Kartą, sutikusi kiškį, beždžionė ėmė jį peikti:
—Nė minutės ramiai pabūti negali – tau vis žvalgytis ir dairytis reikia.
—O tu daugiau nieko neveiki, tik kasaisi, – atrėžė kiškis.
Pasiginčijo ir sutarė, kad kiškis visą dieną nesidairys, o beždžionė
nė karto nepasikasys.
Išaušus rytui, abu susitiko. Kiškis tupi nuleidęs akis žemyn, o beždžionė,
ant krūtinės sunėrusi rankas, sėdi ir nė krust.
Atėjus vidurdieniui, beždžionė neiškentė. Ji ėmė pirštu rodyti, kuriose
vietose ją kare sužeidę. Rodo ir ten, ir šen, ir čia, ir šičia. Berodydama
nagu tarsi netyčia vis pasikaso.
Kiškis irgi nesivaldo ir sako beždžionei:
—O mane kare priešai puolė. Šokinėjau ir į
tą, ir į aną pusę, ir kairėn, ir dešinėn.
Kur tik kiškio pirštas rodo, ten ir akys seka.
Taip juodu sulaukė saulėlydžio. Kiškis ištvėrė
neapsidairęs, o beždžionė – nepasikasiusi.
