei iškentėsi nieko nešnekėjusi tiek metų, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė seselei sėsti jam ant nugaros, ir visi, pavirtę juodvarniais, nulėkė. Jie nunešė seserį į didelę girią, pasodino į eglės viršūnę, atsisveikino ir paliko. Ilgai ji ten sėdėjo, net drabužiai visai suplyšo.
Vieną dieną į tą girią užklydo medžiodamas karalaitis su savo dvariškiais. Bematant šunys apstojo tą medį, kur mergelė sėdėjo, ir pradėjo loti.
Tuoj priėjo karalaitis su medžiotojais, mato — medyje žmogus. Ir šiaip jį
kalbina, ir taip kalbina, tyli, ir tiek. Šaukia — lipk laukan, gąsdina — nušausime, o jis vis tyli ir tyli. Tada karalaitis tarė savo tarnui:
— Lipk ir iškelk iš medžio, pamatysime, kas gi ten yra.
Tas ir įlipo. Mergelė rodo, tartum norėdama pasakyti, kad yra be drabužių. Medžiotojas, nulipęs žemyn, pasakė karalaičiui: medyje esanti jauna
graži moteriškė, tiktai ji be drabužių. Karalaitis davė tarnui drabužius, ir
šis nunešė mergelei. Toji apsirengė ir išlipo iš medžio. Karalaičiui taip ji patiko, kad jis niekados nenorėjo kitos nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė
savo tėvams, kad ims ją sau už pačią. Tėvai nenorėjo nebylės marčios, bet,
ilgai prašomi, leido. Ir karalaitis vedė dvylikos brolių seselę.

Po kelerių metų jie susilaukė sūnaus. Tą dieną karalaičio nebuvo namie,
o jaunąją karalienę slaugyti buvo pakviesta jos pamotė ragana. Toji ragana
vaikelį išmetė į lauką ir, sugriebusi šuniuką, rodo visiems:
— Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Nusigando karalaičio tėvai ir parašė sūnui laišką, kad jis greičiau grįžtu namo ir savo pačia atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į savo pačią ir
nutarė nieko jai nedaryti: ji tokia gera, tokia graži buvo.
Po metų jie susilaukė kito sūnaus. Karalaičio taip pat nebuvo namie, ir vėl
pamotė ragana vaikelį išmetė laukan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:
— Žiūrėkite, kas dabar!
Visi stebėjosi, ir tėvai parašė sūnui laišką. Sūnus vėl atrašė namo, kad
niekas nieko jai nedarytų be jo paties. Sugrįžo karalaitis namo ir sako, kad
jo pati labai graži, patinkanti jam, kad jis dar palūkės.
Dar po metų, — karalaičio vėl nebuvo namie, — gimė trečias sūnus.
Pamotė ragana vėl išmetė jaunosios karalienės sūnų į lauką ir rodo visiems gimusį šuniuką. Tėvai vėl rašo sūnui greičiausiai skubėti namo ir daryti
žmonai ar šiokį, ar tokį galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam labai gaila
žudyti savo pačią. Nebežinodamas, ką čia reikia daryti, jis ir sako:
— Žinokitės, darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino ją ir nubaudė kaip raganą sudeginti. Sukrovė didelį
laužą, uždegė ir veda, bet netrukus užėjo didelis lietus ir užliejo ugnį. Ir vėl
liepė privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos bereikia, tuoj atskris jos broliai. Kai tiktai ėmė kurti iš naujo
ugnį, žiūri — atplasnoja, atlekia dvylika juodvarnių, atlekia ir leidžiasi. Tuoj
nusileido pirmasis, virto žmogumi ir atvedė už rankos trejų metų sūnelį;
nusileido antrasis ir atnešė antrų metų sūnelį; trečiasis nusileidęs atnešė
dar vystykluose, ką tik gimusį vaikelį. Tuoj visi broliai pribėgo prie laužo
ir sušuko:
— Ką jūs čia dirbate? Kam jūs nekaltą mūsų seselę norite nužudyti?
Geriau meskite į ugnį pamotę raganą!
Ir jie viską papasakojo, kaip toji ragana tik gimusius vaikučius išmesdavo
ir kaip jie tuoj juos pasiimdavo ir augindavo. Dabar ir seselė viską pasakė;
savo brolelius labai mylėjusi, užtai taip ilgai ir tylėjusi. Tada visi pagriebė
tą raganą ir įmetė į ugnį.
Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau, ir aš
ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau