Sumanė kartą du ežiai kiškį apgauti. Nuėjo prie griovio, atsistojo vienas vienam gale, kitas kitam. Vienas jų šaukia kiškiui: – Ei, ilgaūsi, eikim lenktyniaut. Jei mane aplenksi, duosiu tau dešimt savo spyglių.
Bet jei aš tave aplenksiu, atiduosi savo ūsus. Sutiko kiškis palenktyniauti, nes tikėjo, kad yra greitesnis. Suplojo letenomis ir pasileido bėgti į kitą griovio galą. Pasiekęs jį mato – ežys jau čia! Ilgaūsis žiūri ir savo akimis patikėti negali, todėl ragina dar lenktyniaut, negi ūsus atiduos. Bėgo kiek įkabindamas, bet ir kitame griovio gale ežys pirmas atsidūrė. Nebeliko, kas daryti kiškiui, teko ežiui ūsus atiduoti. Po to dar ilgai abu ežiai leipo juokais, o ūsus pasidalijo ir prie nosies prisikabino. Nuo to laiko ir vaikšto visi ežiai su ūsais.
Kartą, sutikusi kiškį, beždžionė ėmė jį peikti: —Nė minutės ramiai pabūti negali – tau vis žvalgytis ir dairytis reikia. —O tu daugiau nieko neveiki, tik kasaisi, – atrėžė kiškis. Pasiginčijo ir sutarė, kad kiškis visą dieną nesidairys, o beždžionė nė karto nepasikasys. Išaušus rytui, abu susitiko. Kiškis tupi nuleidęs akis žemyn, o beždžionė, ant krūtinės sunėrusi rankas, sėdi ir nė krust. Atėjus vidurdieniui, beždžionė neiškentė. Ji ėmė pirštu rodyti, kuriose vietose ją kare sužeidę. Rodo ir ten, ir šen, ir čia, ir šičia. Berodydama nagu tarsi netyčia vis pasikaso. Kiškis irgi nesivaldo ir sako beždžionei: —O mane kare priešai puolė. Šokinėjau ir į tą, ir į aną pusę, ir kairėn, ir dešinėn. Kur tik kiškio pirštas rodo, ten ir akys seka. Taip juodu sulaukė saulėlydžio. Kiškis ištvėrė neapsidairęs, o beždžionė – nepasikasiusi.
Kartą žiemą kartu keliavo kiškis ir lapė. Abu buvo labai alkani. Lapei jau seniai žarna žarną rijo, o kiškis būtų galėjęs ir ausis iš to alkio nusigraužti. Ir staiga jie pamatė ateinančią mergaitę su pilna pintine šviežių bandelių.
Lapė ir sako kiškiui: – Kai mergaitė prieis arčiau, tu griūk ant žemės ir apsimesk negyvu. Ji pasilenks tavęs apžiūrėti, o aš tuo metu pintinę pačiupsiu.
lapė
Kaip tarė, taip ir padarė. Kiškis išsitiesė ant žemės, mergaitė priėjo prie jo, o lapė tuo metu pintinę su bandelėmis nukniaukė ir leidosi bėgti kiek įkabindama. Skubėjo lapė su ta pintine, nes nesiruošė su kiškiu grobiu dalytis ir pati viską suėsti norėjo. Supyko kiškis. Kai juodu pribėgo kūdrą, tarė lapei:
– -Matai eketę? Įmerk į ją uodegą, bematant žuvų užkibs. Papuotausime kaip ponai.
Lapė taip ir padarė. O po valandžiukės mato, kad uodega įšalo lede. Tada kiškis paėmė pintinę ir pasigardžiuodamas lapei matant sugraužė visas bandeles.
Greitakojis kiškis labai puikavosi, kad yra neprilygstamas bėgikas. Kartą pamatęs kelyje pamažu slenkantį vėžlį, prišoko prie jo ir ėmė šaipytis: – Ei tu, kerėpla! Ko gero, net akmuo juda greičiau už tave! Vėžliui lig tol niekada nebuvo atėję į galvą eiti su kuo nors lenktynių. Tačiau tokia pašaipa jį baisiausiai suerzino. – Tai bent įžūlumas! Ar tu jau toks įsitikinęs, kad esi už mane greitesnis? – metė jis iššūkį kiškiui.
kiškis
— Žinoma, kad taip — nėra net ko abejoti! — pašaipiai nusijuokė kiškis. -Tai išmėginkime jėgas lenktynėse, – atkirto vėžlys. – Tada ir paaiškės, kuris iš mūsų greitesnis. Toks vėžlio pasiūlymas labai nustebino kiškį, bet jis nedelsdamas sutiko. Juk pergalė buvo užtikrinta! Tučtuojau abu aptarė lenktynių trasą. Jie turėjo perbėgti visą didžiulę girią.
Netrukus prie lenktynių trasos susirinko gausybė susidomėjusių miško gyventojų. Apuokas davė starto ženklą, ir lenktynės prasidėjo. Vėžlys rėpliojo pamažu, bet atkakliai ir užtikrintai. Kiškis gi puolė šuoliuoti strimgalviais. Tačiau kelias ligi tikslo pasirodė besąs ilgesnis nei manyta. Beliuoksėdamas tokiais didžiuliais šuoliais kiškis pavargo. Likus visai nedaug iki pabaigos, jis šnopuodamas prigulė ant žolės, kad truputėlį pailsėtų. Nespėjo nė suvokti, kaip ėmė ir užmigo.
vėžlys
Tik džiaugsmingi žiūrovų sveikinimai pažadino jį iš snaudulio. Vėžlys jau buvo pasiekęs tikslą ir laimėjęs lenktynes! Kiškiui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad jis iš puikybės save pervertino. Jo greitumas nelėmė pergalės – lėtapėdis vėžlys įveikė jį savo užsispyrimu.
įsidėmėk: Atkaklumas dažnai padeda pasiekti tikslą.
