Ar galima išmokti sėkmingiau bendrauti

bendravimas
bendravimas

Elgesys, kurio kažkada esame išmokę, vėliau gali pasirodyti esąs
nebeefektyvus. Ar galima pakeisti įprastus bendravimo būdus, kuriuos laikome
nebetinkamais, nebenaudingais, tuos, kurie nepadeda pasiekti norimų tikslų?
Šiuolaikinės psichologijos požiūris į žmogaus elgesį ir jo prielaidas, kuris
išdėstytas ankstesniajame skyrelyje – gera žinia visiems, kurie norėtų pakeisti
savo bendravimo su aplinkiniais įpročius. Mes gebame mąstyti, vertinti savo
poelgius, numatyti jų padarinius, vadinasi, nesame savo aplinkos, dabartinės ar
tos, kuri veikė mus anksčiau, įkaitai. Atsakymas į klausimą, ar galima išmokti
sėkmingiau bendrauti yra, be abejo, teigiamas. Kita vertus, pakeisti įprastą
elgesį kitokiu nėra lengva, ne veltui sakoma, jog pripratimas – tai antras
prigimimas. Tam reikia ir žinių, ir didelio noro.

Siekiant išmokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nuspręsti,
kokio elgesio norėtumėt atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru jūsų įpročiu.
Geriau mažiau galvoti apie nepageidautiną savo elgesį ir daugiau apie tą, kurio
norėtumėt išmokti. Ko verta mokytis, manome, padės suprasti tolesniuose
skyriuose išsamiau pristatomi įvairūs bendravimo tarp žmonių dėsningumai.
Vadovėlyje gana plačiai nagrinėjama tai, kokie veiksniai turi įtakos bendravimo
sėkmei vienokiose ar kitokiose situacijose: darbe, šeimoje ir pan. Rasite
paaiškinimų ir praktinių patarimų, kurie, tikimės, padės keisti bent kai kuriuos
neefektyvius bendravimo įpročius. Profesionalūs psichologai elgesio keitimui
taiko sudėtingesnius metodus, specialias technikas. Tokie užsiėmimai padeda
pasiekti geresnių rezultatų, radikalesnių permainų. Bet čia norėtųsi atkreipti
dėmesį į vieną bendrą principą, galiojantį bet kuriuo atveju. Mes galime lavinti
savo žodinio ir nežodinio bendravimo įgūdžius, išmokti susikurti įvaizdį ir
prisistatyti. Tačiau vien tai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais. Ji
labai didele dalimi priklauso nuo mūsų nuostatų, vertybių, požiūrio į kitus.
Geranoriškumas, pasitikėjimas, pagarba kito žmogaus apsisprendimo laisvei,
gebėjimas toleruoti kitokį požiūrį, sąmoningas nusiteikimas dėti pastangas
vardan geresnių tarpusavio santykių yra tie kertiniai akmenys, be kurių
nepavyks sukurti prasmingo, stabilaus ir efektyvaus savo bendravimo su
aplinkiniais stiliaus.

Bihevioristai svarbiausia priemone, padedančia keisti nepageidautiną
elgesį, laikė pastiprinimą. Pastiprinimas – tai apdovanojimas ar kitoks
paskatinimas, skiriamas už tokį elgesį, kurio norima sulaukti ir ateityje. Kad
pastiprinimas būtų kuo veiksmingesnis, vienas garsiausių bihevioristų F. B.
Skinner siūlo laikytis tokių penkių taisyklių:

Pagirti ir apdovanoti už pageidautinus poelgius, kuo tiksliau
įvardijant, už ką
Paskatinimo nereikia atidėti metų pabaigai, padarykite tai tuojau pat
Kelkite tokius tikslus, kuriuos įmanoma pasiekti; daug mažų pergalių
labiau skatina eiti pirmyn, nei viena didelė
Nepamirškite neapčiuopiamų dalykų; parodant dėmesį, kartais galima
pradžiuginti labiau, nei įteikiant premiją
Negailėkite staigmenų – nelauktai gautas apdovanojimas ar pagyrimas
paperka labiau nei tas, kurio iš anksto tikimės.
Pagal Ch. Handy (1993).

Pasvarstykite:
• Ar galima sakyti, kad žmonių noras su kuo nors artimai draugauti yra
nulemtas prigimties? Kodėl, jūsų nuomone, galima arba ne?
• Kaip, remdamiesi tuo, ką sužinojote šiame skyriuje, galėtumėt paaiškinti
patarles: nebūk per saldus – visi laižys, nei per kartus, nes išspjaus;
Dieve, apsaugok nuo draugų, o nuo priešų pats apsisaugosiu?
• Kodėl galima tvirtinti, kad sėkmingiau bendrauti galima išmokti?
• Kada galima sakyti, kad studentų grupės narius sieja tarpusavio
santykiai?
• Ar galima vadinti sėkmingu tokį bendravimą, jei savo tikslą pasiekiame,
tuo užkirsdami kelią asmens, su kuriuo bendraujame, tikslo siekimui?
Kaip argumentuotumėt savo atsakymą?
• Nuo ko labiausiai priklauso mūsų bendravimo su aplinkiniais sėkmė?

Bendravimo įgūdžiai ir įpročiai

bendravimas
bendravimas

Nuo ko priklauso tai, ar žmogus sėkmingai bendrauja su aplinkiniais?
Gali būti, kad pirma mintis, kuri ateis jums į galvą, perskaičius šį klausimą, bus
tokia: nuo to, koks tai žmogus, kokiais asmenybės bruožais jis ar ji pasižymi.
Kaip tik taip į šį klausimą tikriausiai atsakytų žymūs XX a. psichologai G.
Allport, R. Cattell, H. Eysenck ir kt. Jie laikėsi požiūrio, kad žmogaus elgesį
apskritai, taigi ir elgesį bendraujant, lemia asmenybės bruožai, pvz., atvirumas,
sąžiningumas, emocinis pastovumas…

Kasdieninė mūsų patirtis patvirtina, kad toks požiūris į žmogaus elgesį
bent iš dalies yra teisingas. Pvz., jei mes pastebėjome, kad bendradarbė A.,
prašoma pagelbėti, dažniausiai neatsisako, susidūrę su sunkumais, kreipsimės į
ją, nes pagrįstai manysime, jog ji ir ateity elgsis taip, kaip elgėsi anksčiau. Mes
linkę sau įvardyti, kad tokį A. elgesį lemia tam tikra jos asmenybės savybė –
geranoriškumas. Mums patogu manyti, kad A. turi vienokius bruožus, o B.
kitokius: tuomet galime mėginti numatyti šių žmonių elgesį.

Bet ar galime būti tikri, kad A. visada elgsis tik šitaip? Be abejo, ne.
Aplinkybės gali susiklostyti taip, kad jos elgesys kokiomis nors konkrečiomis
sąlygomis bus visai kitoks. Įsivaizduokime, kad esame, visai to nenorėdami, ją
įžeidę. Arba kad padėdama mums ji gali pakenkti kam nors kitam. Taip
svarstant darosi aišku, kad žmogaus elgesys nėra tik asmenybės bruožų
atsiskleidimas tuštumoje. Konkrečioje situacijoje jį veikia ir įvairios išorinės
aplinkybės: vienaip ar kitaip susiklostę tarpusavio santykiai, vaidmenys,
kuriuose atsiduriame ir pan. Taigi asmenybės bruožai yra tik vienas iš veiksnių,
lemiančių elgesį.

Pasvarstykime, ar iš tiesų pagrįsta manyti, kad kiekvienas žmogus turi
tam tikrus asmenybės bruožus. Įsivaizduokite, kad norite sužinoti, koks žmogus
yra Marius, vaikinukas, besimokantis jūsų fakultete kitame kurse. Asmenybės
testu veikiausiai jo netirsite, o mėginsite paklausinėti apie jį tų žmonių, kurie jį
pažįsta – kurso draugų, bendrabučio kaimynų. Gali būti, jog taip sužinosite, kad
Marius yra linksmas, šnekus, draugiškas, mėgsta nuotykius, šiek tiek
neatsakingas. Iš ko jie apie visa tai sprendžia? Matyt, iš Mariaus elgesio. O
kieno galvoje tuomet egzistuoja Mariaus asmenybės bruožai? Ar jo paties, ar tų,
kurie j į apibūdino?

Kaip manote, ar nuomonė, jog bendravimo ypatumai iš esmės priklauso
nuo asmenybės bruožų yra pakankamai argumentuota?

Į klausimą, iškeltą šio skyrelio pradžioje, galima atsakyti ir kitaip:
bendravimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti. Tokiame
atsakyme kaip tik pabrėžiamas išorinių sąlygų, kurias pirmasis požiūris buvo
linkęs nuvertinti, vaidmuo. Juk mokytis – reiškia kartoti kažką, ką esame matę
savo aplinkoje.

Norėdami suprasti, kaip žmonės mokosi bendrauti, panagrinėkime, kaip
apskritai išmokstama tam tikrų elgesio būdų. Paprasčiausias tai aiškinantis
modelis yra toks: jei koks nors elgesys padeda pasiekti norimą tikslą, mes ir
ateityje elgsimės taip pat, o jei jis pasirodo esąs neefektyvus, mes jo
atsisakome. Toks mokymasis vyksta nuo pat gimimo. Pvz., verksmas padeda
kūdikiui patenkinti maitinimosi poreikį, tad augdamas jis juo naudojasi
siekdamas ir įvairių kitų, kur kas sudėtingesnių poreikių patenkinimo. Jau
gerokai paaugę, atžalos verksmu parduotuvėje reikalauja iš tėvų nupirkti
saldainį. Jei tėvai laikysis nuosekliai ir nepasiduos tokiam spaudimui, vaikas
liausis taip elgęsis. Taigi mokymąsi galima pavaizduoti tokia schema: S —> R.

Šios raidės reiškia stimulą ir reakciją į jį, arba, kitaip sakant, tam tikrą
aplinkos poveikį ir jo sukeltą elgesį. Šį nesudėtingą mokymosi modelį pasiūlė
bihevioristai. Biheviorizmas – XX a. pr. Amerikoje atsiradusi psichologijos
kryptis, kuri laikėsi nuostatos, jog psichologija turi tyrinėti ne kokias nors
tiesiogiai nematomas ir neapčiuopiamas asmenybės savybes, bet elgesį, kurį
galima betarpiškai stebėti ir fiksuoti. Vienoks ar kitoks žmogaus elgesys,
bihevioristų nuomone, priklauso nuo aplinkos sąlygų, tiksliau, jis yra
išmokstamas begyvenant vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis.

Sėkmingo bendravimo samprata

bendravimas
bendravimas

Kokį bendravimą galima laikyti sėkmingu? Ar tai toks bendravimas,
kuris tiesiog pats savaime teikia mums malonumą? Ar toks, kai mes
priverčiame kitus elgtis taip, kaip mums norisi? O gal tikra bendravimo sėkmė –
pasiekti, kad visi mus mėgtų? Iš tiesų sėkmingas, arba efektyvus bendravimas –
dar viena labai dažnai sutinkama, tačiau menkai apibrėžta sąvoka. Visada
galiojančią sėkmės formulę vargu ar pavyks sukurti, bet visgi pasigilinkime į
šios sąvokos prasmę, remdamiesi tuo, ką sužinojome ankstesniajame skyrelyje.
Jame padarėme išvadą, kad pagrindiniai bendravimo tikslai yra keistis
informacija, gauti galimybę pamatyti save „kitų akimis“ ir tenkinti socialinius
poreikius. Taigi sėkmingu galima laikyti tokį bendravimą, kuris leidžia pasiekti
šiuos tikslus.

Turėdami tikslą keistis informacija, labiausiai esame suinteresuoti jos
tikslumu. Mums svarbu, kad tą informaciją, kuri mus domina, gautume tikslią,
neiškraipytą. Taip pat dažniausiai siekiame, kad kiti adekvačiai (teisingai, taip,
kaip norime) suprastų, ką jiems ar joms ketiname perduoti. Taigi pirmuoju
bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimo tikslumą ir
interpretavimo adekvatumą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skleisti
tikslią informaciją ir adekvačiai ją suprasti nėra sudėtinga. Bet kelias nuo vieno
asmens ketinimo perteikti kokią nors mintį iki jos „atspindžio“ kito žmogaus
sąmonėje yra gana ilgas ir komplikuotas (apie tai skaitykite 5 skyriuje).
Keitimosi informacija tikslumas – komunikacijos proceso ypatybė, bet ji
vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusavio santykiuose. Neteisingai suprastas žodis,
gestas gali lemti jų atšalimą ar net pabaigą.

Jei prieš išvykdami traukiniu į kitą miestą keletui minučių užsuksite į
parduotuvę ir ten susitiksite seniai matytą buvusį klasioką, greičiausiai
pasakysite jam, kad labai skubate ir ilgiau su juo pasišnekėti neturite laiko.
Reikės padėti nemažai pastangų, kad įrodytumėt jam, jog sakote tiesą, nes jis, ko
gero, bus linkęs manyti, kad jums paprasčiausiai nesinori su juo bendrauti.
Nesusikalbėjimo tarp tėvų ir vaikų priežastimi gali tapti paauglių bei
jaunimo vartojamas žargonas. „Nemėtyk!“ – Agnė rado trumputį mamos raštelį,
prisegtą prie ne vietoje paliktų kelių puslapių su jaunatviškus jausmus
atskleidžiančiais literatūriniais bandymais. Nieko negali būti nemalonesnio už
žinią, kad mama juos skaitė. O čia dar tas „Nemėtyk!“, kurį dukra suprato taip,
kaip šis žodis vartojamas posakyje „nemėtyk bajerių“… Turėjo praeiti nemažai
laiko, kol pavyko išsiaiškinti, jog mama tiesiog turėjo galvoje tai, kad jai
nusibodo bet kur išmėtyti dukters daiktai.

Trumpalaikės komunikacijos situacijomis dažnai siekiama ne tik keistis
informacija, bet ir įvairiausių kitą tikslų. Pvz., kai kada mums tenka kreiptis
pagalbos į nepažįstamus žmones, prašyti įvairių įstaigų darbuotojų padaryti tai,
ko formaliai jie neprivalo daryti ir pan. Ar pasiseks gauti tai, ko viliamės,
nemaža dalimi priklausys nuo mūsų bendravimo įgūdžių: nuo to, kokį
padarysime įspūdį, kaip apibūdinsime savo situaciją, kaip paprašysime ir kt.
Bendraudami su artimaisiais, bendradarbiais taip pat turime pačių įvairiausių
tikslų. Pvz., jų irgi prašome padėti atlikti kokius nors darbus, paskolinti pinigų…
Todėl galima sakyti, kad sėkmingas bendravimas – toks, kuris leidžia pasiekti
norimus tikslus. Tačiau kai kurie elgesio būdai, leidžiantys mums pasiekti savo
tikslus trumpalaikės komunikacijos situacijomis, mūsų bendravimo partneriams
gali būti visai nepriimtini. Tikslą galima pasiekti ir elgiantis agresyviai, imantis
prievartos. Jei toks elgesys dažnai kartojasi, jis tampa kliūtimi socialinių
poreikių tenkinimui.

Tarpusavio santykių lygmenyje svarbiausias bendravimo sėkmės rodiklis
yra sėkmingas socialinių poreikių tenkinimas. Galima sakyti, kad bendraujame
sėkmingai, kai jaučiamės esą vertinami, ne vieniši, turį savo vietą visuomenėje,
kai gebame paveikti kitų nuomonę, daryti įtaką jų elgesiui ir pan. Kai kurios
mūsų nuostatos ir elgesio būdai leidžia tenkinti šiuos poreikius geriau, nei kiti.
Tai visų pirma teigiamas požiūris į save ir į kitus, konstruktyvumas,
racionalumas.

Poreikis bendrauti

bendravimas
bendravimas

„Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas“. Šio lakaus posakio autoriumi
laikomas antikinės Graikijos mąstytojas Aristotelis. Tiesa, visuomeniniu
gyvenimo būdu pasižymi ir beždžionės, skruzdėlės, bitės. Taigi žmonės šiuo
požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra
vienas iš būdingiausių žmonijos bruožų.
Kodėl žmonės bendrauja? Trumpai į šį klausimą galima atsakyti taip:
todėl, kad bendraudami gali sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo
poreikių. Pirma, bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome,
kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kur galima pažiūrėti įdomų filmą ir kas
laimėjo krepšinio varžybas. Bendraudami su pardavėjais, barmenais ar taksi
vairuotojais perduodame jiems savo prašymus, pageidavimus. Taigi
bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius
reikalus. Antra, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti
save pačius. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie ir
kokios esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas ir pan. Savo
laimėjimus taip pat galime įvertinti tik palyginę su tuo, ką yra pasiekę
aplinkiniai. Trečia, bet anaiptol ne mažiau svarbu yra tai, jog bendraudami mes
galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę,
daryti aplinkiniams įtaką ir pan. Kitaip sakant, bendrauti mus skatina ir
vadinamieji socialiniai poreikiai.

Socialiniai poreikiai – tie, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar
netiesiogiai dalyvaujant kitiems žmonėms (R. J. Fisher, 1982). Taigi galima
sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška.
Socialiniai poreikiai veikiausiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant
įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Šios normos perimamos vaikystėje iš
mus supančių žmonių, tai vadinama socializacijos procesu. Svarbiausius
socialinius poreikius įvairūs tyrinėtojai įvardija ne visai vienodai. Kai kurie iš jų
linkę pabrėžti destruktyviuosius – agresiją, valdžios troškimą (pvz., S. Freud, A.
Adler). Kiti mano, kad didesnę įtaką elgesiui turi pozityvūs poreikiai –
bendrumo, prieraišumo, meilės (A. Maslow, C. Rogers). Iš tiesų, žmonių
socialiniame elgesyje galima įžvelgti ir pozityvių, ir negatyvių tendencijų.
Socialiniai poreikiai yra prieštaringi, tenkinant vienus iš jų galima netekti
galimybės patenkinti kitus.
Įvairūs autoriai – A. Maslow, H. Murray, D. McClelland ir kt. –
dažniausiai įvardija tokius socialinius poreikius:
Bendrumo (priklausymo) poreikis. Tai poreikis jausti, kad esi kokios
nors grupės, bendruomenės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir
kad tu esi jiems reikalingas. Šis poreikis patenkinamas, kai žmogus turi šeimą,
kurios narius sieja šilti jausmai, mėgstamus bendramokslius ar bendradarbius,
priklauso kokioms nors organizacijoms, klubams ar kitais būdais susiranda
bendraminčių.
Saugumo poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių nejaučia
grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.
Laimėjimų poreikis – tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti
aukščiausius standartus. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Aukštą
laimėjimų poreikį turintys žmonės nevengia imtis atsakomybės, rizikuoti. D.
McClelland nuomone, laimėjimų poreikis – tai kibirkštis, skatinanti ekonomikos
augimą, mokslo pažangą, meninę kūrybą ir įkvepianti visuomenės lyderių
entuziazmą.
Savęs įtvirtinimo poreikis – siekis rasti savo vietą visuomenėje.
Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis – siekis nebūti kitų žeminamam,
niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis – noras
kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.

Pranašumo poreikis – jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti
išskirtinę padėtį.
Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis – realizuoti potencialias savo
galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti. Atskleisti savo galimybes ir išreikšti
save nepalaikant ryšių su kitais žmonėmis būtų neįmanoma, tačiau, kita vertus,
siekiant šio poreikio patenkinimo, neretai tenka priešintis aplinkinių spaudimui,
laužyti visuomenėje priimtas elgesio normas.
Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų rūpintis kitais ir iš jų susilaukti
to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.
Prieraišumo ir meilės poreikis – tai atvirų, intymių santykių tarp dviejų
žmonių siekimas.
Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuo nors dalytis emocijomis,
užmegzti ryšį. Kartais net visai nepažįstami žmonės, priemiesčio stotelėje
drauge laukiantys autobuso, nejaukiai jaučiasi nepersimetę vienas su kitu bent
keliais žodžiais, net jei jiems nereikia įrodinėti savo pranašumą ar keistis
informacija.
Socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams,
pvz., maisto, dauginimosi poreikiams. Tačiau šis skyrimas – gana sąlyginis.
Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis.
Pvz., noras priklausyti kokiai nors žmonių grupei gali turėti tas pačias šaknis,
kaip ir gyvūnų baimė būti nepriimtiems į būrį. O jiems būti nepriimtiems
beveik visada reiškia žūtį. Tad giluminis motyvas, skatinantis žmones
bendrauti, gali būti pamatinis siekis saugoti savo gyvybę, vengti mirties (R. G.
Geen, 1995). Pastaroji prielaida leidžia manyti, kad bendravimo su aplinkiniais
sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš
pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį
gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso
mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme.
Tokį teiginį patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, kad žmonių fizinė
bei psichinė sveikata, gyvenimo trukmė siejasi su ją bendravimo ypatumais.
Vieną plačiai pagarsėjusį tyrimą atliko L. Berkman ir S. Syme Kalifornijoje. Jie
1979 m. 7000 tiriamųjų paprašė atsakyti į įvairius klausimus, nušviečiančius jų
socialinius ryšius. Po devynerių metų įvertinus tų pačių žmonių sveikatą bei
gyvenimo trukmę paaiškėjo, kad tie, kurių socialiniai ryšiai platesni ir
intensyvesni, vidutiniškai gyvena ilgiau. Pvz., per minėtą laikotarpį iš 50-59 m.
amžiaus vyrų grupės mirė 30,8 proc. tų, kurie bendravo mažai, ir tik 9,6 proc. tų,
kurie bendravo daug. Tiesa, šie duomenys neatskleidžia, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Gal tiesiog sveikesni žmonės daugiau bendrauja? Tačiau tyrime
dalyvavę žmonės iš pradžių savo sveikata iš esmės nesiskyrė, taigi labiau
tikėtina, kad bendravimas daro įtaką sveikatai, o ne atvirkščiai. Tyrinėtojų
nuomone, svarbiausias veiksnys šiuo atveju buvo bendravimas šeimoje, toliau –
bendravimas su draugais ir giminėmis, trečioje vietoje – priklausymas
religinėms organizacijoms ir pan. Kiti tyrimai parodė, kad žmonės, turintys, kas
juos palaiko, greičiau įveikia tuberkuliozę, širdies ligas, pasveiksta po operacijų,
rečiau serga artritu, astma. Aplinkinių palaikymas – svarbus veiksnys,
padedantis susidoroti su stresu. Tie, kurie su niekuo nepalaiko artimų santykių,
kur kas dažniau ieško nusiraminimo vartodami alkoholį, rūkydami.

Kas yra bendravimas

bendravimas
bendravimas

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį
metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus
pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės
dalys ir aspektai.
Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos – posakiai
„mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“ ir pan. Kai kurie
asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji susideda iš keleto dalių, panašių į
kompiuterio loginius diskus. Tuomet intrapersonalinis bendravimas – tai
„bendravimas“ tarp asmenybės dalių. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį
įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės.
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio
suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija),
tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai.
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame
svarstyti, koks jis galėtų būti, kokių poelgių galime iš jo tikėtis.

Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ir
girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t. t. Mūsų
bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie mus, o mes
savo ruožtu – padaryti tam tikrą įspūdį. Abi pusės mėgina įvertinti
besiformuojančius santykius, savo jausmus viena kitos atžvilgiu. Tai –
tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesai. Jie leidžia bendraujant
numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys iš
plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų
sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni
kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai:
kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar
aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija vyksta
sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta tų
pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijos procesus įvairiais
aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika ir kt. Psichologija, be
kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje „perskaityti“ jo jausmus ir
ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui turi subjektyvios nuostatos ir
pan.
Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai
bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni
kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai
galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus
elgesį. Pvz., prekybos agentas, sąmoningai naudodamas veiksmingus
įtikinėjimo būdus, gali įsiūlyti mums visai nereikalingą prekę. Nemandagi,
pikta pardavėja, su kuria bendravome tik keletą minučių, gali ilgam sugadinti
nuotaiką, netgi suformuoti mūsų nuomonę apie kurią nors šalį. Nemažo
psichologų dėmesio yra susilaukę tokie tarpusavio sąveikos atvejai, kaip įtaiga
ir nuostatų keitimas, konfliktai, bendradarbiavimas, grupinis sprendimų
priėmimas. Psichoterapijos kryptis, vadinama transakcine analize, nagrinėja
savotiškus „žaidimus“, kuriuos „žaidžia“ bendraujantys žmonės, nesąmoningai
provokuodami tam tikrą aplinkinių elgesį .

Dažnai, turėdami įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami
žmonės. Pvz., viešajame transporte paprašome bendrakeleivių perduoti
vairuotojui pinigus už bilietą, parduotuvės darbuotojų prašome pasakyti, kiek
kainuoja mus sudominusi prekė, kokios yra jos pirkimo išsimokėtinai sąlygos.
Toks bendravimas paprastai trunka neilgai, mus retai sudomina bendravimo partnerių charakterio ypatumai, jų vertybės, interesai ir kt. Mums nėra svarbu,
kas tas žmogus, su kuriuo bendraujame: niekas nepasikeistų, jei jo ar jos vietoje
būtų bet kas kitas. Tuo tarpu su kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame
daugelį metų ar net visą gyvenimą. Tai šeimos nariai ir giminės, draugai,
bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams
būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su
kuriuo mus sieja artimi tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas.
Tarpusavio santykiai leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos
tenkiname keisdamiesi informacija (pvz., bendrumo, prieraišumo, meilės
poreikiai).

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima
sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio
suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.